Ro­žių au­gin­to­jo mei­lė iš­si­sklei­džia gė­lių žie­duo­se

Ei­gir­džiuo­se gy­ve­nan­tis Pet­ras Jap­ki­nas pa­mi­lo ro­žes ir su jo­mis ne­no­ri iš­si­skir­ti – prie­šin­gai – ūki­nin­ko ro­žių par­ke­lis vis di­dė­ja, pa­si­pil­do nau­jo­mis veis­lė­mis. Po­no Pet­ro so­dy­bo­je žy­di dau­giau kaip du šim­tai įvai­rias­pal­vių ro­žių krū­mų.

Ro­žių puo­se­lė­to­jas pa­ste­bi, kad lie­tu­viš­kas kli­ma­tas nė­ra pa­lan­kus šioms gė­lėms au­gin­ti, rei­kia įdė­ti daug pa­stan­gų no­rint ma­ty­ti džiu­gi­nan­tį vaiz­dą. Gai­viu aro­ma­tu dvel­kian­čiuo­se ro­žių žie­duo­se su­tel­pa vi­sa au­gin­to­jo mei­lė.

Mo­ni­ka GIRD­VAI­NĖ

Ro­žy­ną puo­se­lė­ja penk­tus me­tus

65-erių P. Jap­ki­nas pir­mą­jį sa­vo ro­žių krū­mą pa­so­di­no prieš 40 me­tų tė­vų na­muo­se. Anais lai­kais re­tai gau­na­mų ro­žių žie­dai džiu­gi­no ma­mą. Paš­ne­ko­vas pa­sa­ko­jo vi­sa­da mė­gęs šias gė­les, so­dy­bą puoš­da­vo vie­nas ki­tas ro­žių krū­mas. Se­niau­sias vi­jok­li­nės ro­žės krū­mas Jap­ki­nų so­dy­bo­je skai­čiuo­ja jau be­ne 14-uo­sius me­tus.

Ke­liau­ti su šei­ma mėgs­tan­tis ei­gir­diš­kis prieš pen­ke­rius me­tus ap­si­lan­kė Run­da­lės rū­muo­se Lat­vi­jo­je ir li­ko su­ža­vė­tas dva­ro par­ku. Vy­ras pa­gal­vo­jo, ko­dėl gi ne­su­kū­rus ma­žy­čio ro­žių par­ke­lio sa­vo na­muo­se. Ėmė rim­tai do­mė­tis ro­žių prie­žiū­ra, pir­ko įvai­rių veis­lių ro­žių krū­mus, o šian­dien ga­li pa­si­džiaug­ti tu­ri­mu re­zul­ta­tu. Jap­ki­nų so­dy­bo­je šiuo me­tu au­ga 204 ro­žių krū­mai. Ap­lin­ki­niai gy­ven­to­jai ir gi­mi­nai­čiai Pet­ro puo­se­lė­ja­mą gė­ly­ną va­di­na tik­ru ro­jaus kam­pe­liu.

„Ne­per­ku bet ko­kių ro­žių, tik gry­na­veis­les, iš pa­ti­ki­mų ro­ži­nin­kų. Tu­riu daug drau­gų, au­gi­nan­čių, dau­gi­nan­čių ro­žes, tad la­bai pra­ver­čia jų pa­ta­ri­mai. Ro­žėms rei­kia prie­žiū­ros, mei­lės ir ži­nių – lai­ku ne­pa­da­ry­tas dar­bas ar tam tik­ros klai­dos ga­li gė­lėms la­bai pa­kenk­ti. Tu­ri lai­ku jas pa­lais­ty­ti, lai­ku nu­purkš­ti, lai­ku ir tin­ka­mai pa­tręš­ti ar pa­ruoš­ti žie­mai“, – sa­kė pa­šne­ko­vas.

Orų są­ly­gos ne itin pa­lan­kios

P. Jap­ki­nas tei­gė, kad lie­tu­viš­kas kli­ma­tas ne itin pa­lan­kus ro­žėms au­gin­ti. Joms ken­kia lie­tin­gi, vė­juo­ti orai, žie­mos šal­čiai ir pa­va­sa­ri­nės šal­nos. Štai, pa­vyz­džiui, šie­met pa­va­sa­rį anks­ti pra­dė­ju­sius aug­ti ro­žių stie­bus pa­kan­do šal­nos, o bir­že­lio pa­bai­go­je už­klu­pę karš­čiai ge­ro­kai pa­le­pi­no ro­žes – jų žie­dai pra­si­sklei­dė itin grei­tai. Ta­čiau pa­sta­ro­sio­mis sa­vai­tė­mis pliau­pian­tys lie­tūs ir ūžau­jan­tys vė­jai ap­lau­žė žie­dus bei nu­pla­kė gė­les.

Skru­pu­lin­gai ro­žy­ną pri­žiū­rin­tis vy­ras ja­me ap­si­lan­ko ko­ne kas­dien – čia ne­ra­si nei nu­kri­tu­sių žied­la­pių ar la­pų, nei iš­dy­gu­sių žo­le­lių. Ro­ži­nin­kas par­ke­ly­je daž­nai dar­buo­ja­si anks­ti ry­tais, kai na­miš­kiai dar mie­ga. Vy­ras tei­gė pa­gal­bi­nin­kų neieš­kan­tis – jo aist­rą ro­žėms ar­ti­mie­ji sun­kiai su­pran­ta, o pa­ts Pet­ras plu­šė­da­mas sa­vo gė­ly­nė­ly­je at­si­gau­na, pa­si­krau­na ener­gi­jos. Ir nors pri­žiū­rint ro­žes rei­kia daug ati­du­mo, kant­ry­bės, pa­šne­ko­vas tvir­ti­no, jog pra­žy­du­sių gė­lių gro­žis, nuo­sta­bus kva­pas ei­nant pro ša­lį at­per­ka vi­są var­gą.

La­biau­siai džiu­gi­na il­ga­lai­kiai žie­dai

Dau­giau­siai ro­žių Jap­ki­nų so­dy­bo­je – krū­mi­nės. Anot gė­lių puo­se­lė­to­jo, su vi­jok­li­nė­mis dau­giau dar­bo, prie­žiū­ros. Vaikš­čio­da­mas po sa­vo gė­ly­ną Pet­ras pa­sa­ko­jo: „Čia ‚Ama­deus‘ veis­lė, čia – ‚Gra­ham Tho­mas‘, o ten – ‚Au­gus­ta Lui­se‘, ‚Pia­no‘, ‚Red Leo­nar­do da Vin­ci‘. Ži­nau vi­sas tu­ri­mas veis­les, jų sa­vy­bes, gal tik vie­nos ki­tos at­min­ti­nai ne­pa­sa­ky­čiau. <…> Mėgs­tu ryš­kias­pal­vius žie­dus. Į vie­ną vie­tą so­di­nu ne ma­žiau kaip tris krū­me­lius tos pa­čios veis­lės ro­žių. La­biau­siai pa­tin­ka il­giau nei sa­vai­tę žy­din­čios ro­žės, nes no­ri­si kuo il­giau džiaug­tis žie­dais.“ Be ro­žių, so­dy­bą puo­šia ir įsta­būs ka­ra­liš­kų­jų le­li­jų žie­dai.

Kar­tu su sū­nu­mi Re­mi­gi­ju­mi ūki­nin­kau­jan­tis P. Jap­ki­nas sten­gia­si ras­ti lai­ko ir poil­siui – kas­met ap­lan­ko įvai­rius ro­žy­nus Lie­tu­vo­je, ke­liau­ja po už­sie­nio ša­lis, do­mi­si nau­jo­vė­mis, sve­tur se­mia­si ro­žių de­ko­ra­vi­mo idė­jų. Ne­ven­gia darbš­tūs ūki­nin­kai pa­dir­bė­ti ir vi­suo­me­ni­niais pa­grin­dais, gra­ži­na Ei­gir­džių ap­lin­ką.

Ne taip se­niai Jap­ki­nų šei­ma Ei­gir­džiuo­se, Vy­tau­to gat­vė­je, pri­so­di­no lie­pai­čių.

„Nuo ma­žens trau­kė že­mė, au­ga­lai, tad no­ri­si jų ma­ty­ti kuo dau­giau. Au­gin­ki­me gė­les, so­din­ki­me me­džius, kad kas nors po mū­sų lik­tų ir atei­ties kar­toms“, – ra­gi­no P. Jap­ki­nas.