Petras Pocius – kūrybingos sielos žmogus

Telšiuose gyvenantis Petras Pocius per gyvenimą yra sukūręs visą šūsnį eilėraščių apie įvairius gyvenimo įvykius, sutiktus žmones, miestus ir kaimus, gimtuosius namus. Didelis dėmesys jo kūryboje skiriamas mylimai mamai.

O kai eilės jau suguldytos į lapus, Petras traukia dainą ir griežia armonika. Jis – nagingas akordeonų meistras, ne vieną instrumentą yra prikėlęs naujam gyvenimui. Nemažai metų muzikavo neįgaliųjų draugijos ansamblyje.
Nagingas telšiškis talkindavo Telšių Šv. Antano Paduviečio katedroje, ten aktyviai meistraudavo. Deja, suprastėjus sveikatai darbuotis nebegali.
Kūrybingos sielos vyriškis dabar svajoja išleisti savo kūrybos knygelę: „Taip smagu būtų mano eiles suguldyti į knygą. Vartyti ją ir skaityti.“
P. Pocius mielai dalijasi savo kūryba su „Telšių ŽINIŲ“ skaitytojais.

Gimtieji Kiršiai
Kokio grožio kaimas šitas,

Ne visiems jis žinomas – matytas.
Mūsų tėvai tą žemelę dirbo ir mylėjo,
Bočiai džiaugės, neišsižadėjo.

Mano Tėviškė, gimtieji Kiršiai,
Čia augo ir žydėjo puikūs viržiai,
Čia vaikystė mūsų visų praėjo,

Iki sutemus aš čia dykinėjau.

Čia upelis mėlynakis į mane žiūrėjo,
Upės dugne kai išprausti akmenys gulėjo.
Labai buvau aš ją įsimylėjęs,
Patekla, kas buvo tavo įkūrėjas?

Kai pavasariu pakvipo gimtinės žemė,
Ledai plaukia, upelis vėl ramiai sruvena.

Lakštingalos linksmos muzikuoja,
Vieversiai aukštai padangėj giesmeles kartoja.

Čia Žemaitija, čia mūsų, lietuvių, žemė,
Kiek daug amžių žmonės vargiai ir linksmai gyveno.
Neliūdėkim, eime į priekį, taupykim laiką,
Tegul mūsų vaikai gardžiai duonelę raiko.

Palieku

Aš palieku gimto sodžiaus kampelį,
Palieku gėles, žydinčias sode.
Palieku draugus, viską, ką mano akys mato,
Tą želmenėlį, į viršų kylantį nakčia.

Palieku saulę, šviečiančią kas dieną,
Lyg motinėlę glostančią veidus.

Palieku žydrą dangų, nakties mėnesieną,
Kuri gyvent vilioja, paguodžiančius meilės jausmus.

Sakau „sudie“, Tėvyne mano brangi,
Aš išvažiuoju tavo siauru taku,
Bet nežinau, kur šitas kelias veda,
Ir nežinau, ar bus ten gera, ar bus ramu.

Kaip švelniai glosto vėjas mano plaukus,

Berželis nuliūdęs rymo pakely.
Paukštelis čiulba, bet nieko nepasako,
O tu, keleli, kur mane vedi?

Iš ten jau niekad niekas nebegrįžta,
Draugų ten daug ir laukia jie manęs.
Tik vienas Dievas žino, kur nueisiu.

Tamsi naktis, uždekit žvakutes.

Kai liks supiltas žemės kauburėlis,
Tebūna lengvas tas Eigirdžių smėlis,
Tarp ošiančių senų klevų
Nebegirdėsiu gražių giesmių ir dainų.

Telšē
Kalnų, kalnelių juostos skverbiasi į tolius,

Kaip tų paukštelių giesmės sveikina visus.
Nuo kalnų, kalvelių ryškiai šviesos spindi,
Tarp ošiančio švelnaus vėjelio žmogus – žmogui laimės linki.

Čia Telšiai didingi, Žemaitijos uostas.
Prašmatnybių prisirinkę savo uostą glostom.
Masčio ežeras skaidrus išdidžiai sveikina visus,

Su rytmečio rasos žara prie jo nubėgsiu tekina.

Ant aukšto kalno bažnytėlė – užeik, žmogau, čia akį veria.
Melskis ir gailėkis, aplankyk Mariją,
Kaip ji tavęs laukia, ši dangaus lelija.

Kitam kalne Katedra didžioji,
Jei esi pavargęs, užeik, ko didžiuojies,
Atsipalaiduosi, Dievui padėkosi,

Atsikvėpęs naujom jėgom vėl toliau važiuosi.

Netoliese šventi rūmai žodį taria,
Atneški jam šventą plotkelę.
Melskimės su meile, garbinkime Dievą.
Belskimės į dangų, gelbėkime sielas.