Viskas kyla iš gerų prisiminimų,
Iš dainų, iš pasakų, senos šnektos,
Iš gaivaus vandens, kuris iš seno šulinio pasemtas
Daugkart teikė gaivą vasaros kaitroj.
Kan. A. Sabaliauskas
Prieš 50 metų, 1974 m. birželį, dvidešimt vienas Pavandenės vidurinės mokyklos XVII laidos abiturientas ant Moteraičio piliakalnio pasitiko tekančią saulę, kuri simbolizavo nueitą kelią ir naujo gyvenimo pradžią. Dabar, 2024 m., po 50 metų mokyklą aplankėme tik vienuolika, šeši draugai šios dienos nesulaukė.
Miestelis pasitiko svetingai, gražiai pasipuošęs, iškilmingomis šv. Mišiomis, dalyvaujant vyskupui.
Tik mokyklos negyvi langai sakė, kad jau seniai čia niekas nebesimoko ir tuščia jau daugelį metų.
Mes dėkingi Pavandenės krašto žmonėms, kurie mus išaugino, gyvenimui suteikė sparnus. Gyvenimo ir tikėjimo šaknys yra vaikystėje, gyvenimo pradžioje, prisiminimuose, patirtyse. Ir dabar daugelis draugų gyvena su išsaugotais daiktais ir nuotraukomis.
Taigi dažnai mintyse būna Lenkalių kaimas prie Gūšrų ežero, kur jau nesu ir niekada nebūsiu.
50 metų pakeitė mūsų veidus, o dvasia yra giliau. Ji apsireiškia per atmintį, sutiktus žmones. Su mumis išėjo paskutinė žemdirbių klasė, ištisa epocha palikusių tuščius laukus ir buvusių sodybų žaizdas, be paukščių ir gyvūnų, kurie vertino žmogaus bendrystę. Tik kelias gražus nutiestas, sako, turistams.
Augome laike, kurį R. Granauskas vadino bulvės ir karvės kultūra. Mus augino visas kaimas savo patarimais ir pabarimais, bet visada buvo tik gera linkintys. Kokie išmintingi buvo žmonės… Ir dabar atsimenu Stanislovą Urboną, Kazimierą Bagočių, Antaną Teresą ir kt. Bet juk, kiek bebūtum, kažkas lieka nenueita, kiek norėtum suprasti, kažkas liks paslėpta.
Šie išmintingi žmonės pirmieji pasveikino mane po rugsėjo 1-osios tapus mokytoju, tai, atrodo, buvo taip neseniai, o praėjo jau 50 metų.
Noriu nusilenkti ir padėkoti mokyklai, kuri mane išmokė skristi, parodė, kas gyvenime svarbiausia. Po tiek metų supratau, kad mokykloje sutikau daug iš prigimties šviesių žmonių.
Prie ko mes jauni suklūstame ir pasilenkiame – prie mokytojo, pajutę jo dvasios galią, prigimtinį šviesumą.
Direktorė V. Keturauskienė pasakė visas reikalingas kalbas, bet neatmenu, kad būtų sakiusi netiesą. Dirbo mokytojų Teresių, Prakaitų, Bersėnų, Streckių šeimos, mokytoja Elytė Rekašiūtė, maokytoja Irena Ruseckaitė.
Kas yra buvę, nenustoja būti, neišnyksta. Gal ir reikia nueiti ilgą kelią, kad naujai pamatytum jų veidus.
Ypač didžiuojamės buvę auklėtojo K. Bersėno mokiniai. Tai vienas iš iškiliausių mano ir daugelio kitų mokytojų – kuklus, labai šiltas, kokybės ir sąžinės matas, kuriuo galėjai tikėti ir pasitikėti. Jis darė didelę įtaką tiesiog būdamas šalia švenčiant gyvenimą. Kad daug mūsų tapo mokytojais, didžiausias jo nuopelnas. Pavandenės žemėje pasiliko amžiams, kur mėgo miškus ir ežerus, toks platus horizontas, kad ir susitraukęs iki antkapio akmens.
Ir dar…
Daugelis mokytojų šių dienų nesulaukė, pasitraukė į kitą laiką.
Pavandenės žemė – dievkalnių, ežerų ir mėlyno dangaus kraštas. Išaugino daug kunigų, su daugeliu jų teko susitikti. Visa dėl šviesaus ir dvasingo kunigo Juozapo Bukausko sukurtos dvasinės erdvės ir laiko. Ir jis mylėdamas šio krašto žmones amžiams liko bažnyčios šventoriuje.
Ir iškiliausia tarp šimtų Pavandenės mokinių šviečia rašytojos, poetės, akademikės Viktorijos Daujotytės žvaigždė. Su Viktorija teko daug kartų susitikti, daugelį jos knygų perskaityti ir papuoštas autografais turėti jas savo bibliotekoje.
Atsisveikindami palinkėjome vienas kitam dar kartą susitikti. Praeitis turi tik vieną liūdnumą, kad ji niekada nesugrįžta. Tai ir yra jos paslaptis. Gal taip ir tebūnie.
Jonas PETRAUSKAS