Nau­jam gy­ve­ni­mui at­gi­mė iš­skir­ti­nės mu­zie­ji­nės ver­ty­bės

Že­mai­čių mu­zie­jus „Al­ka“ Tel­šiuo­se sau­go dau­gy­bę uni­ka­lių eks­po­na­tų, me­nan­čių Lie­tu­vos is­to­ri­ją ir dva­rų kul­tū­rą. Tarp jų – ver­tin­gi dva­rų pa­vel­do ob­jek­tai: pa­veiks­lai, bal­dai, skulp­tū­ros, in­ter­je­ro ele­men­tai. Šie eks­po­na­tai ne tik at­spin­di praei­ties me­ni­nę raiš­ką, bet ir pa­sa­ko­ja apie di­di­kų gy­ve­ni­mo bū­dą bei kul­tū­ros rai­dą. Mu­zie­jus 2024 m. restauravo nemažai objektų, iš­sau­go­da­mas pa­vel­dą atei­ties kar­toms.

Veid­ro­dis, pa­rei­ka­la­vęs daug pa­stan­gų

Mu­zie­jaus di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ja, vy­riau­sio­ji rin­ki­nių ku­ra­to­rė Eg­lė Tar­vai­ny­tė pri­sta­tė iš­šū­kius, su ku­riais te­ko su­si­dur­ti res­tau­ruo­jant eks­po­na­tus: „Kai ku­rie ob­jek­tai bu­vo la­bai pra­stos būk­lės – il­ga­lai­kis eks­po­na­vi­mas, drėg­mės svy­ra­vi­mai ir trans­por­ta­vi­mas pa­da­rė sa­vo. Ta­čiau mums bu­vo la­bai svar­bu ne tik iš­sau­go­ti šiuos kū­ri­nius, bet ir at­kur­ti jų pir­mi­nį gro­žį.“

Vie­nas įspū­din­giau­sių res­tau­ruo­tų eks­po­na­tų – Ve­ne­ci­jos ti­po veid­ro­dis su dviem sie­ni­niais švies­tu­vais – į mu­zie­jų tar­pu­ka­riu bu­vo at­ga­ben­tas iš Vil­kė­nų dva­ro. Iš Mu­ra­no stik­lo pa­ga­min­tas veid­ro­dis iš­si­ski­ria itin su­dė­tin­ga ga­my­bos tech­no­lo­gi­ja ir de­ko­ra­ty­vu­mu. Jo rė­mas iš­rai­žy­tas au­ga­li­niais mo­ty­vais, o stik­lo pa­vir­šių puo­šia su­bti­lus gra­vi­ra­vi­mas.
„Šio veid­ro­džio būk­lė kė­lė di­de­lį ne­ri­mą – jis bu­vo stip­riai pa­žeis­tas, me­ta­lo konst­ruk­ci­jos su­rū­di­ju­sios, o stik­lo frag­men­tai de­for­ma­vę­si. Ki­lo rea­li grės­mė, kad be sku­bios res­tau­ra­ci­jos ver­tin­gas ob­jek­tas bus pra­ras­tas“, – pa­sa­ko­jo E. Tar­vai­ny­tė.

Res­tau­ra­vi­mo pro­ce­sas bu­vo su­dė­tin­gas ir apė­mė ne tik fi­zi­nį tvar­ky­mą, bet ir iš­sa­mius ty­ri­mus. No­rė­da­mi iš­siaiš­kin­ti, ar šis veid­ro­dis tik­rai yra XVII a. Ve­ne­ci­jos meist­rų kū­ri­nys, bu­vo kon­sul­tuo­ta­si su Mu­ra­no stik­lo spe­cia­lis­tais Ita­li­jo­je. Tai pa­dė­jo ge­riau su­pras­ti jo ga­my­bos tech­no­lo­gi­ją. Veid­ro­džio at­nau­ji­ni­mo dar­bus at­li­ko Lie­tu­vos na­cio­na­li­nio dai­lės mu­zie­jaus Pra­no Gu­dy­no res­tau­ra­vi­mo cent­ro spe­cia­lis­tai – at­sta­tė stik­lo frag­men­tus, su­tvir­ti­no rė­mą ir at­kū­rė au­ten­tiš­ką švies­tu­vų iš­vaiz­dą.

Da­bar res­tau­ruo­tas veid­ro­dis su švies­tu­vais puo­šia at­nau­jin­tą Že­mai­čių mu­zie­jaus „Al­ka“ Is­to­ri­nės eks­po­zi­ci­jos Dva­rų sa­lę. „Šis ob­jek­tas lan­ky­to­jams pa­lie­ka di­de­lį įspū­dį – jis sim­bo­li­zuo­ja dva­rų pra­ban­gą ir meist­rys­tę“, – ak­cen­ta­vo E. Tar­vai­ny­tė.

Pa­veiks­las, pa­sa­ko­jan­tis Ro­mos is­to­ri­ją

Dar vie­nas ypa­tin­gas eks­po­na­tas, ku­rį mu­zie­jus at­kū­rė, – tai Pran­ciš­kaus Smug­le­vi­čiaus pa­veiks­las „Ag­ri­pi­na per­ke­lia sa­vo vy­ro pa­lai­kus į tė­vy­nę“. Šis mo­nu­men­ta­lus kū­ri­nys pa­sa­ko­ja apie Ro­mos im­pe­ri­jos is­to­ri­ją, per­teik­da­mas emo­cin­gą Ag­ri­pi­nos ke­lio­nę su ve­lio­nio vy­ro ur­na.

P. Smug­le­vi­čius nu­ta­pė dau­giau nei ke­tu­rias­de­šimt na­tū­ros dy­džio fi­gū­rų, su­jung­da­mas jas į vie­ną kom­po­zi­ci­ją. Pag­rin­di­nę he­ro­ję dai­li­nin­kas pa­vaiz­da­vo pa­čia­me cent­re. Jam pui­kiai pa­vy­ko at­skleis­ti mo­te­riš­ką Ag­ri­pi­nos ža­ve­sį ir jos dva­sios stip­ry­bę, de­ran­čią Ro­mos im­pe­ra­to­rių Julijų–Klaudijų di­nas­ti­jos at­sto­vei ir pir­mo­jo Ro­mos im­pe­ra­to­riaus Au­gus­to anū­kei, ly­dė­ju­siai vy­rą ka­ro žy­giuo­se, su juo iš­vy­ku­siai ir į Si­ri­jos pro­vin­ci­ją. Dė­vė­da­ma bal­tą ge­du­lo ap­siaus­tą, Ag­ri­pi­na žen­gia pir­muo­sius žings­nius Brun­du­siu­mo že­me, prie krū­ti­nės glaus­da­ma ur­ną su vy­ro pe­le­nais.

Pa­sak me­no­ty­ri­nin­kės Da­lios Ta­ran­dai­tės, P. Smug­le­vi­čius pui­kiai per­tei­kė is­to­ri­nę įtam­pą, iš­lai­ky­da­mas kla­si­ciz­mo sti­lis­ti­ką. Mo­nu­men­ta­lios fi­gū­ros, griež­tas kom­po­zi­ci­jos pla­nas ir iš­ryš­kin­ta emo­ci­nė įtam­pa pa­veiks­le su­ku­ria ypa­tin­gą at­mos­fe­rą. Tai vie­nas svar­biau­sių tar­pu­ka­riu įsi­gy­tų Že­mai­čių mu­zie­jaus me­no kū­ri­nių.

Konk­re­taus už­sa­ko­vo nu­ta­py­ti di­džiu­lio for­ma­to dro­bę au­to­rius ne­tu­rė­jo, to­dėl me­no­ty­ri­nin­kai įžvel­gia pa­čiam dai­li­nin­kui svar­bių idė­jų, as­me­ni­nių in­ten­ci­jų raiš­ką. Prieš mir­tį pa­veiks­lą P. Smug­le­vi­čius pa­li­ko sa­vo mo­ki­niui My­ko­lui Ju­ze­fa­vi­čiui. Vė­liau M. Ju­ze­fa­vi­čius kū­ri­nį par­da­vė Var­šu­vos ko­lek­ci­nin­kui Se­ra­kows­kiui. Pas­kui dro­bė pa­te­ko į Rau­dond­va­rio dva­ri­nin­ko Be­ne­dik­to Tiš­ke­vi­čiaus rin­ki­nį. Šis ją do­va­no­jo vys­ku­pui Mo­tie­jui Va­lan­čiui. Vys­ku­pi­jos cent­rą per­ke­liant į Kau­ną, pa­veiks­las li­ko Var­niuo­se. Po vys­ku­po mir­ties kū­ri­nį nu­si­pir­ko Pa­van­de­nės dva­ro sa­vi­nin­kas Vik­to­ras Sa­ke­lis. Jo sū­nus Zig­man­tas 1930 m. pa­veiks­lą pa­do­va­no­jo Že­mai­čių mu­zie­jui „Al­ka“. Tar­pu­ka­rio Lie­tu­vo­je dro­bė jau tuo­met bu­vo ver­ti­na­ma kaip iš­skir­ti­nis me­no kū­ri­nys. Il­gus de­šimt­me­čius pa­veiks­las bu­vo pa­grin­di­nis mu­zie­jaus Dai­lės sa­lės eks­po­na­tas, o da­bar ši sa­lė pa­va­din­ta Pran­ciš­kaus Smug­le­vi­čiaus var­du.

2021 m. pa­veiks­las bu­vo iš­vež­tas į Vil­nių, kur jį eks­po­na­vo Lie­tu­vos na­cio­na­li­nio dai­lės mu­zie­jaus Vil­niaus pa­veiks­lų ga­le­ri­ja tre­jus me­tus, o 2024 m. pa­veiks­las bu­vo par­ga­ben­tas į Tel­šius ir da­lis res­tau­ra­vi­mo dar­bų bu­vo at­lik­ta pa­čia­me mu­zie­ju­je.

Res­tau­ra­vi­mo pro­ce­są ga­lė­jo ste­bė­ti ir lan­ky­to­jai

Že­mai­čių mu­zie­jaus „Al­ka“ di­rek­to­rė Eva Ston­ke­vi­čie­nė džiau­gia­si, kad res­tau­ra­vi­mo me­tu lan­ky­to­jai ga­lė­jo ste­bė­ti pa­tį pro­ce­są. „Tai bu­vo ne tik tech­ni­nis dar­bas, bet ir edu­ka­ci­nė ga­li­my­bė – lan­ky­to­jai ga­lė­jo iš ar­ti pa­ma­ty­ti, kaip at­gims­ta me­no kū­ri­nys. Tai pra­plė­tė su­pra­ti­mą apie kul­tū­ros pa­vel­do iš­sau­go­ji­mą“, – pa­sa­ko­jo įstai­gos va­do­vė. Ko­kie dar­bai at­lie­ka­mi res­tau­ruo­jant pa­veiks­lą, ste­bė­jo Tel­šių me­no mo­kyk­los mo­ki­niai ir Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jos Tel­šių fa­kul­te­to stu­den­tai.

Va­do­vau­jan­tis pro­fe­sio­na­lų res­tau­ra­to­rių pa­ta­ri­mais, sie­kiant il­ga­lai­kio tei­gia­mo po­vei­kio bei sta­bi­lu­mo dro­bei atei­ty­je, nu­spręs­ta ne­res­tau­ruo­ti esa­mo me­di­nio po­rė­mio, o pa­ga­min­ti nau­ją aliu­mi­nio konst­ruk­ci­jos po­rė­mį. To­kia pra­kti­ka, pa­sak res­tau­ra­to­rių, tai­ko­ma Eu­ro­po­je, taip pat ji ži­no­ma ir Lie­tu­vo­je. Nau­ją aliu­mi­nio konst­ruk­ci­jų po­rė­mį pa­veiks­lui su­kū­rė Kro­ku­vos po­rė­mių dirb­tu­vių meist­ras Hen­ry­kas Aren­dars­kis. Ši tech­no­lo­gi­ja už­tik­ri­na il­gaam­žiš­ku­mą ir lei­džia iš­lai­ky­ti pa­veiks­lo sta­bi­lu­mą.

Res­tau­ruo­tas pa­veiks­las, su­grį­žęs į mu­zie­jų, ta­po eks­po­zi­ci­jos puoš­me­na. Res­tau­ra­ci­ja ne tik lei­do iš­sau­go­ti me­no kū­ri­nį, bet ir pri­si­dė­jo prie jo iš­ki­li­mo kaip vie­no svar­biau­sių Že­mai­čių mu­zie­jaus „Al­ka“ eks­po­na­tų.

„Tai nė­ra tik me­ni­nis ob­jek­tas – jis at­spin­di Lie­tu­vos kul­tū­ros is­to­ri­ją ir sim­bo­li­zuo­ja mū­sų pa­rei­gą sau­go­ti praei­ties pa­vel­dą“, – pa­brė­žė E. Ston­ke­vi­čie­nė.

Pa­reng­ta pa­gal Že­mai­čių mu­zie­jaus „Al­ka“ inf.