On­ko­lo­gi­ne li­ga ser­gan­čios Lie­pos ma­ma: „Nė­ra ka­da liū­dė­ti – po­zi­ty­vus mąs­ty­mas ve­da mus į prie­kį“

Vė­žys – diag­no­zė, su­kre­čian­ti ne tik pa­tį li­go­nį, bet ir vi­są jo ap­lin­ką. Iš­gir­dus tai, ro­dos, že­mė ima slys­ti iš po ko­jų, ta­čiau pa­laips­niui su­pran­ti, kad ne­tu­ri jo­kio pa­si­rin­ki­mo – tik priim­ti šią ži­nią ir ju­dė­ti pir­myn į ko­vą.

Eg­lė Sei­liū­tė-Žu­kaus­kie­nė da­li­ja­si sa­vo šei­mos pa­tir­ti­mi, kaip jie su­ži­no­jo apie duk­ros on­ko­lo­gi­nę li­gą ir kas jiems pa­de­da iš­lai­ky­ti po­zi­ty­vu­mą iki pat šiol.

Lie­tu­vos svei­ka­tos moks­lų uni­ver­si­te­to (LSMU) li­go­ni­nės Kau­no kli­ni­kų On­ko­lo­gi­jos ir he­ma­to­lo­gi­jos kli­ni­kos me­di­ci­nos psi­cho­lo­gė Ne­rin­ga Ei­mu­tie­nė pa­ta­ria – svar­bu ne­pa­mirš­ti, kad ser­gan­ty­sis pir­miau­sia yra žmo­gus, o ne li­go­nis.

Gy­ve­ni­mas aki­mirks­niu ap­si­ver­tė aukš­tyn ko­jo­mis

Lie­pos ma­ma Eg­lė pa­sa­ko­jo, kad apie on­ko­lo­gi­nę mer­gai­tės li­gą šei­ma su­ži­no­jo ne­ti­kė­tai – mat ne­bu­vo jo­kių ma­to­mų ar ne­ri­mą ke­lian­čių po­žy­mių.

„Bu­vo ei­li­nis penk­ta­die­nis, 2021-ųjų rug­sė­jo 21 d. Tuo­met dar ket­ve­rių Lie­pa bu­vo dar­že­ly­je, o grį­žu­si na­mo šė­lio­jo su tė­čiu ir bro­liu. Vi­siems už­mi­gus nak­tis bu­vo ra­mi, jo­kių skun­dų ar aša­rų. Ta­čiau nu­bu­du­si ry­te ji jau pa­ti ne­be­pa­jė­gė iš­lip­ti iš lo­vos, nes užė­jo ūmus pil­vo skaus­mas, – pa­sa­ko­jo mer­gai­tės ma­ma. – Su „grei­tą­ja“ iš­va­žia­vę į li­go­ni­nę tuo­met dar ne­ži­no­jo­me, koks il­gas ke­lias mū­sų lau­kia.“

Po de­ta­lių ty­ri­mų ga­liau­siai Lie­pai bu­vo nu­sta­ty­ta ekst­ra­re­na­li­nė ne­frob­las­to­ma – ne­ti­pi­nio inks­tų vė­žio at­ve­jis.

Pir­ma­sis gy­dy­mas tru­ko be­veik me­tus, kol bu­vo pa­siek­ta re­mi­si­ja. Tuo­met praė­jus vos dau­giau nei mė­ne­siui si­tua­ci­ja pa­si­kar­to­jo: dėl pil­vo skaus­mų šei­ma vy­ko į Re­gio­ni­nę Ma­žei­kių li­go­ni­nę, iš ten – į Šiau­lius. Ant­rą­jį kar­tą Eg­lė pa­pra­šė siun­ti­mo į Kau­no kli­ni­kas, ku­rio­se gy­dė­si pir­mą­jį kar­tą. Ten nu­vy­kus iš­kart bu­vo pa­tvir­tin­ta ži­nia – li­ga at­si­nau­ji­no ir yra ap­tik­tas nau­jas 10 cen­ti­met­rų da­ri­nys.

Neeik­vo­ja ener­gi­jos tam, kas ne jų va­lio­je

Lie­pos ma­ma sa­kė, kad, pir­mą­jį kar­tą su­ži­no­jus, su ko­kio­mis nau­jo­mis ap­lin­ky­bė­mis teks gy­ven­ti, iš pra­džių ji su šei­ma priė­mė fak­tą, kad baig­tis ga­li bū­ti vi­so­kia. „Tai yra tie­siog ne­nus­pė­ja­ma, to­dėl pri­va­lė­jo­me tai priim­ti. Tuo­met priė­mė­me ir tai, kad dėl vais­tų Lie­pa tik­riau­siai ne­teks plau­kų, ta­čiau vėl – tam mes ne­ga­lė­jo­me pa­da­ry­ti jo­kios įta­kos, tik tai priim­ti, – pa­sa­ko­jo ji. – Mes tie­siog priė­mė­me vis­ką, kas atė­jo su vi­su šiuo srau­tu. Neeik­vo­jo­me ener­gi­jos tam, kas bu­vo ne mū­sų va­lio­je, ir su­si­tel­kė­me į tai, ką ga­lė­jo­me keis­ti, kur­ti, ge­rin­ti, stip­rin­ti, kam pa­dė­ti ir kuo pa­si­ti­kė­ti.“

Eg­lės tei­gi­mu, vie­nas di­džiau­sių iš­ban­dy­mų bu­vo paaiš­kin­ti ket­ve­rių me­tų duk­rai, kas vyks­ta, pa­dė­ti jau­kin­tis li­go­ni­nės sie­nas, at­ras­ti jo­se sau­gu­mą ir pa­si­ti­kė­ji­mą: „Kai Lie­pa man pir­mą kar­tą už­da­vė klau­si­mą, ko­dėl ji li­go­ni­nė­je, man spon­ta­niš­kai ir or­ga­niš­kai ki­lo min­tis pa­sek­ti jai pa­sa­ką apie tai, kad jos pil­ve­ly­je ap­si­gy­ve­no au­gin­ti­nis. Jis atė­jo, nes jam rei­kia daug dė­me­sio ir mei­lės, ta­čiau pil­ve jis lik­ti ne­ga­li. To­dėl vi­sos pro­ce­dū­ros bu­vo at­lie­ka­mos tam, kad mes tuo au­gin­ti­niu rū­pin­tu­mė­mės ir ga­lė­tu­me jam su­ras­ti nau­jus na­mus.“

Lie­pos ma­ma pa­žy­mė­jo, kad nie­ka­da duk­rai ne­sa­ky­da­vo, kad ji yra li­go­nė – orien­tuo­da­vo­si tik į tu­ri­mą au­gin­ti­nį pil­ve.

Net ir tuo­met, kai mer­gai­tė jaus­da­vo­si silp­niau, ma­ma kon­cent­ruo­da­vo­si į ge­ro emo­ci­nio fo­no stip­ri­ni­mą: „Skam­bin­da­vo­mės su dar­že­lio drau­gais ir kar­tu da­ry­da­vo­me įvai­rius dar­be­lius, pieš­da­vo­me, žais­da­vo­me sta­lo žai­di­mus. Puoš­da­vo­me sa­vo pa­la­tą, jos du­ris, ka­bin­da­vo­me Lie­pos dar­be­lius ant sie­nų, o su spe­cia­lis­tais, už­su­kan­čiais pas mus, vi­suo­met tai ap­tar­da­vo­me. Sten­gė­mės su­kur­ti kuo ge­res­nę ap­lin­ką ir ap­sup­ti Lie­pą šyp­se­no­mis, kad ji li­go­ni­nė­je jaus­tų­si kaip na­muo­se.“

Gy­ve­na kas­dien su di­džiu­liu ti­kė­ji­mu ir mei­le

Per vi­są šį lai­ką Lie­pai bu­vo at­lik­ti du che­mo­te­ra­pi­niai, du ra­dio­te­ra­pi­niai, du chi­rur­gi­niai gy­dy­mai ir kau­lų čiul­pų transp­lan­ta­ci­ja.

„Pro­ce­sai yra ne­trum­pi ir rei­ka­lau­jan­tys kant­ry­bės, bet su tei­sin­gu po­lė­kiu, pa­si­ti­kė­ji­mu me­di­ci­nos per­so­na­lu – vis­kas įvei­kia­ma leng­viau“, – kal­bė­jo Eg­lė.
Šiuo me­tu mer­gai­tė ne­si­gy­do, ta­čiau yra in­ten­sy­viai pri­žiū­ri­ma spe­cia­lis­tų, lau­kia re­mi­si­jos pa­tvir­ti­ni­mo.

„Tei­sin­giau­sia, ma­nau, gy­ven­ti kas­dien be lū­kes­čių ir su di­džiu­liu ti­kė­ji­mu, džiau­gian­tis vis­kuo, su mei­le, ne­riant į nuo­ty­kius ir prii­mant vis­ką, kas lau­kia. Per šį lai­ko­tar­pį užau­go ne tik Lie­pa, bet mes vi­si – at­si­kra­tė­me daug bai­mių, su­bren­do­me“, – sa­kė mer­gai­tės ma­ma ir pri­dū­rė, kad „ši diag­no­zė su­tei­kia ga­li­my­bes iš­mok­ti jaus­ti sa­ve ir sa­vo ap­lin­ką ir bū­ti tik ten, kur jau­tie­si pa­to­giai ir ge­rai“.

Psi­cho­lo­gė: žmo­gus tu­ri jaus­ti, kad li­go­ni­nė­je jis nė­ra vie­nas

Pa­sak LSMU li­go­ni­nės Kau­no kli­ni­kų On­ko­lo­gi­jos ir he­ma­to­lo­gi­jos kli­ni­kos me­di­ci­nos psi­cho­lo­gės N. Ei­mu­tie­nės, on­ko­lo­gi­nės li­gos diag­no­zė vi­sa­da su­ke­lia daug ne­ri­mo, bai­mių, su­tri­ki­mo tiek pa­čiam li­go­niui, tiek jo ar­ti­mie­siems. „Ge­res­nė pa­cien­to emo­ci­nė ir psi­chi­nė bū­se­na bus tuo­met, kai jis jaus, kad li­go­je yra ne vie­nas, kad ša­lia yra žmo­nės, į ku­riuos jis vi­sa­da ga­li kreip­tis ir pa­pra­šy­ti pa­gal­bos“, – pa­žy­mė­jo spe­cia­lis­tė.

Ji at­krei­pė dė­me­sį į tai, kad la­bai daž­nai ar­ti­mie­ji bi­jo su li­go­niu kal­bė­ti apie jaus­mus: „Tai tar­si no­ras vie­nas ki­tą ap­sau­go­ti, nei­giant pro­ble­mą. Ta­čiau neiš­sa­ky­ti jaus­mai nie­kur ne­dings­ta – jie dar la­biau ska­ti­na tiek ser­gan­tį­jį, tiek ar­ti­mą­jį už­si­sklęs­ti, jaus­tis vie­ni­šam, ne­sup­ras­tam.“

At­vi­rai kal­ban­tis su li­go­niu ir ar­ti­mų­jų ra­te apie sa­vo bai­mes ir lū­kes­čius ga­li­ma su­stip­rin­ti tar­pu­sa­vio ry­šį bei ras­ti spren­di­mų li­gos su­kel­tiems sun­ku­mams spręs­ti.

N. Ei­mu­tie­nės tei­gi­mu, itin svar­bu ne­pa­mirš­ti, kad ser­gan­ty­sis yra žmo­gus, o ne vien li­go­nis. „Ser­gan­tis žmo­gus ne­no­ri bū­ti ki­toks, kiek­vie­nas no­ri grįž­ti į įpras­ti­nį gy­ve­ni­mą. To­dėl svar­bu, kad bend­ra­vi­mas su juo ne vi­suo­met bū­tų apie li­gą. Re­ko­men­duo­ja­ma, kad kar­tu su ar­ti­mai­siais li­go­nis už­siim­tų ne­su­dė­tin­gais dar­bais, po­mė­giais, šir­džiai ma­lo­niais da­ly­kais. Vi­sa­da svar­bu pri­min­ti li­go­niui, kad jis svar­bus ne už kaž­ką, o dėl to, kad jis yra“, – sa­kė me­di­ci­nos psi­cho­lo­gė.