Nau­jie­na: pre­ky­bos tink­las MON su­jun­gė ži­no­mas par­duo­tu­ves

Bė­gant lai­kui, la­biau­siai ima­me ver­tin­ti tai, kas yra pa­pras­ta, su­pran­ta­ma, ar­čiau­siai mū­sų. Su­vo­kia­me, jog ne­ver­ta vai­ky­tis įmant­rių ir su­dė­tin­gų pa­va­di­ni­mų, kad esa­me tie, kas esa­me, ir tuo ga­li­me di­džiuo­tis. Esa­me darbš­tūs, tvir­ti ir už­si­spy­rę že­mai­čiai. Mū­sų kal­ba gra­ži, spal­vin­ga, kaip ir pa­ti Že­mai­ti­ja.

MON. Taip, tai pa­pras­tas že­mai­tiš­kas žo­dis, ku­rį iš­ta­ria­me kal­bė­da­mi apie sa­ve, sa­vo ar­ti­muo­sius, sa­vo po­rei­kius. Nuo šiol šis trum­pas žo­de­lis įgaus dar vie­ną pra­smę: MON – nau­jas var­das vers­lo pa­dan­gė­je – tai pre­ky­bos cent­rų pa­va­di­ni­mas, su­jun­gęs vi­siems pui­kiai pa­žįs­ta­mas par­duo­tu­ves „Mas­tis“, „Pas Sta­nis­lo­vą“, „Jur­kė­nė“.
„No­rė­jo­me par­duo­tu­ves su­jung­ti į vie­ną bend­rą pre­ky­bos tink­lą, ku­ris tu­rė­tų pa­pras­tą, mums, že­mai­čiams, su­pran­ta­mą pa­va­di­ni­mą. Jau­čia­me, jog tai ir di­des­nė at­sa­ko­my­bė, ir įsi­pa­rei­go­ji­mas, bet mums la­bai svar­bus ry­šys su pir­kė­ju. Sma­gu gir­dė­ti, kai žmo­nės, ei­da­mi į mū­sų par­duo­tu­ves, sa­ko „če mon krau­tu­vi“. Taip ir ki­lo min­tis vi­sas su­jung­ti į vie­ną MON tink­lą. O ir kon­ku­ren­ci­ja ver­čia ženg­ti pir­myn, rei­kia pa­suk­ti gal­vą, kad iš­lik­tum ša­lia di­džių­jų cent­rų“, – kal­ba Sta­nis­lo­vas Jur­kus ir sku­ba ak­cen­tuo­ti, kad de­šim­ties pre­ky­bos cent­rų tink­las Tel­šiuo­se, Plun­gė­je, Klai­pė­do­je, Ši­lu­tė­je, Tau­ra­gė­je yra ne jo vie­no nuo­pel­nas. La­bai svar­bus vi­sos šei­mos – žmo­nos Ely­tės, duk­ros ir sū­naus – in­dė­lis.
„Mums la­bai pa­si­se­kė, kad tu­ri­me la­bai darbš­čių, ini­cia­ty­vių dar­buo­to­jų ko­man­dą. Yra to­kių, ku­rie pa­ti­kė­jo mū­sų idė­ja ir kar­tu dir­ba iki šiol. Atei­na jau­no­ji kar­ta – įne­ša nau­jų vė­jų. Taip ir ju­da­me pir­myn“, – at­si­da­vu­siais dar­buo­to­jais džiau­gia­si MON pre­ky­bos cent­rų va­do­vai.
MON – nau­jas var­das, pa­si­kei­tęs, mo­der­nes­nis pre­kių iš­dės­ty­mas, bet es­mė ta pa­ti: MON pre­ky­bos cent­ruo­se ra­si­te tai, ko rei­kia kas­die­nai, ir ne­bran­giai: nuo dra­bu­žių ir na­mų apy­vo­kos daik­tų iki vie­to­je ga­mi­na­mų švie­žių mais­to pro­duk­tų ar sta­ty­bi­nių me­džia­gų.
„Pre­ky­bos tink­las MON vi­siems pir­kė­jams du­ris at­ve­ria kaip sa­viems. Kaip ir iki šiol, mū­sų pre­ky­bos cent­ruo­se ra­si­te pi­gių pre­kių, skelb­si­me ak­ci­jas, džiu­gin­si­me nuo­lai­do­mis. Mes la­bai ger­bia­me sa­vo pir­kė­jus, at­si­žvel­gia­me į jų po­rei­kius ir esa­me jiems dė­kin­gi už tai, kad jie ren­ka­si mus“, – tvir­ti­na tel­šiš­kis ir pri­du­ria, jog jam la­bai svar­bu, kad jis yra že­mai­tis ir kad jo vers­las 1992 me­tais pra­si­dė­jo ne kur nors ki­tur, bet Že­mai­ti­jos sos­ti­nė­je, Plun­gės gat­vė­je, ne­di­du­kė­je par­duo­tu­vė­je.
Už­su­ki­te į pre­ky­bos cent­rą MON – įsi­ti­kin­ki­te, kad jis dir­ba kaip sa­viems: čia yra vis­ko, ko rei­kia „mon“. Te­gul MON tik­rai tam­pa ma­no pre­ky­bos cent­ru!