Paroda abipus galerijos erdvių

Norint pamatyti Romualdo Inčirausko kūrinius, nebūtina eiti į lapkričio 17 d. Telšių galerijoje atidaromą jo darbų parodą, – visas miestas yra menininko ekspozicijų salė. Gal tik miestiečiai taip susigyveno su dailininko kūriniais, esančiais viešosiose erdvėse, kad jie tapo neatsiejama Žemaitijos sostinės savastimi… Reljefai Didžiojoje žemaičių sienoje, žymintys svarbius istorijos įvykius („Žymiausi žemaičių mūšiai“, 2011; „Konstancos bažnytinis susirinkimas“, 2012; „Europos Krikštas“, „Didysis Žemaitijos žemėlapis“, 2015), Šv. Antano Paduviečio katedros durys (2007–2009), gausūs atminimo ženklai sunaikintai Telšių žydų diasporai, dekoratyvinė plastika centrinėje aikštėje (meškos skulptūra Turgaus aikštės laikrodžio bokšte, paukščiai-vėjarodės ant skelbimų stulpų ir dar daug kitų objektų) yra Romualdo Inčirausko šiam miestui sukrautas kūrybos kraitis. Todėl vargu ar yra didesnis Žemaitijos istorijos žinovas bei Telšių patriotas nei šis iš Anykščių kilęs menininkas… Miestas, į kurį Romualdas atvažiavo mokytis 1970-aisiais (1974 m. Telšių taikomosios dailės technikume įgijo meninio metalo apdirbimo specialybę) ir kur 1979-aisiais grįžo, baigęs Talino valstybinį taikomosios dailės institutą, tapo jo kūrybos Tėvyne.
R. Inčirauską drįsčiau vadinti tikru XX–XXI amžių sandūros menininku – sparti meninių idėjų ir judėjimų, technologijų ir plastinės raiškos kaita, žanrų ribų nyksmas bei naujos medijos jo kūryboje įgyja savitą ir paveikų pavidalą. Antra vertus, jam, tarsi renesanso menininkui, rūpi ir yra pavaldžios įvairios kūrybos sritys. Kaip pažymi menotyrininkė Jurgita Ludavičienė, išskirtinė Inčirausko kūrybos savybė yra universalumas. Iš tiesų, dailininkas suformavo savitą skulptūrinės plastikos atmainą, kurioje susipina tradicinių žanrų – medalio, reljefo, juvelyrikos, trimatės skulptūros – bruožai. Ir tai nėra savitikslis ar formalus siekis. Kūrybinė patirtis ir profesionalus technologijų išmanymas jam visada tarnauja ilgai brandintai, o kartais netikėtai gimusiai idėjai įkūnyti. Autorius prisipažįsta, kad labiausiai vertina koncepcijos ir technologijos dermę. Minties, ikonografijos ir meistriškumo derinys yra jo kūrybos vizitinė kortelė.
Prie minėto kūrybos universalumo ir profesinės meistrystės vertėtų pridurti dar vieną, ko gero, esminį, Inčirausko kūrybos bruožą: ji sąmoningai angažuota politine, religine, socialine prasme. Paklaustas, kas labiausiai kelia nerimą, kokias problemas jo kūriniuose įprasmina naudojami ženklai ir jų sąsajos, menininkas atsako aiškiai: „Krikščioniška pasaulėžiūra yra mano kūrybos stuburas. Tai lemia siužetus, ženklus, simbolius.“ Šią nuostatą patvirtina ir monumentaliausias (nacionalinės premijos vertas!), kelerius metus kurtas darbas – Šv. Antano Paduviečio katedros durys, ir šiemet šiuolaikinio meno mugėje „ArtVilnius“ bei kitose erdvėse eksponuota skulptūrinė instaliacija „Civilizacijos“ bei „Civilizacijos“ II, rodoma Telšių galerijoje (2016 m. sukurta 12 skulptūrų ir 10 artefaktų kintamo dydžio skulptūrinė instaliacija 2017 m. buvo papildyta dvidešimčia mažųjų skulptūrų ciklu).
Kas jungia šiuos, sakytum, labai skirtingus kūrinius? Tai – sąsaja tarp nūdienos ir istorijos. Žmonijos istorija yra civilizacijų formavimosi, klestėjimo ir žlugimo istorija. Inčirausko skulptūrinė instaliacija „Civilizacijos“ meninėmis priemonėmis tarsi prabyla apie pasaulyje tvyrančias apokaliptines nuojautas, kurias nūdien įkūnija priešstata tarp besaikio vartojimo, hedonizmo ir gyvybės, kultūros paveldo trapumo. Šis daugiaprasmis kūrinys tarsi patvirtina britų istoriko Arnoldo Josepho Toynbee‘o teoriją, kad civilizacijos likimas priklauso nuo kuriančiųjų individų, kad ji negali augti, jei prarandamas novatoriškumo siekis, jei ima dominuoti militaristiniai polinkiai, vedantys į žlugimą. Iš autoriaus aplankytų vietų Efeze, Sidėje, Kesarijoje, Jeruzalėje, Masadoje surinkti autentiški senųjų kultūrų artefaktai (nugriautos Berlyno sienos fragmentas), radiniai iš karinių konfliktų teritorijų, kuriose, ačiū Dievui, nebuvo (Sirijos miestų Alepo ir Palmyros), sugretinami su senųjų civilizacijų įvaizdžiais, šiandien tapusiais vartojimo ženklais (akropolis, babilonas). Artefaktai, „užkonservuoti“ kaip prieskoniai (vartojimo įvaizdis), ir metalo skulptūros sukuria emociškai paveikų darinį, nestokojantį ironijos, kuri yra dar viena Inčirausko kūrybos savybė. Kaip tikras postmodernistas, jis jungia įvairių kultūrų ženklus, naudoja citatas, keičia daiktų funkcijas, medžiagų fizines savybes ir įtraukia žiūrovą į savotišką žaidimą-disputą. Kūrybos kaip žaidimo aspektas nesvetimas ir kitiems Inčirausko projektams.
Žaismę jis nuosaikiai įveda į istorinių kanonų tvarumą. Apskritai menininkas nėra linkęs patosiškai traktuoti istorijos, greičiau priešingai – elgiasi su ja labai atsargiai ir pagarbiai. Trejus metus kurtų Telšių Šv. Antano Paduviečio katedros durų reljefuose istorija atskleidžiama per konkrečius įvykius ir asmenybes (Žemaitija iki krikšto, Vytauto vykdytas krikštas, Medininkų vyskupija ir Telšių vyskupija), tiesiogiai nenaudojant Kūrėjo įvaizdžio. Dailininkas siekė atskleisti Kūrėją per jo kūriniją. Tokia nuostata padiktuota ir jo protestantiškos krikščionybės pozicijos, ir vidinės etikos. Jei Telšių katedros durys Inčirauskui prilygo jo meninės patirties ir krikščioniško išprusimo egzaminui, pareikalavusiam didžiulių pastangų, tai projektas „Civilizacijos“, autoriaus nuomone, nėra išskirtinis – tai dalis gyvenimo ir kūrybos patirties, apmąstymų apie žmogų, kaip Dievo kūrinį, jo darbus – gerus ir blogus – rezultatas.
Ir vis dėlto parodą aplankyti verta! Galerijoje eksponuojama tai, ko nėra viešosiose miesto erdvėse. Naujas 23 paveikslų tapybos ciklas „Abstrakcija su autoriniu ženklu“ sukurtas taip pat šiemet. Dėstydamas VDA Telšių fakultete, R. Inčirauskas yra priverstas „palaikyti kūrybinę formą ir būti kūrybos procese“. Gal todėl ne tik moko kitus, ką pats moka geriausiai daryti, bet grįžta prie juvelyrikos ar pasiilgęs spalvų imasi tapybos.
Dr. Danutė ZOVIENĖ