Po praei­ties ba­ga­žo re­vi­zi­jos – į šian­die­nos sėk­mę

„Nuo­lat kar­to­jant sau nei­gia­mas min­tis, su­ku­ria­ma dest­ruk­ty­vi mąs­ty­mo spi­ra­lė, ku­rią sun­ku nu­trauk­ti. Tai ga­li pa­veik­ti mū­sų san­ty­kius, dar­bą ir ap­skri­tai gy­ve­ni­mo ko­ky­bę. Svar­bu mo­ky­tis at­pa­žin­ti ir keis­ti nei­gia­mas min­tis, ug­dy­ti po­zi­ty­vų mąs­ty­mą bei pri­pa­žin­ti sa­vi­ver­tę ir pa­sie­ki­mus“, – te­mą po­kal­biui pa­siū­lo tel­šiš­kė Skais­tė Vai­nu­ty­tė, MAX vers­lo cent­re sa­vo pri­va­čia­me ka­bi­ne­te tei­kian­ti pro­fe­sio­na­lias gro­žio pa­slau­gas (so­cia­li­niuo­se tink­luo­se ge­riau ži­no­ma kaip Skais­tė Bro­wist).

Su­tin­ka­me ir lei­džia­mės į dis­ku­si­ją apie tai, kad vi­sa­ver­tis gy­ve­ni­mas – vie­nas svar­biau­sių žmo­gaus tiks­lų. Kad jį pa­siek­tum, tu­ri nugalėti ne­ma­žai kliū­čių, ta­čiau rei­kia ži­no­ti, kad jos vi­sos yra įvei­kia­mos.

– Kaip ma­no­te, ar jau­na­me am­žiu­je pa­tir­tos trau­mos ga­li tu­rė­ti įta­kos žmo­gaus atei­čiai?

– Kiek kar­tų esa­te gir­dė­ję pa­sa­ky­mą: „Jei ne­si­mo­ky­si, šluo­si gat­ves“? Aš šiuo pa­sa­ky­mu pa­ti­kė­jau iš­kart ga­vu­si pir­muo­sius blo­gus pa­žy­mius ir iš­gir­du­si mo­ky­to­jos rep­li­ką: „Tai gal tau ir­gi pa­rink­ti adap­tuo­tą pro­gra­mą kaip ir ta­vo kla­sės drau­gei?“, ku­ri po to la­bai leng­vai tarp bend­rak­la­sių pa­vir­to į pra­var­dę – Adap­tuo­ta. Dėl to ma­no sa­vi­ver­tė ta­po la­bai že­ma – tai, ma­no nuo­mo­ne, lė­mė ma­no maiš­tau­jan­tį el­ge­sį paaug­lys­tė­je ir il­gą lai­ką ma­ži­no pa­si­ti­kė­ji­mą sa­vi­mi vy­res­nia­me am­žiu­je.

– Kaip su­pran­tu, pa­ty­čių paaug­lys­tė­je su­lauk­da­vo­te ir iš vai­kų, ir iš mokytojų. Ar ga­li­te pa­pa­sa­ko­ti pla­čiau?

– Kai man bu­vo maž­daug 13 me­tų, ma­no tuo­me­ti­nė „drau­gė“ su­gal­vo­jo, jog rei­kia vi­siems kie­mo drau­gams ei­ti mau­dy­tis. Ži­no­ma, nu­vy­ku­si prie eže­ro nie­ko neį­ta­riau, ta­čiau, vos man nu­si­ren­gus, ke­li vai­ki­nai pra­dė­jo mė­ty­ti į ma­ne pur­vais. Kaž­kaip ne­sup­ra­tau, kad mė­to tik į ma­ne vie­ną ir fil­muo­ja. Pur­vo bu­vo pil­ni plau­kai, bet bai­siau­sia, kad jo už­ki­šo už lie­me­nė­lės, į kel­nai­tes, o aš nie­ko ne­ga­lė­jau pa­da­ry­ti, nes pur­vo pri­dė­jo tiek, kad ne­ga­lė­jau at­si­kel­ti nuo že­mės, ki­taip bū­čiau pa­li­ku­si nuo­ga… Kai vi­sas siau­bas bai­gė­si, nuė­jau į van­de­nį, ban­džiau vis­ką nu­plau­ti, bet kar­tu jau gal­vo­jau, kad no­rė­čiau nu­si­skan­din­ti – to­kio pa­že­mi­ni­mo dar ne­bu­vau pa­ty­ru­si. Kad tai bu­vo su­gal­vo­ju­si ma­no drau­gė ir kad vi­si tai ži­no­jo, man pa­sa­kė tik po ko­kių 10 me­tų, bet at­sa­ky­mo į klau­si­mą „Ko­dėl?“ ne­tu­riu iki šiol.

Grei­čiau­siai tai bu­vo da­ro­ma iš pa­vy­do, nes kie­me bu­vau drau­giš­ka, links­ma, ber­niu­kams pa­tin­kan­ti mer­gai­tė.

Mo­kyk­lo­je ne kar­tą trau­muo­jan­čių da­ly­kų su­lau­kiau iš ma­te­ma­ti­kos mo­ky­to­jos. Vie­nas jų bu­vo toks: bi­jo­da­ma pra­leis­ti jos pa­mo­kas net ap­si­nuo­di­ju­si mais­tu atė­jau į mo­kyk­lą ir iš vi­sų jė­gų ban­džiau „at­sė­dė­ti“ jos pa­mo­kas, ta­čiau iš­gir­dau rep­li­ką: „Tai ką, Skais­te­le, sun­ki nak­te­lė bu­vo, kad to­kia neiš­mie­go­ju­si.“ Apie ko­kias nak­te­les kal­ba­te, mo­ky­to­ja? Man tuo me­tu bu­vo 12–13 me­tų.

Dar vie­nas įsi­min­ti­nas įvy­kis bu­vo ta­da, kai ta pa­ti mo­ky­to­ja ma­ne pa­li­ko va­sa­rai pa­tai­sų, ta­čiau, kai pir­mą die­ną atė­jau į pa­tai­sas, pa­sa­kė, kad man jų ne­rei­kia. Ta­da ne­sup­ra­tau, bet da­bar gal­vo­ju, ar tai ne­bu­vo dar vie­nas ban­dy­mas pa­že­min­ti prieš bend­rak­la­sius? Kaip ga­li­ma ke­lis mė­ne­sius sa­ky­ti, kad ma­ne pa­liks pa­tai­sų, o kai aš atė­jau, stai­ga per­si­gal­vo­ti?

Neat­si­li­ko ir kla­sės auk­lė­to­ja. Bu­vau pa­kvies­ta „pa­siaiš­kin­ti“, ko­dėl, neat­lai­kiu­si bend­rak­la­sio pa­ty­čių, pie­tų me­tu už­vo­žiau jam ant gal­vos lėkš­tę sriu­bos. Ma­niau, kad kla­sės auk­lė­to­ja bus ma­no pu­sė­je, ka­dan­gi jau se­niai vi­sos mer­gai­tės skun­dė­mės kla­sės drau­go el­ge­siu, ta­čiau atė­jus ma­nęs lau­kė bend­rak­la­sio ma­ma, auk­lė­to­ja ir so­cia­li­nė dar­buo­to­ja. Kaip jau ga­li­te su­pras­ti, ma­no pu­sė­je bu­vau tik aš. Il­gai ka­bi­ne­te neuž­si­bu­vau. Pa­ju­tu­si, kad žo­džiai „Kas tu to­kia esi?“, „Ką tu sau lei­di?“ yra skir­ti man, rie­biai nu­si­kei­kiau ir, tren­ku­si du­ri­mis, pa­bė­gau. Tai bu­vo ant­ras kar­tas, kai ėjau na­mo verk­da­ma ir svars­čiau apie sa­vi­žu­dy­bę.

Ei­da­ma na­mo su­ti­kau ti­ky­bos mo­ky­to­ją. Ji ma­ne nu­si­ve­dė į mo­kyk­los val­gyk­lo­je esan­tį kam­ba­rė­lį, ku­ris skir­tas pie­tau­ti tik mo­ky­to­jams. Nu­pir­ko ar­ba­tos ir ra­miai val­gy­da­ma ban­de­lę pa­pra­šė pa­pa­sa­ko­ti, kas įvy­ko. Po ma­no pa­sa­ko­ji­mo ji pa­sa­kė: „Žiū­rėk, Skais­te, vi­si ma­to­me, kad ta­vo auk­lė­to­ja el­gia­si ne­tin­ka­mai, bet dėl to tu ne­tu­ri jaus­tis kal­ta. Ry­toj at­si­kelk, ap­si­renk sa­vo gra­žiau­sius rū­bus ir aukš­tai iš­kė­lu­si gal­vą su­grįžk į pa­mo­kas, ne­si­velk į po­kal­bį nei su auk­lė­to­ja, nei su kla­sės drau­gu.“ Jei­gu ši nuo­sta­bi mo­ky­to­ja skai­to straips­nį, no­riu nuo­šir­džiai pa­dė­ko­ti: „Jūs bu­vo­te tas žmo­gus, dėl ku­rio pir­mą kar­tą jau­čiau­si, jog esu ne vie­na.“

Nors da­bar pa­sa­ko­da­ma brau­kiu aša­rą, ta­čiau jo­kio pyk­čio ne­jau­čiu, nes taip ga­li elg­tis tik la­bai nu­skriaus­ti žmo­nės, o to­kiems jau­čiu gai­les­tį ir at­jau­tą, nes ži­nau, kad kai esi pa­ts nu­skriaus­tas, ban­dai gin­tis, net jei ir ne­si puo­la­mas, o to­kiu bū­du pa­ts tam­pi skriau­di­ku.

Praei­ty­je pa­tir­ti skau­dūs įvy­kiai men­ki­na sa­vi­ver­tę ir pa­si­ti­kė­ji­mą sa­vi­mi, ta­čiau tai nė­ra apie ta­ve ir tai ne­tu­ri da­ry­ti įta­kos nei da­bar­čiai, nei atei­čiai. Nes­var­bu, iš kur tu, kas tu ir ką pa­ty­rei, ne­ga­li pa­mes­ti sa­vo ka­rū­nos ir ma­ny­ti, kad kaž­ko ne­ga­li pa­siek­ti.

– Ne­pai­sant trau­muo­jan­čių įvy­kių pa­vy­ko įgy­ti iš­si­la­vi­ni­mą…

– Kai bai­giau 10 kla­sių, rei­kė­jo pe­rei­ti į gim­na­zi­ją. Pa­ty­ru­si skau­džių iš­gy­ve­ni­mų la­bai bi­jo­jau ne­pri­tap­ti nau­jo­je mo­kyk­lo­je, to­dėl su­gal­vo­jau ki­tą va­rian­tą – iš­vy­kau mo­ky­tis į Klai­pė­dą. Ma­niau, kad taip nuo vis­ko pa­bėg­siu. Bu­vau įsi­ti­ki­nu­si, kad už­si­tar­nau­ti pri­pa­ži­ni­mą ga­li tik užim­da­mas aukš­tas pa­rei­gas, o man mie­los gro­žio pa­slau­gų pro­fe­si­jos to­kios „pri­dė­ti­nės ver­tės“ ne­tu­ri, tad pa­si­rin­kau ap­skai­ti­nin­ko stu­di­jas pro­fe­si­nė­je mo­kyk­lo­je, o jas bai­gu­si, ke­ti­nau to­liau sto­ti į ko­le­gi­ją ar­ba uni­ver­si­te­tą. Bū­da­ma to am­žiaus net ne­nu­tuo­kiau, ką ši pro­fe­si­ja reiš­kia, ži­no­jau tik tiek, kad dirb­siu biu­re, dė­vė­siu pro­to ne­pri­de­dan­tį, bet to­kį vaiz­dą su­da­ran­tį kos­tiu­mė­lį ir per per­trau­kas ger­siu ka­vą. Moks­lai pa­ti­ko, gru­pė bu­vo drau­giš­ka, vie­ni ki­tiems pa­dė­da­vo­me. Moks­lus bai­giau aukš­čiau­siais įver­ti­ni­mais (nors de­šim­to­je kla­sė­je ban­do­mo­jo ma­te­ma­ti­kos eg­za­mi­no neiš­lai­kiau). Šian­dien jau tvir­tai ti­kiu, kad jei no­ri, ga­li vis­ką, ir jei tik no­rė­siu, ga­lė­siu sto­ti mo­ky­tis bet ka­da vė­liau, ta­čiau ki­tą kar­tą jau ten, kur tik­rai no­rė­siu, nes įsi­dar­bi­nu­si pa­gal pro­fe­si­ją su­pra­tau, kad sė­dė­ti 5 die­nas per sa­vai­tę prie kom­piu­te­rio tarp ke­tu­rių sie­nų – ne man, to­dėl iš­gir­du­si vir­ši­nin­ko žo­džius: „Skais­te, aš tau dar­bo ne­be­tu­riu“, ne­pa­ju­tau jo­kio liū­de­sio. Šian­dien nė la­še­lio ne­si­gai­liu, kad sto­jau mo­ky­tis tiks­liai ne­ži­no­da­ma apie šią pro­fe­si­ją, nes su­ti­kau daug pro­tin­gų, iš­si­la­vi­nu­sių žmo­nių, iš­mo­kau daug pa­mo­kų ir pa­ma­čiau, ką reiš­kia gy­ven­ti di­des­nia­me mies­te. Ta­čiau šian­dien rink­čiau­si ki­to­kį va­rian­tą nei sto­ti bet kur vien tam, kad tu­rė­tum iš­si­la­vi­ni­mą.

DAUGIAU SKAITYKITE „Telšių ŽINIŲ“ Nr. 60 (2498)