Prikeltas tautos sakralinis menas

Vilniaus dailės akademijos Telšių dailės galerijoje pristatyta Marijonos Sinkevičienės tekstilės darbų paroda „Prikelta į būtį“.
Aurelija SERVIENĖ
M. Sinkevičienė 1982 m. Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete studijavo tekstilę. Šiuo metu dirba Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menų fakultete docente. Yra Lietuvos dailininkų sąjungos bei tekstilės dailininkių grupės „ESAME“ narė.
Nuo 1982 m. moteris dalyvauja grupinėse parodose. Yra pelniusi respublikinę premiją už gobeleną „Skrydis“ ir LTSR kultūros ministerijos 2-ąją premiją (1984 m.).
M. Sinkevičienės kūrinių yra įsigiję Lenkijos Gdynės, Krosnos, Lietuvos dailės muziejai, Nacionalinis M. K. Čiurlionio, Plungės, Raseinių krašto istorinis muziejai.
Menininkė jau surengusi trylika personalinių parodų.
Autorė apie save ir kūrybą kalba: „Sakralinė tekstilė mane domino seniai. Nuo mažų dienų žavėjausi altorių užtiesalais, liturginiais drabužiais, vėliavomis.
2007 m. buvo paruoštas projektas, ilgalaikė tiriamoji programa „Kultūros paveldas – sakralinė tekstilė“. Projektą sudarė tiriamoji pažintinė ekspedicija, mokomoji praktika, edukacija, tradicinės kultūros pažinimas, bendravimo įgūdžių formavimas.“
Kūrėja pasakojo, jog šiandien bažnyčiose vyksta pokyčiai: perkami nauji bažnyčių altorių užtiesalai, liturginiai rūbai, vėliavos. O ilgus metus tarnavę mūsų tautos auksarankių darbai paslepiami bažnyčių spintose.
Projekto metu daug dėmesio buvo kreipiama į vietinių meistrų atliktus bažnytinės tekstilės darbus. „Lankydami bažnyčias, labiausiai atkreipėme dėmesį į tekstilės dirbinius, puošiančius bažnyčių altorius, per bažnytines iškilmes nešamas vėliavas, liturginius drabužius. Žavi turtinga menine raiška siuvinėjimai, nėriniai, audiniai. Tai patys kilniausi, nuoširdžiausi, su meile atlikti ir sukurti darbai. Tačiau bėga metai, laikas negailestingas, paliečia viską. Žmonės, kurie atliko šiuos darbus, išeina į Amžinybę, darbai lieka, tačiau ir jie laipsniškai išnyksta. Norėtųsi prikelti, užfiksuoti, pažymėti, palikti ateinančioms kartoms tai, kas dar yra, kad jaunoji karta, pasimokiusi, pasisėmusi patirties, galėtų kaip estafetę perduoti kitiems“, – apie savo darbą kalbėjo M. Sinkevičienė.