Kol šalyje diskutuojama apie vis didėjantį pedagogų trūkumą, mažus jų atlyginimus ir kaip pritraukti naujų specialistų, yra žmonių šį darbą dirbančių visa širdimi ir dėl savo pasirinkimo net nedvejojančių. Vienas tokių – telšiškis, geografijos mokytojas Andrius Kinčinas, šią profesiją pasirinkęs tikėdamasis pakeisti mokinių požiūrį į mokslą, kad mokykloje būtų kuo mažiau liūdnų veidų, kad vaikai degtų optimizmu ir noru įgyti žinių.
Šiandien Andrius atviras – jam kažkiek pavyko tai įgyvendinti: mokiniai noriai varsto jo kabineto duris, atlieka jiems patikėtas užduotis, o baigę mokyklą ryšių nenutraukia – užsuka pabendrauti ir net į savo vestuves pakviečia.
Aurelija SERVIENĖ
Pasirinko pedagogiką
A. Kinčinui pasakojant apie save sunku išskirti momentą, kada jis priėmė spendimą tapti mokytoju. Besimokydamas vidurinėje svarstė apie socialinį darbą ir pedagogiką. Tačiau nugalėjo pastaroji profesija, nors tada daugelis stebėjosi jo pasirinkimu.
„Gal ir keistai nuskambės, tačiau aš mokykloje mačiau daug nelaimingų vaikų, todėl man norėjosi kažką dėl jų padaryti, kažką pakeisti. Vis galvojau, kaip galėčiau prie to prisidėti…“, – pasakojo pedagogas.
Baigęs dvylika klasių Andrius įstojo į tuometinį Vilniaus pedagoginį universitetą, kur baigė geografijos mokslus, ir sugrįžo dirbti į Telšius. Ir dabar su draugais dar pajuokauja, jog 12 metų mokėsi mokykloje, o tada – dar 4 metus, kad vėl į ją grįžtų.
„Kai baigiau universitetą, kaip tik tuo metu Telšių „Germanto“ vidurinėje mokykloje trūko geografijos mokytojo. Taip čia ir patekau. Kartu dar dirbau ir Žarėnų „Minijos“ vidurinėje mokykloje, o jai užsidarius perėjau į Telšių regioninį profesinį mokymo centrą, kur mokiniams dėstau ne tik geografiją, bet ir pilietiškumo pamokas“, – pasakojo pašnekovas.
Artimas ryšys su mokytoju
A. Kinčinas skaičiuoja tryliktus darbo metus. Žvelgdamas į juos džiaugiasi, jog jam pavyko su mokiniais užmegzti glaudų ryšį. Mokiniai noriai varsto jo kabineto duris, vis aktyviau kabinasi į geografijos mokslus, o baigę mokyklą nevengia aplankyti mokytojo. Yra ir tokių mokinių, kurie į savo vestuves pakviečia, todėl Andrius mano, kad eina teisinga linkme.
„Visada raginu savo mokinius pastebėti stebuklus mažuose dalykuose. Visi šiandien kažko nusiminę, nepatenkinti, todėl bandau jiems sukelti optimizmą. Pilietiškumo pamokų metu pastebiu mokiniuose apatiškumą, jie dalijasi mintimis, kad blogai gyvena… Tada duodu pavydžių, daug diskutuojame, kaip žmonės gyvena Afrikos žemyne, vietose, kur gausu stichinių nelaimių, tad jau kalbant vien iš geografinės pusės mes gerai gyvename“, – pasakojo pašnekovas.
Apie geografiją
Geografija, pasak A. Kinčino, vienas rimčiausių dalykų – apimantis labai daug. Čia reikalingos įvairiausios žinios. Matematika pritaikoma skaičiuojant mastelį, lietuvių kalba – rašant šalių pavadinimus. Per pamoką paliečiamos šių dienų aktualijos, įvairiausios temos – įvairiais aspektais.
Anot pašnekovo, mokytojo darbas niekada nestovi vietoje – čia viskas lekia tik pirmyn. Štai kitais metais jau laukia naujos mokymo programos. Dalis istorinių dalykų atiteks geografams ir atvirkščiai. Andrius šmaikštauja, jog kai kurių dalykų teks pasimokyti iš naujo: „Čia ir yra mokytojo darbo pliusai, nuolat mokydamasis, lėčiau sensti. Turi gilintis ne tik į darbo temas, bet labai svarbu gilintis ir į mokinių aktualijas.“
Apie mokinius
A. Kinčinas apgailestauja, jog bėgant metams kasmet ateina vis silpnesni vaikai, vis daugiau jų su individualiomis pritaikytomis programomis. Jei tokių seniau klasėje būdavo po du, dabar jų gali būti net 10. Pedagogas niekada negrupuoja mokinių, nors kai kurie jų patys ateina užsidėję sau etiketes. Esą jie nieko nepadarys, jiems nieko nereikia, užteks, jei mokytojas jų žinias įvertins ketvertu. Tai mokytoją liūdina labiausiai, todėl jis deda visas pastangas, kad tokių mokinių būtų kuo mažiau, visada ragina vaikus pabandyti, nenuleisti rankų, pasimokyti, o tada ir patys nustemba, džiaugiasi savo rezultatais.
Mokytojas didžiuojasi savo mokiniais, kurie kasmet rajone pelno bent po vieną ar dvi prizines vietas įvairiuose su geografija susijusiuose konkursuose. Galima pasidžiaugti, jog pernai šalyje 7–8 klasių geografijos olimpiadoje A. Kinčino mokinė laimėjo II vietą.
Mokytojas stengiasi, kad geografijos pamokos būtų kuo įdomesnės ir turtingesnės, todėl nevengia naujovių, praktinių užduočių. Taip pat mokinius kviečia dalyvauti akcijose, žygiuose. Pasak pedagogo, nebūtina keliauti kažkur į Turkiją, pradėkime keliones nuo savo rajono…
Aktyvus laisvalaikis
A. Kinčinas tikina, jog atsipalaiduoti po darbų jam padeda jo pomėgiai: žygiavimas, važinėjimas dviračiu, knygos, krepšinis. Neseniai vyriškis sėkmingai įveikė 30 km naktinį žygį Klaipėdoje. Mokytojas ypač mėgsta dviračių takus Žemaitijos nacionaliniame parke aplink Platelių ežerą, stebisi Biržų krašto smegduobėmis, žavisi Akmenės karjerais, Kuršių Nerija ir kt. Su džiaugsmu mokiniams demonstruoja nuotraukas, darytas pirmaisiais darbo metais, kada jis aktyviai keliavo po Europą.
Keliaudamas Andrius niekada nesirenka poilsinių kelionių, jam labai svarbu susiplanuoti išvyką taip, kad kuo daugiau pamatytų.
Apie švietimą
Paklaustas apie švietimo sistemą Andrius tikina, jog čia turbūt pati sunkiausia tema ir vargu, ar tais planuotais – 2025-aisiais – mokytojo profesija taps prestižinė.
„Šalyje aiškiai matomas pedagogų trūkumas. Nelabai tą jauną žmogų pritrauksime į mokyklą. Pagrindinė to priežastis, tikriausiai, yra atlyginimas. Todėl dažnas mokytojas dirba per kelias mokyklas, kad susirinktų visą etatą, kad gautų geresnį atlyginimą“, – pasakojo pašnekovas. Tačiau, kad ir kokie sunkumai slėgtų, Andrius niekada nesigailėjo savo pasirinkimo. Nors būna ir sunkių dienų, kai pavargsta ir pagalvoja, kad jau gana. „Bet viską nugali mokinių rezultatai, kai jie prabyla mano išsakytais žodžiais. Tai varomoji jėga!“, – sako mokytojas.
Kol kas pedagogas didelių pokyčių savo karjeroje neplanuojantis. Sako esantis tokioje komforto zonoje, iš kurios nenorintis niekur išeiti. „Nors, gal kaip tik reikėtų pokyčių. Juk sakoma, kad nereikia užsisėdėti vienoje vietoje. Bet mano darbe iššūkių pakanka, kiekvieną diena vis kitokia, tikrai čia neužsisėdėsi “, – šmaikštauja pašnekovas.