Prieš metus į gimtuosius Mažeikius grįžusi Agnė Milieškienė neseniai išleido antrąjį refleksijų dienoraštį „Aš (ir) kūnas“.
Moteris pasakojo: anksčiau turėjo daugybę veiklų, labai atsakingai dirbo ir siekė tobulumo, kol galiausiai tai sukėlė nuolatinę įtampą ir perdegimą. Tuomet ėmėsi permainų – mokėsi save pažinti ir mylėti.
Dabar šia patirtimi mažeikiškė dalijasi su kitais – savo kurtose knygose ir socialinių tinklų paskyrose.
– Radai Mažeikiuose daug veiklos, nors dabar jaunus žmones labiau traukia didmiesčiai. Kodėl nusprendei grįžti į gimtąjį miestą?
– Neverta sakyti, kad mažesniuose miestuose nėra, ką veikti, – jeigu tau ko nors reikia, susikurk, o ne lauk, kad kažkas tai padarytų už tave. Aš žiūriu taip: jei man reikia, aš subursiu moterų grupę, suorganizuosiu kokį renginį ar ką kita.
Kita vertus, man labai norisi ramybės ir nereikia, kad aplinkui ūžtų. Džiaugiuosi, kad aplinkui yra miškų, kitos nuostabios gamtos. Kai gyveni greitą gyvenimą, leki, atrodo, nėra kada sustoti.
O aš seniau svajodavau, kai važiuodavom į Žemaitiją iš Vilniaus ar Kauno (Vilniuje gyvenom pusantrų metų, Kaune – 5-erius), pamatydavau rudą nuorodą (nuoroda į lankytinas vietas – aut. past.), sustoti, aplankyti, tačiau niekad nebuvo laiko, sukausi lyg voverė rate.
Dabar, kai grįžau į Mažeikius, darausi „Meilės sau trečiadienius“ – pasirenku kokią nors vietą, spontaniškai ten nuvažiuoju, pasivaikščioju, pabūnu. Čia aplinkui labai daug gražių vietų, pavyzdžiui, Viekšniai, tik jų nežinom, netyrinėjam, galvojam: ai, geriau į užsienį išvažiuoti. O man labai reikia tokių mažų dalykų, jais džiaugiuosi. Žemaitija man yra brangi.
Atpažinau šiuos savo poreikius: būti gamtoje, vienumos bei nuotykių. O nuotykių gali patirti per spontanišką, nesuplanuotą kelionę, neplanuojant iš anksto. Dažniausiai tais trečiadieniais atsikeldavau rytą ir sakydavau: na, Dieve, kur mane vesi? Nors prieš perdegimą buvau itin viską planuojantis žmogus.
– Kas paskatino šiuos pokyčius?
– To labai reikėjo. Supratau, kad „perdegiau“. Per vienas atostogas pajutau, kad negaliu atsipalaiduoti (tuo metu mokykloje dirbau kelerius metus). Tai, kad nuolat jaučiu įtampą, supratau, rašydama dienoraštį. Kiekvieną rytą atsikeldavau, ir, įvardydama emocijas, vis rašydavau: įtampa, įtampa… Suvokiau, kad kažką reikia keisti, nes jeigu taip bus ir toliau, atsidursiu ligoninėje.
Vasara ėjo į pabaigą, buvo vos kelios dienos iki atostogų pabaigos, ir ėmiausi pokyčių – užsisakiau masažų ciklą, kelioms dienoms išvažiavau į vienuolyną. Buvau girdėjusi, kad žmonės taip daro, pagalvojau: ir man reikia pamėginti. Be programos, be nieko, tiesiog nuvažiuoti pabūti. Vėliau visus metus kas du mėnesius išvažiuodavau į vienuolyną praleisti savaitgalio. Aišku, atsiveždavau ir visokių savo darbų. Supratau, kad man reikia mokytis buvimo, aš nemoku tiesiog būti.
Taip pat užsirašiau į sporto klubą, atpažinau poreikį pasirūpinti savo kūnu. Reflektuodama vakarais dienoraštyje iškeldavau sau klausimą raštu: ką šiandien padariau iš meilės sau konkrečiais veiksmais? Ir iš pradžių neturėdavau, ką parašyti, nes visą laiką viskas buvo orientuota į kitus. Iš to ir kyla perdegimas: kai nėra žvilgsnio į save, į savo poreikius, bet viskas nukreipta į kitus. Taip prasidėjo mano pokyčiai ir pradėjau atpažinti nuostatas, kurias turiu: noriu išgelbėti pasaulį, noriu prisiimti perdėtą atsakomybę už kitus, manyje per daug perfekcionizmo, darboholizmo. Tokie buvo vidiniai atradimai.
Supratau, kad noriu pokyčio savo veikloje ir pradėjau vesti neformalią merginų grupę, t. y. būrelį mokykloje, skirtą merginoms. Su jomis norėjau kalbėti lytiškumo temomis, bet vėliau pamačiau, kad visgi esminis yra savivertės klausimas. Ir pasiūliau joms rašyti dienoraštį, nes aš pati rašau nuo trylikos metų, pagal tam tikrus klausimus, ir kiekvieną savaitę juos aptardavom.
Ir merginos pamatė, kiek toks rašymas duoda naudos. Supratau, kad aš, kaip pedagogė, visiškai nieko nesuvokiu, kol neatsisėdu su vaikais kaip lygiavertė prie vieno stalo. Pasikeitė suvokimas apskritai, kas yra pedagogika, ko vaikams reikia.
Gyvenau Kaune, dirbau Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centre tikybos mokytoja. Po to mano vyras gavo pasiūlymą dirbti Vilniuje, mes nusprendėm persikelti. O man iškilo klausimas, ar aš galėsiu nedirbti bent kelis mėnesius. Nenorėjau dirbti Vilniaus mokykloje, norėjau pabūti namie, prie jų prisiliesti, nes anksčiau santykio su namais neturėjau.
Nedirbau visus metus. Vilniuje gyvenau prie miško, turėjau savo žemės lopinėlį pasikapstyti. Tais metais nebuvo jokių darbų ir įsipareigojimų. Kadangi buvo karantinas, pailsėjau ir nuo žmonių, bendravimo, nes dirbdama pedagoge buvau nuo to pavargusi.
– Kaip atradai refleksijos metodą?
– Dirbdama mokykloje nuotoliniu būdu dalyvavau mokymuose apie refleksiją, kuriuos organizavo Čikagos Ignaco Lojolos universitetas. Šį metodą turėjome nuolatos pritaikyti pamokose. Tai aš stengdavausi tai taikyti pamokos pradžioje ir po pamokos. Arba, kai kažką kartu pamokoje padarome, patiriame, pažiūrėti, paanalizuoti, kas palietė emociškai, ko galima iš tos patirties pasimokyti, kur tai veda, į kokį pokytį, kur tai galima pritaikyti.
Anksčiau daug rašydavau, bet sąrašus ar kažkokius emocijų išliejimus. Bet, atradus minėtą metodą, rašymas man nušvito naujomis spalvomis, reflektuodavau, ką aš iš meilės sau šiandien nuveikiau, paskui įsivedžiau klausimą: kokiais konkrečiais veiksmais aš šiandien parodžiau meilę savo vyrui? Tokia nuolatinė savistaba, kuri labai augina.
– Kada panorai dalytis tuo, ką patyrei? Kada sėdai kurti dienoraščių moterims?
– Praeitais metais išleistas refleksijų dienoraštis „Pasimatymas su savimi“, šiemet – refleksijų dienoraštis „Aš (ir) kūnas“.
Per tuos metus, kurie man buvo laisvi, stengiausi sąmoningai negalvoti, ką aš veiksiu po to, norėjau duoti sau laisvę, neturėti plano, neįsitempti, pasitikėti ir paleisti. Ir po tų metų, rudenį, ėmė ir šovė tokia idėja. Aš visiškai neįsivaizdavau savęs kaip verslininkės, nekūriau plano. Tiesiog atėjo laikas, kai pakankamai pailsėjau, pripildžiau resursus, kad kažką daryčiau toliau.
Pajutau, kad jau yra tas momentas, kai galiu kažką duoti kitiems.
Ir čia, aišku, reikėjo daug drąsos, nes aš nesu psichologė ar psichoterapeutė. Bet, manau, kad svarbiausia yra praktika, nes yra daug psichologų, mokytojų, kurie negyvena tuo, ko patys moko. Esmė yra praktika.
– Kuo skiriasi šie refleksijų dienoraščiai?
– Pirmoji knyga „Pasimatymas su savimi“ yra orientuota į tris sritis: į dėkingumo ugdymą, savo jausmų pažinimą ir vedimą į pokyčius. Taip pat jos temos – poreikių atpažinimas ir jų užpildymas. O kita knygutė yra tarsi pirmosios tęsinys, tik kviečiama į gilesnį santykį su savo kūnu. Yra ir emocijų tema, ir dalis apie dėkingumą, bet tai yra orientuota į kūną – mokymasis dėkoti savo kūnui bei dėkoti sau, o tai iš pradžių irgi nelengva.
Taip pastebimos sąsajos tarp emocijų ir kūno, nes mūsų emocijos „nusėsta“ į kokias nors kūno vietas. Tad svarbu jas išveikti, nepalikti savo kūne, nes kitaip emocijos pradeda sprogdinti iš vidaus ir sukelia fiziologinių ligų.
Tai, žodžiu, antroji knygelė – kelionė giliau į savo kūną, pažįstant pojūčius. Yra įdėtos kūno sistemų schemos, galima pasižymėti, kur koks konkrečiai negalavimas juntamas ir ką aš galėčiau dėl to padaryti.
Pati rašau irgi, reflektuoju, taigi, tai kūriau pirmiausia sau. Nesu ekspertė, nebesu mokytoja, keliauju su moterimis kartu. Galbūt esu anksčiau pradėjusi tą kelionę, bet esu mokymosi procese. Turiu minčių apie kitas knygutes, priemones, kurios galėtų padėti.
– Ar žvelgdama į knygos rašymo patirtį dabar jau gali pasakyti, kad tai buvo prasminga, kad žmonės iš to gavo naudos?
– Vedu merginų, moterų, kurios yra įsigijusios refleksijų knygutes, grupę. Jas stengiuosi palydėti 30 dienų, jos kasdien atlieka užduotis ir turi parodyti, ką atliko. Internetu susitinkam ir „gyvai“, aš visuomet klausiu atsiliepimų.
Paskutinis buvo mano krikšto mamos, aš jai seniai padovanojau knygutę, ji daug laiko nepriėjo prie tos knygos, dabar pradėjo tuo užsiimti. Ji sako: „Agne, dabar aš supratau, kad tai duoda daug naudos, nėra lengva sutikti save, suprasti, ką daryti su savo širdim. Bet čia ne tas pats, kas turėti savo relaksaciją, kaip auginti gėlytes ir pan. Tai neprilygsta jokiai kitai terapijai“.
Moterys, būna, po refleksijų praktikos keičia darbą, gyvenamąją vietą, pradeda pastebėti savo ribas, labiau vertinti savo jausmus ir rasti būdų, kaip parodyti meilę sau, kaip užpildyti savo poreikius.
Yra mamų, kurios tuo užsiima, nes mamos patiria ypač daug pervargimo. Esmė, kad mums, moterims, reikia išleisti tai, ką mes mąstom, jaučiam, į išorę. Kad mes suprastume save, reikia arba iškalbėti, arba išrašyti. Ne visada turim galimybę išsikalbėti su kažkuo tiek, kiek mums reikia, nes mūsų širdy vyksta daugybė dalykų. Tam pagelbėja dienoraštis.
– Mintimis apie meilę sau, savęs pažinimą, refleksiją dalijiesi socialiniuose tinkluose. Kaip kilo mintis tai daryti?
– Pradėjau tai daryti iš karto, kai išleidau refleksijų dienoraštį, nes socialiniai tinklai – pagrindinis būdas pasiekti moteris, ypač kai dirbu iš namų. Turiu paskyras feisbuke, tiktoke, instagrame. Įdomu to mokytis, įdomu tyrinėti, tai man visiškai naujos sritys, niekada nebuvau labai aktyvi socialiniuose tinkluose, neatviravau, tad reikėjo nemažai drąsos. Vis dėlto to reikia, nes dabar didžioji dalis mūsų gyvenimo vyksta šiuose tinkluose.
Ir šioje veikloje svarbiausia nebijoti pasirodyti netobulai, nors ir nesupranti visko iki galo, pradėti, bandyti daryti. Tai ir aš pradėjau taip, kaip mokėjau, ir mokiausi proceso metu.
– Kaip manai, kas apskritai yra meilė sau?
– Ypač bažnyčios žmonės dažnai mano: aš viską kitiems atiduodu, krintu, o tada Dievas mane atstato. Gal tik ne visąlaik į pradinę padėtį (juokiasi). Bet tai kur yra riba? Mes turim įsitikinimų iš anksčiau, kad gerumas, dosnumas – viskas skiriama kitiems. Yra Dievo įsakymas „Mylėk artimą kaip save patį“, bet mes nemylim savęs ir nemylim artimo – pagal savo nejautrumą sau esame nejautrūs ir kitiems.
Gal net reiktų apkeisti: mylėk save kaip artimą savo, perkeliant akcentą.
Per savo vidinę kelionę ir knygutes aš atradau, kad meilė sau yra save pažinti, priimti ir veikti. Tą patį galima pasakyti apie meilę kitam: svarbu pažinti, priimti ir veiksmais, o ne žodžiais parodyti meilę.
Martina RUGINYTĖ