Žemaičių vyskupystės muziejuje Varniuose vasario 5 d. dr. Gabija Surdokaitė-Vitienė pristatė monografiją „Susimąstęs Kristus: nuo religinio atvaizdo iki tautos simbolio Rūpintojėlio“. Dr. G. Surdokaitė-Vitienė – Lietuvos kultūros tyrimų instituto Sakralinio meno paveldo skyriaus darbuotoja, recenzuojamų tęstinių mokslinių leidinių, žurnalų redakcinių kolegijų, asociacijų ir draugijų narė, 2016–2017 m. Lietuvos kultūros tarybos ekspertė. Jos mokslinių tyrimų sritys: XVII–XIX a. istorinės tekstilės ir siuvinėjimo raida bei Lietuvos bažnytinė dailė (specializacija – Kristaus kančių tematika), religinė liaudies dailė ir kryždirbystė.
Monografija parengta mokslinės daktaro disertacijos pagrindu ir gausiai papildyta ekspedicijų medžiaga. Kaip pati dr. Gabija prisipažino, į knygą sudėjusi tik dalį surinktos medžiagos, kitą teko padėti į šalį dėl didelės apimties. Monografijoje nagrinėjamas religinio Susimąsčiusio Kristaus, mūsuose trumpiau vadinamo Rūpintojėliu, atvaizdo atkeliavimas iš Vidurio ir Rytų Europos ir paplitimas Lietuvoje. Daktarė sakė, kad „vieniems lietuviams jis (Rūpintojėlis) – tautos ar lietuvio charakterio simbolis, kitiems – mažytė liaudies meistro drožta skulptūrėlė, treti tvirtintų, kad jis yra šeimos užtarėjas, globėjas, dar kiti – kad tai parimęs senelis, pagonių dievas. Tačiau visų pirma tai – religinis atvaizdas, išreiškiantis vieną iš Kristaus kančios epizodų. Knygos skaitytojui pateikiama Susimąsčiusio Kristaus atvaizdo mozaika – iš mažų fragmentų lipdoma jo kūrimo ir sampratos istorija, kuri, nepaisant svarbos ir aktualumo, Lietuvoje vis dar yra menkai žinoma“.
Pristatydama monografiją, daktarė teigė, kad pačioje pradžioje, kaip ir dauguma mūsų, maniusi, jog Rūpintojėlis išskirtinai Lietuvos simbolis ir tik Lietuvoje sutinkamos liaudies meistrų drožtos Rūpintojėlio skulptūrėlės, kurios dažniausiai pasirenkamos norint oficialiai ar viešai reprezentuoti šalį ir rečiau sutinkami tapybos darbai. Paaiškėjo, kad Susimąsčiusio Kristaus atvaizdas aptinkamas Europos ir net Lotynų Amerikos šalyse, kaip aptinkamas ir Vidurio bei Šiaurės Rusijos cerkvėse. Įdomiausia, kad carui Petrui I uždraudus drožtinių ir lietinių ikonų naudojimą, nepaisant jo, cerkvių interjere centrinę idėjinę vietą užėmė monumentalūs skulptūriniai Nukryžiuotojo atvaizdai, tarp jų – ir Susimąsčiusio Kristaus skulptūros. Jos cerkvės interjere buvo jungiamos į bendrą su ikonostasu ikonografinę programą arba užėmė atskirą ir išskirtinę vietą.
Susimąsčiusio Kristaus atsiradimas ir plitimas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje neabejotinai susijęs su vienuolijų veikla ir pirmiausia jis atsirado vienuolijų bažnyčiose. Susimąsčiusio Kristaus vaizdinys iškyla XIV–XV a. rašytuose religiniuose traktatuose, nors Susimąsčiusio Kristaus gyvenimo scena Naujajame Testamente ir neminima. Bet bažnyčiose Susimąsčiusio Kristaus skulptūroms ar paveikslams buvo parenkamos atokios vietos: šoninės koplyčios ar šoniniai altoriai, prie pavienių kolonų, choruose, priebažnytyje, juos statydavo ir kapinių koplyčiose. Tai turėjo kviesti praktikuoti asmeninę maldą ir skatinti asmeninį pamaldumą.
Knygos viršelio atlankuose atspausti du žemėlapiai: „Susimąsčiusio Kristaus atvaizdai sakralinės paskirties pastatuose LDK žemėse XVI–XX a. I p.“ ir „Liaudies meistrų drožtos Susimąsčiusio Kristaus skulptūros XVIII a. IV ketv.–XX a. I p.“ Pastarajame matyti, kad daugiausia šių skulptūrų būta, o ir dabar yra Žemaitijoje. Savo darbą dr. Gabija prilygina kriminalisto ar detektyvo darbui, tik josios tyrinėjimus gaubia grožis. Bet atsakymo, kodėl Susimąsčiusio Kristaus skulptūrų daugiausia išlikę Žemaitijoje, sakosi dar neradusi.
Parengė vyr. muziejininkė Alma BŪDVYTIENĖ
Loading ...
