Apie poetę ir prozininkę Agnę Žagrakalytę, žinomą iš romanų „Eigulio duktė: byla F – 117“, „Klara“, išleidusią kelis poezijos rinkinius, apdovanotą net keliomis premijomis: Poetinio Druskininkų rudens, Jaunojo jotvingio, Emilijos Mezginaitės, Jurgos Ivanauskaitės, Patrioto, Augustino Griciaus (jos eilės spausdintos antologijoje „Six yong lithuanian poets“, o vienas iš rinkinių, lakonišku pavadinimu „Štai“, šiais metais pristatytas geriausio metų rinkinio nominacijai), kritikai kalba kaip apie ryškaus, neeilinio talento kūrėją, priklausančią intensyviosios dvasios avangardui, kuriam būdingi siaurėjančios, terminėjančios kalbos pliūpsniai, stringantis kalbos ritmas, šiurkštūs fonetiniai žodžių tarpusavio santykiai. „Noriu spalvoto gyvenimo“, – taip teigia poetė vieno eilėraščio antraštėje, ir iš tiesų – jos eilių kalbančiajai būdinga jaunatviška energija, išdaigos, vaizduotės pokštai, autoironija, humoras, kartais ir sarkazmas.
Varnių literatūros mylėtojai Karolinos Praniauskaitės bibliotekos filialo darbuotojų dėka turėjo retą progą susitikti su šia įdomia, žavia poete, dabar gyvenančia Briuselyje, paklausyti gyvo, patrauklaus jos ir Telšių poetės I. S. Naglienės dialogo apie kūrybą, daugiausia, žinoma, apie rinkinį „Štai“, kurio pagrindinė tema – moteriškumo refleksija, įvairios jos formos ir transformacijos. Rinkinyje, anot recenzentų, „žaidžiama įvairiais kultūriniais ir socialiniais moteriškumo stereotipais, eksperimentuojama emocinėmis būsenomis“. Moteris čia labai įvairi: drastiška, lengvabūdiška, linkusi į depresiją, nenuspėjama.
,,Man tik/ Greičio baisu/ Kitokio/Tavęs/ Nebijau“, – tokiu leitmotyvu pradėjo pokalbį I. S. Naglienė ir netrukus suteikė žodį pačiai viešniai. Į klausimą, kodėl rašo, A. Žagrakalytė atsako labai paprastai: kad patinka pasakoti istorijas, ypač moters istoriją. Pradžia buvo seniai, kai klasėje gavo užduotį papasakoti savo šeimos istoriją. Rašinys ištįso į pustrečio sąsiuvinio. Paskui buvo respublikiniai konkursai, dalyvavimas antisemitinio rašinio konkursuose, kelionė į Izraelį, o kai baigus mokyklą teko rinktis tarp biologijos ir literatūros studijų, „tapau ne žolininke, o žodininke“. Kodėl toks dažnas jos kūryboje vandens motyvas? Nes gimtasis kaimas prie Mūšos, gal todėl ir pirmoji knyga – „Išteku“, šis žodis nevienaprasmis. Kodėl eilučių viduryje tokie dažni dvitaškiai? Nes viena eilėraščio atkarpa aiškina kitą, o apskritai poezijoj nelabai reikalingi taškai ir kableliai. Tik jaunystėj, pradžioj reikalingi mokytojai, o paskui didžiausias džiaugsmas – savarankiškumas ir laisvė. Susidaro įspūdis, kad A. Žagrakalytės eilėse norima kuo daugiau pasakyti apie moterį, bet pasislepiant po šypsena, autoironija, nors ji teigia, kad specialiai apie moteris nerašo. Jos kūryba – ne tik gyvenimo džiaugsmo pliūpsnis, bet ir mūsų istorija. Vienas stebuklingiausių – eilėraštis apie Lietuvą.
Rašytoja prisipažįsta, kad buvo nusprendusi eilėraščių neberašyti, atsidėti romanams, bet jie vis atsirasdavo. O kurti geriausiai sekasi judant – einant, keliaujant, nes sėdėdamas išrašyti gali tik savo vidinį, o judėdamas matai didesnį pasaulį, didesnes problemas. Į klausimą, kuri, kaimo ar miesto, erdvė artimesnė, rašytoja atsako su jai būdingu humoru: „Kur mane šuo veda, ten ir einu.“ Kalbėdama apie romaną „Eigulio duktė“, prisipažįsta, kad ten papasakoti visai tikri dalykai, pagrindinis veikėjas – jos artimas giminaitis, panaudoti netgi jo prozos bandymai, etnografiniai aprašai. O dabar rašomoje knygoje bus pasakojama apie kitus du šio veikėjo brolius – kunigą ir kareivį, tad gali tekti apsilankyti ir buvusioje Varnių kunigų seminarijoje.
Kūrėja gyvena Belgijoje, bet nesijaučia emigrantė, nutolusi nuo Lietuvos, nes dirba tarp lietuvių, yra lietuviška mokykla, yra šiuolaikinės bendravimo priemonės. Yra baigusi ne tik muzikos, bet ir dailės mokyklą, gal todėl kai kurie kūriniai – pusė piešinio, kita pusė – žodinio teksto, kitaip sakant, nupiešto žodžiais. Skamba maloniai netikėtas eilėraštis „Apie meilę kaip apie muziką“, kur visai nepoetiška detalė – dviratis virsta poetiniu įvaizdžiu. Netikėtais kontrastais žavus eilėraštis „Kodėl nustojau rašyti“. O apie ankstesnės Nepriklausomos Lietuvos gyvenimą, kur gražiai sutarė visų tautybių žmonės, autorė pati perskaito eilėraštį „Imberlak“, kurio pavadinimas lietuviškai – „Žydų saldainiai“. Į paskutinį klausimą: „Ar turit savo poetą?“ nuskamba vėl šmaikštus atsakymas: „O kam? Aš turiu savo vyrą!“
A. Žagrakalytė mielai bendravo su klausytojais, atsakinėjo į klausimus apie savo kūrybą ir apskritai apie poeziją. Renginį paįvairino Varnių moksleivių Evelinos, Agnės ir Viktorijos fleitų muzika.
Vlada VENGRIENĖ
Loading ...
