Poetės Ievos Sigitos Naglienės pasaulis – iš gamtos, iš knygos, iš praradimų

„Poezijos pavasario“ renginio išvakarėse „Telšių ŽINIOS“ kalbina telšiškę, visiems puikiai pažįstamą poetiškos sielos moterį, literatūros žinovę Ievą Sigitą Naglienę. Poetė atvirauja, jog jai visada giedriau kalbėti apie kitus, nei pasakoti apie save.
Aurelija SERVIENĖ
– Papasakokite apie save. Kur Jūsų gimtinė, kur prasidėjo Jūsų kūrybinis kelias?
– Beje, visada buvo taip – eiliakaliai ėmė ir žavėjo. Gamtos esybė ir vienystė, manau, yra kiekvieno juslesnio žmogaus bendrybė. Kaip sako poetas Vytautas Stulpinas, turi savo „riksmą ir tylą“.
Vaikystėje – daug mano Siraičių, „babytės“ Aleksandros Šilutės ir Klaipėdos su visa sąmoningai turėta giminyste ir natūralia valia. O paskui gyvenimas Džiuginėnuose, tėvo tėvonijoje. Ne, ne centre – toks žalias vienkiemis, su geležinkeliu, su neribotu laiku, knygomis ir laisve. Ko gero, ten, iš tų patyrimų, užgimė kūrybos sėkla – iki 18 metų. Turbūt jau drąsiai galiu sakyti, kad žinojau, ko noriu. Paskui – buvo visko, ir kitaip.
– Kokia šiandieninė Jūsų veikla?
– Šiandien veikiu daug. O gal visada? Matau, girdžiu, atmenu – džiaugiuosi. Norisi, kad ir kiti džiaugsmus gelbėtų – rašau. Apie gerų poetų dvasios eilėraščius galiu kalbėti ir kalbėti – tai stebuklas, tiesa, kurią turi ir kiek nori.
Kai atsirado poezijos penketukai, ėmiau savanoriauti: įkyriai einu, vykstu, reklamuoju eilėraščius, balsiai skaitau. Tai būtina, juk žmonės keičiasi, jausmai slaptėja – kūrėjai taip pat juos dangsto, kas apie tai pasakys? Viskas kito – iš pamatų. Turbūt – toks XXI amžius?
Ir vis dėlto yra giluminio jaunimo. Jis – giliamintis, neapsakomas giedros jausmas. Aš dabar jau labai ilgai išsilaikau prie patikusio jauno kūrėjo – visa puokštė susidaro ieškančiųjų. Įdėmiai seku Jasponytę, Žagrakalytę, Kazlauskaitę. Vyrija stebina – laukiu jų žodžio. Tokia nepakeičiama eilėraščio oda – ir mintis susitinka mintį, jausmai užkoduoti. Įdomu. Man patinka būti skaitytoja. Oro daugiau, gelminio.
– Kokia kūryba asmeniškai Jums patinka? Kokiais autoriais žavitės? Kokias knygas skaitote ir pan.?
– Reikia skaityti – daug. Poezija – gyvenimas, juk kiekvienas turime kokius nors savo menus. Gal lengviau pasakyti, ko neskaitau? Nėra dienų mano gyvenime be knygos. Aš kaimo žmogus – visa esybe, nors mieste gyvenu nuo lemtingojo dvidešimtmečio. Iš gamtos, iš knygos, iš praradimų – atminų pasaulis, išgrynintas. Mokytojos darbai, biblioteka – unikali patirtis. Dėmesingai priimu šiuolaikinę literatūrą – itin daug stabilios ir besikeičiančios. Mokyklinis amžius kitaip gyvena, dar mažai skaito, bet mados kis. Viliuosi, kad į gera – jau ir knygių, kaip sako jaunimas, padaugėjo. Skaitys, o kaip kitaip? Neįsivaizduoju. Nenorėčiau kitaip galvoti.
– Gal pasidalytumėte savo kūryba? Kokia ji, apie ką? Kur semiatės kūrybinių minčių?
– Apie savo kūrybą yra sudėtinga kalbėti – nuo jaunumės žinau, kiek gebu. Rašau, ir tiek, ir prozos šį bei tą, o išleidau tik eilėraščius „Iš lėto į jūrą“. Ar jau čia koks nors stebuklas? Nemanau. Ir šiam sykiui tegul bus iš nūdienos užrašų – tokie miniatiūriniai zigzagai.

Mėnulis toks, kad atvirai įdėtum langus
Pilnatis – didelė ežero dalis. Šakos, viršūnės pliuškenasi.
Nėra jokios abejonės. Benamis priglaudžia skruostą prie smarkiai
atvėsusios balandžio popietės ir žiūri, tarsi pirmąkart taip stipriai.

Sena brydė, varnėnų nusavinta
Ach, tie debesys, debesėliai per sėdėjimą į sodą: nesibaigianti pradalgė,
pešioti vilnų kuodeliai, verpalų verpalėliai – kas tuos visus darbelius benudirbtų?
Nesuprasi, koks šiemet esi: varnėnai kaip varnėnai, sula su pavasariu, o spoksai,
vis nuo šviesos nepaslenkantis. Lėtai, labai lėtai visos kalbos bluks. Tik dangus,
lyg atsitiktinis, po palašu.

Atokaus upelio nuotrauka
Rodos, gerai išmiegojai, bet upelio nuotrauka tokia balzgana –
tik prisimerkus kažin kas sujuda. Vanduo į akis žyra, kaipmat lieptas apsitaško,
rąstai iš viso pasaulio smukčioja – už medžių į dangų. Ir turėsi nuotrauką. Ir stebėsi, kol
vanduo trumpučiais sparnais iriasi, kol anais metais po šlajų subanguos, gentį vaišinęs.

Šiek tiek iš atminų vasaros
Sviestmušis rasotas pusaklės senutės rankose,
kuri vos prisimerkusi visus atsimena, niekada nebūna vienas.
Akligatvis glaudžia balsus, ima ir svetimus ties įskilusiu gluosniu.
Trumputė juvelyro pauzė, kol jis stebi nesančius, kol pereina
ežero blykstė iš paties dugno į žiedo akelę – turėsi, kas būtina.
Pats mėnulio šeivelės baltumas. Pilnatis. Ach, atsidustum, kad būtų
vasara, kad visai arti, roželėmis siuvinėta – po senosios galva.
Ir vėjas pajudins, kad išsiskleistų.