Po darbo dienos Šeimos centre, kur dirba vairuotoju, – visa širdimi prie muzikos. Gitara rankose, ir liūdnos, širdį veriančios dainos. Taip, tai apie telšiškį bardą Romualdą Miškinį. Vyriškis prisipažįsta, jog gitara pakeitė ne tik jo mąstyseną, bet ir gyvenimą: „Kaip man besisektų, kas man benutiktų, su gitara aš jaučiuosi saugus.“
Aurelija SERVIENĖ
Šeima
R. Miškinis kartu su žmona Irena Miškiniene Telšiuose gyvena jau 34-erius metus. Jų šeimoje gimė trys vaikai.
Vyresnysis Vytautas su šeima gyvena Telšiuose, dirba kineziterapeutu, su žmona turi du vaikučius. Sūnus Romas – dailininkas, baigęs Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultetą, įgijo baldžiaus specialybę. Šiuo metu su šeima gyvena Klaipėdoje ir augina vieną vaikutį. Dukra Marija – šešto kurso studentė, planuoja būti šeimos gydytoja.
Gimtinė Kėdainiuose
Romualdas gimė ir užaugo Kėdainiuose. Ten ir prasidėjo jo draugystė su gitara.
„Negalėčiau pasakyti, kad užaugau muzikantų šeimoje. Juk visose šeimose padainuodavo ir pašokdavo. Mano tėvelis mėgo dainuoti choruose, buvo geras šokėjas ir sportininkas. Visą gyvenimą žaidė Kėdainių „Nevėžyje“. O va tėvo brolis tai tikrai buvo geras muzikantas – būgnininkas. Kai jį rodė per televiziją, tais laikais man, vaikui, darė didžiulį įspūdį“, – prisiminė pašnekovas.
Pirmoji gitara – už 10 rublių
R. Miškinis puikiai atsimena tą dieną, kai kartu su tėvu ėjo į universalinę parduotuvę pirkti pirmosios gitaros. Suplojo už ją net 10 rublių – anuomet tai buvę nemaži pinigai.
Muzikavimo pradžia buvo sunki, neturėjo jokio mokytojo, kaip pats susistyguodavo gitarą, taip ir grodavo. Kai dabar atsimena, ir pačiam juokas suima: „Tikra nesąmonė būdavo.“
Tik paskui Romualdas sutiko iš armijos grįžusį jaunuolį, kuris jam parodė akordus, kaip susistyguoti gitarą, išdėstė visą abėcėlę. Vyro teigimu, tais laikais gitaros niekas nelaikė už rimtą muzikos instrumentą, todėl daugiausia mokėsi vieni iš kitų ir lygiavosi į tuometinius žymius muzikos atlikėjus. R. Miškiniui didžiulę įtaką darė Vytauto Kernagio asmenybė, mėgo perdainuoti rusų atlikėjų kūrinius.
Gitara, pakeitusi gyvenimą
Jaunystėje grodamas gitara R. Miškinis buvo pasiekęs tikrai neblogą lygį. Besimokydamas paskutinėse mokyklos klasėse, jau grodavo Kėdainių restoranuose.
„Taip išėjo, kad gitara pakeitė mano gyvenimą ir mąstyseną. Aš atradau savo užuovėją, tai buvo mano kampelis. Ir kaip man besisektų, kas man benutiktų, su gitara aš jaučiuosi saugus“, – meilės muzikai neslėpė Romualdas.
Laikui bėgant, jaunuolis vis labiau domėjosi poezija, ją skaitė, klausėsi kitų atlikėjų, perdainavo jų dainas, kol galų gale suprato, jog kurti galintis ir jis pats. Ne visada išeidavo. Bardas sakė, kad dabar jaunystės tekstai jam atrodo naivūs. Tačiau tai buvo jo hobis. Vyras visada žinojo, kad duonos iš to nevalgys. Romualdas pamena turėjęs net šansą išeiti į profesionalią sceną, prisijungti prie grupės „Prologas“. „Tačiau aš tada norėjau mokytis, norėjau turėti specialybę, negalėjau taip tiesiog plevėsuoti“, – tikino pašnekovas.
Todėl baigęs Kėdainiuose 11 klasių, įstojo į Kauno J. Gruodžio muzikos mokyklą. Jos nebaigęs ir paruošęs fortepijono programą, įstojo į pučiamųjų – obojaus – specialybę, o kaip fakultatyvą pasirinko klasikinę gitarą. Ir tikėjo, kad jo gyvenimėlis taip ramiai ir tekės savo vaga. Tačiau nieko panašaus nenutiko. Iš ten jaunuolis buvo paimtas į armiją. Tris mėnesius tarnavo Kamčiatkoje povandeniniame laive. Muzikuojantį vaikiną netruko pastebėti laivo kapitonas. Šis paragino grįžus į krantą prisijungti prie orkestro, kuriame Romualdas grojo dvejus metus.
„Grįžęs iš tarnybos, atsiėmiau dokumentus iš J. Gruodžio muzikos mokyklos. Gal ir gailiuosi dėl šio savo poelgio… Tada įstojau į politechnikos institutą, susipažinau su būsima žmona. Ji mokėsi medicinos institute. Žmona man yra padariusi didelę įtaką. Kaip ir daugelis gyvenime esame turėję bėdų ir nuosmukių, taip ir aš, bet ji mane ištempė ir už tai savo žmonai esu be galo dėkingas“, – pasakojo telšiškis.
Kūryba
R. Miškinis noriai dalijasi savo kūryba: įrašo dainas ir jas publikuoja socialiniuose tinkluose, kur suranda daug bendraminčių, savo kūrybos gerbėjų. Aktyviai dalyvauja rajono renginiuose, Lietuvos rašytojų sąjungos veikloje, įdainuoja šalies poetų sukurtus eilėraščius.
Kūrybinės mintys bardą aplanko dažnai: būna, kad posmai gimsta prieš kokias progas, šventes ar pažiūrėjus filmą, perskaičius knygą. „Jauti tada, kad kažkas tave užkabina, kad tavyje kažkas sukirba ir negali nurimti. Tada skubu mintis įrašyti į diktofoną, o jau vėliau jas derinu su muzika“, – tikino vyriškis. Prisipažįsta, jog jo tekstai liūdni, apie gyvenimą, apie žmonių santykius, nusivylimus, skausmą ir viltį. Linksmos dainos ne jam – ne toks jo charakteris. „Esu uždaras žmogus, gal net sunkiai bendraujantis. Man nėra lengva pradėti pokalbį ir, atvirai pasakius, tai labai trukdo“, – neslėpė R. Miškinis.
Rašydamas tekstus savo dainoms, bardas renka žodžius, kuriuose būtų daug balsių, kad žodžiai būtų aiškūs: „Su daina jau taip yra – antro šanso ji kaip ir neturi. Sudainavai ją. Užkabino ji tave arba ne.“
Romualdas savo kūrybą jau yra suguldęs į keturis savo išleistus albumus, kuriuose per šimtas dainų.
Kūrėjo namuose – aštuonios gitaros. Išsaugojo jas visas – nuo pirmosios, dar anuomet pirktos universalinėje parduotuvėje. „Man jos visos kitaip skamba, kitokie jų tembrai. Su kuria groti, renkuosi pagal nuotaiką“, – sakė telšiškis.
Darbas ir hobis
R. Miškinis, tik apsigyvenęs Telšiuose, ilgą laiką dirbo inžinieriumi, vėliau teko padirbėti Telšių ligoninėje – įrenginių priežiūros specialistu. Dabar dirba vairuotoju Šeimos centre.
Likusį laisvą laiką nuo darbų muzikantas skiria savo mėgstamai veiklai – muzikavimui. Luokės seniūnijos kultūros centre dirba renginių organizatoriumi. Yra aktyvus Luokės estradinio ansamblio narys – groja bosine gitara; Luokės kapelijoje – kontrabosu.
Loading ...
