Viskas atrodė taip paslaptinga ir neįprasta, netgi baimės šiurpuliukai bėgiojo po kūną, tačiau dabar tai tik malonus ir su patriotiniais jausmais susijęs įvykis, tai pirmas svarbus žingsnis, tarnaujant kariu savanoriu.
Paėmę visą mums priklausančią kario ekipuotę išvykome į Dragūnų mokomąjį batalioną – į bazinį kario įgūdžio kursą – beveik trims savaitėms. Dienos prabėgo nepastebimai. Visada rytai prasidėdavo tokiais žodžiais: „Kuopa, kelk.“ Visi lipdavo iš savo kareiviškų lovų ir skubėdavo praustis bei rengtis širdžiai mielą uniformą. Išgirdę komandą: „Kuopa, rikiuok“, visi akimirksniu išsirikiuodavome prie ginklinės, laukdavome, kol galėsime pasiimti ginklą, kuris buvo tapęs neatsiejamu dienos draugu.
2011 m. gegužės 20 d. – tai paskutinė kurso diena. Nuo pat ryto valėme savo ginklus, palapinių, kuriose valgydavome, nebebuvo, čiužiniai buvo sukrauti į mašinas – viską ruošė išvežti iš poligono. Atrodo, reikėtų džiūgauti, šokinėti iš laimės, juk pagaliau kursas baigėsi, nebereikės gyventi kareivinėse ir grįšim namo, bet visas tas laikas, per kurį susirandi naujų draugų, vykdai su jais sunkias, bet įdomias užduotis, visas tas kareiviškas gyvenimas įstringa tavo krūtinėje. Kol viską krovė, prieš akis iškilo vaizdas, kuris mane pasitiko pirmąją dieną. Tada dar kirbėjo mintys, kad greičiau viską baigiam ir važiuojam namo, ar aš tikrai noriu tokios gyvenimo patirties. Ir štai… Atėjo tos paskutinės valandos, galvoje vėl sukasi mintys, tačiau jau visai kitokios. Dabar norėjosi, kad laikas eitų kuo lėčiau, kad galėtume dar pabūti, norėjosi dar čia pasilikti, nes ši vieta – Kairių poligonas – tapo mūsų antraisiais namais, o draugai ir instruktoriai – antra šeima.
Atėjo laikas ir priesaikai, su malonumu visi stovėjome ir vykdėme instruktorių nurodymus. Jausmas nepakartojamas, malonus, jaudinantys šiurpuliukai bėgo per kursą sutvirtėjusiu kūnu. Akyse spindėjo ašara, o mintyse skambėjo kurso himnu tapusios dainos žodžiai: „Ir nepamiršk tos dienos, kuri galėjo būt paskutinė.“ Po priesaikos visi ėjome prie kuprinių ir laukėme autobuso. Visus instruktorius išlydėjome su šypsena ir mojuodami, juk tai buvo tie žmonės, kurie mus visko išmokė, buvo griežti, tačiau teisingi. Link namų judame paskendę mintyse – sunku išvažiuoti.
Mes grįžome nebe tokie. Mūsų gyvenimas pasikeitė ir jau nebebus toks, koks buvo. Mes esame kariai, nors ir nematome fronto. Dabar jaučiuosi kažko verta, įgijusi pasitikėjimo savimi, kažką pasiekusi ir patyrusi, nors tai ir mažas žingsnelis kario kelyje, tačiau labai svarbus.
Šių 3 savaičių atpasakoti žodžiais neįmanoma, tai kažkas daugiau, nei vien žodžiai, tai neapsakomai nuostabus jausmas. Siūlyčiau visiems išbandyti, nes išmoksite daug naudingų dalykų ir tikrai gerai praleisite laiką.