Nuoskaudos dėl ritualinių paslaugų

Prieš devyniolika metų Nevarėnų miestelyje uždarę kavinę, savininkai nusprendė, kad nebenaudojamos patalpos gali praversti kitai veiklai – teikti šarvojimo paslaugas. Tad pastate, kur tebetviska seni veidrodžiai ir tebestovi baras, vietiniams primenantis smagius jaunystės šėliojimus, skamba gedulingos giesmės, braukiamos ašaros atsisveikinant su mirusiaisiais.
Verslininkų sumanymas linksmybių pastatą pakeisti į gedulo namus daugeliui vietinių gyventojų tapo išsigelbėjimu, nes kitaip tektų velionius vežti šarvoti į Telšius. Tačiau gautas skundas rodo, kad klientai tampa išrankesni ir linkę sumokėti vieną kitą dešimtinę daugiau, kad gautų kokybiškesnę paslaugą.
Giedra AKAVICKIENĖ
Prie velionio teko mosikuoti šluota
Nors patalpas nuomojanti Eugenija Jurkienė tikino pastabų iš klientų niekada negavusi, į redakciją kreipėsi nepatenkinta moteris, kuri išsakė ne vieną priekaištą. Artimą žmogų palaidojusi gyventoja džiaugėsi palyginti pigia paslauga (už parą sumokėjo 80 eurų), tačiau pažėrė krūvą nusiskundimų, anot jos, dėl netvarkos patalpose.
Klientei buvo keista, kad pačiai reikėjo išsišluoti grindis, nes prieš tai buvę laidotuvininkai pribarstė gėlių, eglišakių.
Patalpos šildomos židiniu, o prieš jį užsikuriant velionio gedintiems artimiesiems teko išsivalyti pelenus. Tai, kad patiems reikia atsivežti malkų, atrodo, nevarėniškiams ir aplinkinių kaimų gyventojams sunkumų nesudaro, nes daugelis šildosi kietuoju kuru ir atsargų yra prisiruošę. Ir tai dar ne viskas. Šarvojimo salės nuomos paslaugomis likusiai nepatenkintai klientei buvo nesmagu, kaip ji sakė, dėl pritukusių žvakidžių. Tad gedinti šeima, kol nepradėjo rinktis velionį pagerbti norintys žmonės, skubėjo nuo žvakidžių lupti privarvėjusį vašką.
Velionio namiškiams buvo nesmagu ir dėl nešvarių staltiesių, kurias neva po laidotuvių teko dar patiems neštis namo ir išplauti, taip pat dėl suskilusių puodelių bei kitų smulkmenų.
Verslininkė: „Palaikau tvarką ir švarą“
Išgirdusi šiuos nusiskundimus, Nevarėnuose gyvenanti patalpų savininkė E. Jurkienė prisipažino esanti šokiruota, nes jai į akis pretenzijų iki šiol niekas neišsakė.
Patalpų nuomotoja sakė, kad juk galėjo žmonės visų pirma pasikalbėti su ja pačia. Įskaudinta verslininkė išrėžė, kad jeigu yra nepatenkintų, tai ji daugiau nebenuomosianti šarvojimo salės. Tegul vietiniai važiuoja į Telšius.
Paskui atlėgusi E. Jurkienė patikino, jog palaikanti tvarką ir švarą – išvykus laidotuvininkams, patalpas valanti savo jėgomis, pelenais taip pat pasirūpinanti.
Moteris sutiko tik dėl vašku aplipusių žvakidžių ir suskilusių puodelių. Tačiau, pasak jos, iš tų laikų, kai dar tose patalpose veikė baras, yra likę apie 60 vnt. puodelių ir tik keletas iš jų suskilę. Tad klientai gali pasinaudoti sveikais.
Kalbant apie linines staltieses ant stalų, prie kurių per šermenis giedami Kalnai, E. Jurkienė užgarantavo, kad jos būna švarios. Suteptas staltieses ji nešanti į skalbyklą ir klientams nenurodinėjanti jų išplauti.
Pagal galimybes verslininkė gerina patalpų būklę. Kaip ji minėjo, pakeitė langus, nupirko žaliuzes. Daugiau per devyniolika metų į nugyventas patalpas neinvestuojama, nes miestelis nedidelis ir klientų nedaug. Pokalbio pabaigoje E. Jurkienė užsiminė, kad amžius nebe tas ir mąstanti apie pastato pardavimą.