Nuo vai­kys­tės sva­jo­nės iki rū­bų ko­lek­ci­jos šu­nims

Prie pat Že­mai­ti­jos sos­ti­nės, gal koks šim­tas met­rų nuo ri­bo­ženk­lio, vie­na­me iš bu­vu­sių Tel­šių ply­ti­nės pa­sta­tų jau be­veik de­šim­tį me­tų vei­kia Se­ve­ri­nos ve­te­ri­na­ri­jos kli­ni­ka. Jo­je dir­ba ir gy­vū­nus gy­do ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­ja Se­ve­ri­na Žio­ba­kai­tė.

Vai­kys­tės sva­jo­nė

Dar mo­ky­da­ma­si pra­di­nė­se kla­sė­se Se­ve­ri­na sva­jo­jo, kaip užau­gu­si gy­dys gy­vū­nus. Ką ten sva­jo­jo – tvir­tai ap­si­spren­dė. Ir baig­da­ma dvy­lik­tą kla­sę „Atei­ties“ vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je sa­vo nuo­mo­nės ne­pa­kei­tė, nors ją at­kal­bi­nė­jo gi­mi­nės, drau­gai ir šiaip pa­žįs­ta­mi, sa­ky­da­mi, kad ve­te­ri­na­ro dar­bas sun­kus, kru­vi­nas, pur­vi­nas ir t. t. Se­ve­ri­na mo­kė­si la­bai ge­rai, pui­kiai iš­lai­kė eg­za­mi­nus ir pa­no­rė­ju­si ga­lė­jo stu­di­juo­ti me­di­ci­ną. Ta­čiau, ne­pai­sant ap­lin­ki­nių spau­di­mo, ji li­ko iš­ti­ki­ma sa­vo vai­kys­tės sva­jo­nei – įsto­jo į Ve­te­ri­na­ri­jos aka­de­mi­ją Kau­ne. Ją bai­gė 2012 me­tais.

Pa­sak mer­gi­nos, vis­ką nu­lė­mė tvir­tas že­mai­tiš­kas cha­rak­te­ris. Bai­gian­tis stu­di­joms be­veik iš­kep­ta dak­ta­rė iš­vy­ko dviem mė­ne­siams į sta­žuo­tę Ber­ly­ne, kur su­ži­no­jo apie vi­sai ki­to­kį po­žiū­rį į gy­vū­nų gy­dy­mą. Vo­kie­čiai ma­no, kad tai yra kil­nus ir gar­bin­gas dar­bas. Bai­gu­si stu­di­jas, Se­ve­ri­na per­si­kė­lė į Vil­nių, kur dve­jus me­tus dir­bo ve­te­ri­na­ri­jos kli­ni­ko­je. Kaip pa­ti sa­ko, sun­ku jai bu­vo dirb­ti va­do­vau­jant kam nors ki­tam, ji pa­ti no­riai prii­ma spren­di­mus, pa­ti už juos at­sa­ko. Tad ga­na grei­tai įgy­ven­di­no sva­jo­nę tu­rė­ti sa­vo kli­ni­ką, ku­rią įstei­gė 2014 me­tais.

Šu­nys – neats­ki­ria­ma gy­ve­ni­mo da­lis

Se­ve­ri­na my­li šu­nis ir no­riai džiau­gia­si jų drau­gys­te bei švel­nu­mu. Mer­gi­nos aist­ra – ško­tų se­te­riai, dar va­di­na­mi Gor­do­no se­te­riais. Kar­tu su tos veis­lės šu­ni­mi Ri­kiu ji užau­go. Tad kai tik ga­lė­jo sau leis­ti, įsi­gi­jo du ško­tų se­te­rius, ku­riuos pa­va­di­no Ken­zo ir Džia­zu.

Ken­zo da­bar aš­tuo­ne­ri me­tai ir vis dar džiu­gi­na šei­mi­nin­kę sa­vo nuo­šir­džia drau­gys­te. Jis yra tru­pu­tį vy­res­nis už Džia­zą, bet Džia­zas bu­vo silp­nes­nės svei­ka­tos, tad praė­ju­siais me­tais iš­ke­lia­vo į am­ži­nuo­sius me­džiok­lės plo­tus.

Iš „Tel­šių uo­de­gė­lės“ Se­ve­ri­na bu­vo paė­mu­si ir pri­glau­du­si di­de­lį Kau­ka­zo avi­ga­nį, pa­va­di­no jį Meš­ka, nes iš tik­rų­jų bu­vo di­džiu­lis. Jis bu­vo so­li­daus am­žiaus, gra­žiai ir ra­miai nu­gy­ve­no sa­vo li­ku­sį gy­ve­ni­mą pas Se­ve­ri­ną na­muo­se.

Su sa­vo au­gin­ti­niais Ken­zo ir Džia­zu šei­mi­nin­kė ne­ma­žai da­ly­vau­da­vo šu­nų pa­ro­do­se-kon­kur­suo­se. La­biau se­kė­si Ken­zo – net ke­tu­rio­se ES vals­ty­bė­se – Lie­tu­vo­je, Len­ki­jo­je, Lat­vi­jo­je ir Es­ti­jo­je – jis ta­po tarp­tau­ti­nių pa­ro­dų nu­ga­lė­to­ju.

Au­gin­ti­niai tu­ri gy­ven­ti kom­for­tiš­kai

Ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­jas – tai ne tik gy­dy­to­jas, ku­ris gy­vū­ną pa­skie­pi­ja, su­ženk­li­na, ski­ria vais­tus, ope­ruo­ja, bet ir ma­to pa­sau­lį pla­čiau – au­gin­ti­nis tu­ri bū­ti lai­min­gas, jaus­tis pa­to­giai, gau­ti pil­na­ver­tį mais­tą. To­kie gy­dy­to­jai kaip Se­ve­ri­na ne tik ma­to, bet ir da­ro, kad mū­sų au­gin­ti­nių kas­die­ny­bė tap­tų leng­va ir pa­to­gi. Tad neat­si­tik­ti­nai at­si­ra­do jos svirp­lių ska­nės­tų ir rū­bų li­ni­ja, pa­va­din­ta „Ken­zoo“.

Ska­nės­tai ir pa­pil­das iš džio­vin­tų svirp­lių yra ypač rei­ka­lin­gi aler­giš­kiems šu­nims, ku­rių šiais lai­kais vis dau­gė­ja dėl ne­ko­ky­biš­ko dau­gi­ni­mo ir se­lek­ci­jos ne­bu­vi­mo bei ap­lin­kos už­terš­tu­mo.

Ruoš­da­ma sa­vo nu­my­lė­ti­nius pa­ro­doms Se­ve­ri­na pa­ste­bė­jo, kad jiems la­bai sun­ku su­ras­ti tin­ka­mus, ko­ky­biš­kus ir pra­ktiš­kus rū­bus. Tad au­gin­ti­niams siū­da­vo dra­bu­žė­lius pa­ti.

Mat par­duo­tu­vė­se par­duo­da­mi rū­bai yra stan­dar­ti­niai. Di­de­liems, jud­riems šu­nims at­ras­ti „šal­bier­ką“ nė­ra leng­va. Ško­tų se­te­riai, sta­ford­šy­rai, kurts­ha­rai, do­ber­ma­nai – dau­gu­ma jų yra ne­stan­dar­ti­nio su­dė­ji­mo. Pir­mie­ji kom­bi­ne­zo­nai bu­vo pa­siū­ti sa­vo au­gin­ti­niams, o da­bar jau tu­ri ne­ma­žą rū­bų ko­lek­ci­ją „dič­kiams“. Už­su­kus su au­gin­ti­niu, jų ga­li­ma įsi­gy­ti pa­čio­je Se­ve­ri­nos kli­ni­ko­je ar­ba in­ter­ne­ti­nė­je par­duo­tu­vė­je ken­zoo.lt.

Se­ve­ri­na mė­gau­ja­si šiuo kū­ry­bi­niu dar­bu, ku­ris ir­gi ta­po jos gy­ve­ni­mo da­li­mi – ku­ria pa­kuo­tės di­zai­ną, mo­de­liuo­ja rū­bus, ren­ka­si me­džia­gas, bend­rau­ja su siu­vė­jais, da­ro fo­to­se­si­jas su ke­tur­ko­jais.

Bū­ti ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­ja nė­ra pa­pras­ta

Per dvy­li­ka dar­bo me­tų Se­ve­ri­nai te­ko ras­ti sa­vo bū­dą, kaip iš­gy­ven­ti su­dė­tin­gas si­tua­ci­jas, ne­sėk­mes, sėk­mes ir kar­tu pa­čiai gy­ven­ti nor­ma­lų pil­na­ver­tį gy­ve­ni­mą. Ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­jo dar­bas yra įdo­mus ir tei­kia daug džiaugs­mo, kai pa­vyks­ta iš­gy­dy­ti sun­kiai su­žeis­tą ar ser­gan­tį gy­vū­ną. Bet bū­na vi­so­kių at­ve­jų. Tai psi­cho­lo­giš­kai sun­kios si­tua­ci­jos su au­gin­ti­nių šei­mi­nin­kais, kai rei­kia priim­ti sun­kius spren­di­mus ir leis­ti gy­vū­nui iš­ke­liau­ti. Ar­ba at­si­ran­da šei­mi­nin­kų, ku­rie nu­spren­džia, kad ne­ver­ta au­gin­ti­nio gy­dy­ti.

Da­bar Se­ve­ri­na tvir­tai ap­si­spren­dė bū­ti ne­pa­sie­kia­ma sa­vait­ga­liais. Pra­džio­je ji lėk­da­vo bet ka­da, kai pa­skam­bin­da­vo. Bet grei­tai pa­ju­to, kad dar­bas be poil­sio kai­nuo­ja la­bai daug jė­gų, se­ki­na. Ir ne­pail­sė­jęs ne­be­ga­li ko­ky­biš­kai dirb­ti ki­tą sa­vai­tę. „O kas pa­si­rū­pins ma­no au­gin­ti­niais, kai aš su­deg­siu ir ne­be­ga­lė­siu jais rū­pin­tis?“ – pa­gal­vo­jo kar­tą. Te­ko priim­ti ne­leng­vą spren­di­mą – leis­ti sau ko­ky­biš­kai pail­sė­ti sa­vait­ga­liais bei po dar­bo va­lan­dų. Da­bar Se­ve­ri­nai ga­li­ma skam­bin­ti tik dar­bo lai­ku. To dar­bo lai­ko pa­kan­ka, kad bū­tų su­teik­ta me­di­ci­nos pa­gal­ba de­šim­tims gy­vū­nų.

Lais­va­lai­kiu mer­gi­na la­bai mėgs­ta vaikš­čio­ti su sa­vo au­gin­ti­niu, la­bai mėgs­ta van­de­nį ir vi­sas at­rak­ci­jas, su­si­ju­sias su van­de­niu. Mau­do­si šal­ta­me van­de­ny­je, plau­kio­ja bur­len­te, at­ra­do „Wa­ke“ par­ką su van­den­len­tė­mis. Prak­ti­kuo­ja jo­gą ir me­di­ta­ci­ją, nes tai pa­de­da jai su­si­tvar­ky­ti su sun­kio­mis si­tua­ci­jo­mis, su­dė­lio­ti min­tis ir nu­ra­min­ti pro­tą.

Elė KA­KA­NAUS­KIE­NĖ