„Pra­dė­jau gy­ven­ti tuo­met, kai su­ge­bė­jau at­si­spir­ti nuo dug­no“

Kal­bė­ti apie sa­vo pro­ble­mas, kai jos pra­dė­tos spręs­ti ar­ba iš­spręs­tos, yra vie­na, ta­čiau iš­drįs­ti pri­pa­žin­ti sau ir tai pa­vers­ti at­spir­ties taš­ku – vi­sai kas ki­ta. Kar­tais su­ge­bė­ju­sių at­si­ties­ti ir pa­keis­ti sa­vo gy­ve­ni­mą žmo­nių is­to­ri­jos ga­li pa­si­ro­dy­ti ne­reikš­min­gos ir ne­tu­rin­čios tiks­lo, bet tik ne ta­da, kai jos pa­sa­ko­ja­mos pir­muo­ju as­me­niu.

Nar­ko­ti­kų, ta­ba­ko ir al­ko­ho­lio kont­ro­lės de­par­ta­men­to ty­ri­mų duo­me­ni­mis, nors kar­tą gy­ve­ni­me nar­ko­ti­kus yra var­to­ję 14 pro­cen­tų lie­tu­vių. Bū­da­mas pen­kio­li­kos, Kęs­tu­tis Kau­pas pir­mą kar­tą iš­ban­dė nar­ko­ti­kus, o šian­dien, be me­di­kų pa­gal­bos sa­va­ran­kiš­kai įvei­kęs nar­ko­ti­kų pri­klau­so­my­bę, jis da­li­ja­si sa­vo pa­tir­ti­mi ir sie­kia įkvėp­ti ki­tus.

Nus­kaus­mi­na­mie­ji nuo emo­ci­nių trau­mų

„Vis­kas pra­si­dė­jo nuo per­skai­ty­tų kny­gų. Jac­ko Ke­roua­co „Ke­ly­je“ ir Car­lo­so Cas­ta­ne­dos kny­gos apie au­ga­lus ma­ny­je su­ža­di­no smal­su­mą. Su­vo­kiau, kad taip, kaip žmo­gus ra­gau­ja skir­tin­gus mais­to pa­tie­ka­lus, ga­li­ma iš­ban­dy­ti įvai­rias me­džia­gas ir pa­jus­ti jų su­ke­lia­mą bū­se­ną“, – po­kal­bį pra­de­da vy­ras.

Jis pa­sa­ko­ja nar­ko­ti­kus var­to­jęs kaip nu­skaus­mi­na­muo­sius nuo sa­vo emo­ci­nių trau­mų: „Ban­džiau jais pa­mirš­ti že­mą sa­vi­ver­tę, ku­rią man įdie­gė pa­tė­vis. Jis nuo­lat sa­ky­da­vo, kad esu nie­ko ver­tas ir nie­ko ne­su­ge­bu, to­dėl su­pras­tė­jo ma­no mo­ky­mo­si re­zul­ta­tai, kol ga­liau­siai me­čiau mo­kyk­lą ir pa­bė­gau iš na­mų.“

Var­to­ti psi­chot­ro­pi­nes me­džia­gas pa­ska­ti­no nuo­la­ti­nė bai­mė, psi­cho­lo­gi­nis ir fi­zi­nis smur­tas šei­mo­je, pri­ver­tęs ne­pil­na­me­tį pa­bėg­ti iš na­mų ir ieš­ko­ti lais­vės.
„Gy­ve­nau gat­vė­je ir nie­ko ne­tu­rė­jau. Ga­lė­jau grįž­ti ir gy­ven­ti na­muo­se su sa­vo šei­ma, kaip vi­si ma­no bend­raam­žiai, bet no­ras pa­čiam spręs­ti, kaip no­riu gy­ven­ti, man to ne­lei­do“, – sa­ko K. Kau­pas.

To­kį el­ge­sį pa­grin­džia me­di­ci­nos psi­cho­lo­gė Kot­ry­na Mi­ka­laus­kai­tė. Jos nuo­mo­ne, vai­kys­tė­je ar paaug­lys­tė­je dėl tam tik­rų prie­žas­čių daug stre­so ir įtam­pos pa­ty­ręs žmo­gus, pa­ban­dęs nar­ko­ti­nių me­džia­gų, pa­jau­čia di­de­lį pa­leng­vė­ji­mą ir su­vo­kia, kad bū­tent pa­si­rink­ta me­džia­ga ga­lė­tų pui­kiai pa­dė­ti nu­slo­pin­ti jaus­mus, ku­rių as­muo ne­no­ri jaus­ti.

Į prie­kį ve­dė di­džiau­sias no­ras – lais­vė

Atė­jęs pas nar­ko­ti­kų pre­kei­vį Kęs­tu­tis pa­kliu­vo į si­tua­ci­ją, ku­ri ap­ver­tė jo pa­sau­lė­žiū­rą aukš­tyn ko­jo­mis. Bu­vo praė­ję me­tai nuo pir­mos psi­chot­ro­pi­nių me­džia­gų do­zės.
„Atė­jau nu­si­pirk­ti do­zės. Pre­kei­vis man pa­siū­lė pa­lauk­ti 15–20 mi­nu­čių, kol at­veš siun­ti­nį, nes tuo mo­men­tu ne­tu­rė­jo ko par­duo­ti. Nuė­jau į kam­ba­rį, kur sė­dė­jo dar ke­le­tas vai­ki­nu­kų. Jie bu­vo nar­ko­ma­nai ir pa­lai­kė ma­ne už „sa­vą“, nes bu­vau toks pat bal­tas, kaip ir jie. Klau­siau­si is­to­ri­jų apie tai, kaip vai­ki­nu­kai ruo­šia­si gau­ti pi­ni­gų, kad tik ga­lė­tų nu­si­pirk­ti nar­ko­ti­kų. Iš­gir­dau bent de­šimt skir­tin­gų api­plė­ši­mų ir va­gys­čių ver­si­jų. Ma­ne apė­mė siau­bas. Su­vo­kiau, kad aš ei­nu to link ir tap­siu toks, kaip jie. Ka­dan­gi lais­vė bu­vo ir yra vie­nas iš svar­biau­sių da­ly­kų, su­pra­tau, kad ir to­liau taip gy­ven­da­mas ga­liu pra­ras­ti pa­tį bran­giau­sią tur­tą, ir to­dėl nu­spren­džiau nie­ka­da dau­giau ten ne­grįž­ti. Ro­dos, vi­są kū­ną ir są­mo­nę nu­die­gė emo­ci­nis su­vo­ki­mas, kad tai tu­ri pa­si­keis­ti“, – at­vi­rau­ja Kęs­tu­tis.

Ka­muo­ja­mas abs­ti­nen­ci­nių pa­gi­rių, vy­ras au­tos­to­pu iš­vy­ko į Nor­ve­gi­ją, kur po sa­vai­čių kla­jo­nių pa­vy­ko gau­ti dar­bą ir įsi­tvir­tin­ti – taip pra­si­dė­jo ke­lias į blai­vy­bę.

Gy­ve­ni­mo eta­pas, li­kęs už­nu­ga­ry­je

Res­pub­li­ki­nio pri­klau­so­my­bių cent­ro spe­cia­lis­tė sa­ko, kad psi­cho­lo­giš­kai pri­klau­so­mi žmo­nės gal­vo­ja, jog me­džia­ga, šiuo at­ve­ju nar­ko­ti­kai, jiems gy­vy­biš­kai rei­ka­lin­ga. To­kie as­me­nys pra­de­da ma­žiau lai­ko ir dė­me­sio skir­ti da­ly­kams, ku­rie anks­čiau bū­da­vo svar­būs, kol ga­liau­siai juos už­val­do var­to­ja­ma me­džia­ga. Lie­tu­vis džiau­gia­si tą­dien su­pra­tęs, jog vie­nin­te­lis bū­das iš­si­gel­bė­ti yra dirb­ti su sa­vi­mi, to­dėl pra­dė­jo sek­ti, ana­li­zuo­ti ir keis­ti sa­vo el­ge­sį.

„Pa­lik­ti se­nus drau­gus ir veik­las už­nu­ga­ry­je bu­vo są­mo­nin­gas žings­nis. Taip ga­lė­jau kur­ti sa­vo gy­ve­ni­mą iš nau­jo“, – spren­di­mu iš­vyk­ti iš ša­lies džiau­gia­si vy­ras ir pri­du­ria: „Lan­dy­nės ir laip­ti­nės man pa­bo­do. No­rė­jau gy­ven­ti, no­rė­jau su­si­tvar­ky­ti gy­ve­ni­mą, tu­rė­ti sto­gą virš gal­vos ir pi­ni­gų sa­vo po­rei­kiams.“

Di­džiu­lė pa­gal­ba ta­po vie­ta ge­rai mo­ka­ma­me dar­be. Al­pi­nis­to pro­fe­si­ja rei­ka­lau­ja pri­siim­ti at­sa­ko­my­bę už sa­ve, sa­vo svei­ka­tą ir gy­vy­bę – tai mo­ty­va­vo į Nor­ve­gi­ją emig­ra­vu­sį lie­tu­vį ir kė­lė jo sa­vi­gar­bą.

Kęs­tu­tis sa­ko: „Grei­tai įsto­jau į 12 dar­bo die­nų iš ei­lės ir 9 lais­va­die­nių rit­mą. Bė­gant lai­kui, at­ra­dau veik­las, ku­rios man ta­po sa­vo­tiš­kais svai­ga­lais ir pa­dė­jo už­si­mirš­ti. Pa­vyz­džiui, me­nas – mu­zi­ka, poe­zi­ja, ra­šy­mas, šo­kis ir dai­na­vi­mas.“

„Tai ne ra­ke­tų dės­niai“

K. Kau­pas jau dau­giau nei du de­šimt­me­čius ne­var­to­ja nar­ko­ti­kų. Iš­mes­ti iš gy­ve­ni­mo svai­ga­lus ir nie­ka­da prie jų ne­beg­rįž­ti pa­ska­ti­no gy­ve­ni­mo ver­tės su­vo­ki­mas. Su nar­ko­ti­kais pa­pras­ta gy­ve­ni­mą su­griau­ti, o ki­to­mis prie­mo­nė­mis ir veiks­mais ga­li­ma jį kur­ti.

„Žmo­nės pa­mirš­ta sau at­sa­ky­ti į klau­si­mą, ko jie iš tie­sų no­ri. Kai ma­tai tiks­lą, pa­si­da­ro aiš­ku, ką da­ry­ti. Tai ne ra­ke­tų dės­niai“, – šmaikš­tau­ja jis.

Ly­giai taip pat Kęs­tu­tis pa­ma­tė tiks­lą su žmo­na už­su­kęs į gy­dy­mo įstai­gą.
Nu­gir­dęs spe­cia­lis­tų po­kal­bį apie pri­klau­so­my­bes tu­rin­čius žmo­nes, vy­ras pa­pa­sa­ko­jo apie sa­vo emo­ci­nius su­krė­ti­mus ir kaip pa­vy­ko su jais su­si­do­ro­ti be me­di­kų pa­gal­bos. Gy­dy­to­jai pa­pra­šė sa­vo iš­gy­ve­ni­mais pa­si­da­ly­ti su ki­tais, ku­rie jau­čia­si be­vil­tiš­kai, ne­ma­to išei­ties, ne­si­krei­pia ir neieš­ko pa­gal­bos, ku­rios jiems tik­rai rei­kia.

Net­ru­kus Kęs­tu­tis pa­ren­gė straips­nį, ku­rį pa­skel­bė vie­nas di­džiau­sių ša­lies nau­jie­nų po­rta­lų. Pri­sis­ta­tęs straips­nio he­ro­ju­mi, vy­ras pra­dė­jo so­cia­li­nia­me tink­le „Fa­ce­book“ kel­ti sa­vo teks­tus.

„Ti­kiu, kad ma­no ra­šy­mas pa­de­da žmo­nėms. Juk pri­si­re­gist­ra­vę var­to­to­jai ne­pri­va­lo ko­men­tuo­ti ar spaus­ti „pa­tin­ka“. Jie ga­li lik­ti ano­ni­mais, ta­čiau klau­sy­tis ma­no pa­sa­ko­ji­mų ir ban­dy­ti juo­se at­ras­ti da­le­lę sa­vęs. Jau yra pa­si­tai­kę ke­le­tas at­ve­jų, kai vi­siš­kai ne­pa­žįs­ta­mi žmo­nės pa­ra­šo ži­nu­tę, kad ma­no pa­tir­tis pa­ska­ti­no juos veik­ti ir at­si­sa­ky­ti nar­ko­ti­kų. Tai švie­siau­sia tam­sios is­to­ri­jos da­lis“, – tei­gia jis.

Pa­gal­ba su­tei­kia­ma kiek­vie­nam

Da­ly­da­ma­si sa­vo pa­tir­ti­mi, K. Mi­ka­laus­kai­tė pa­ste­bi, kad tiek vy­rai, tiek mo­te­rys iš­gy­ve­na stip­rų gė­dos ir kal­tės jaus­mą. Vis dėl­to ga­li­ma at­kreip­ti dė­me­sį, kad mo­te­rys kar­tais bū­na la­biau lin­ku­sios slėp­ti pro­ble­mą, veng­ti at­si­ver­ti ar­ti­mie­siems ar pa­si­tar­ti su spe­cia­lis­tais. Bet ko­kiu at­ve­ju kiek­vie­nas žmo­gus pe­rei­na psi­cho­lo­gi­nį pro­ce­są, ku­rio me­tu pra­de­da su­pras­ti sa­vo el­ge­sį, jo pa­sek­mes ir pra­de­da svars­ty­ti ga­li­mus ki­tus pa­si­rin­ki­mus, kol ga­liau­siai prii­ma spren­di­mą im­tis ati­tin­ka­mų veiks­mų. Reikš­min­giau­siai pri­si­dė­ti prie žmo­gaus ap­si­spren­di­mo gy­dy­tis ga­li pa­gar­bus, hu­ma­niš­kas ir ge­ra­no­riš­kas spe­cia­lis­tų ir ap­lin­ki­nių po­žiū­ris, ku­ris ga­li žmo­gui pa­dė­ti at­ras­ti drą­sos ir vi­di­nių re­sur­sų pra­dė­ti po­ky­čius.

Tu­rė­da­mi įta­ri­mą apie be­si­vys­tan­čią pri­klau­so­my­bę, pa­si­kon­sul­tuo­ki­te su kva­li­fi­kuo­tu spe­cia­lis­tu pri­va­čio­je ar­ba vals­ty­bi­nė­je gy­dy­mo įstai­go­je. Spe­cia­lis­tas, at­si­žvelg­da­mas į pa­cien­tą, pa­rinks tin­ka­miau­sią gy­dy­mo bū­dą.

Jau­čiant emo­ci­nius sun­ku­mus, te­le­fo­nu 1809 ga­li­ma kreip­tis į emo­ci­nės pa­ra­mos tar­ny­bas. Vi­są Lie­tu­vo­je vei­kian­čių psi­cho­lo­gi­nės pa­gal­bos li­ni­jų są­ra­šą ir kon­tak­tus ga­li­ma ras­ti na­cio­na­li­nės psi­chi­kos svei­ka­tos plat­for­mo­je „Pa­gal­ba sau“ (www.pa­gal­ba­sau.lt/pagalbos-linijos/). Taip pat ne­mo­ka­ma psi­cho­lo­gi­nė pa­gal­ba priei­na­ma ša­lies po­lik­li­ni­kų psi­chi­kos svei­ka­tos cent­ruo­se, vi­suo­me­nės svei­ka­tos biu­ruo­se. Iš­ki­lus pa­vo­jui svei­ka­tai ar­ba gy­vy­bei, skam­bin­ki­te bend­ruo­ju pa­gal­bos nu­me­riu 112.