Mo­ky­to­jo A. Kin­či­no tiks­las – ma­žiau liūd­nų vei­dų mo­kyk­lo­je

Kol ša­ly­je dis­ku­tuo­ja­ma apie vis di­dė­jan­tį pe­da­go­gų trū­ku­mą, ma­žus jų at­ly­gi­ni­mus ir kaip pri­trauk­ti nau­jų spe­cia­lis­tų, yra žmo­nių šį dar­bą dir­ban­čių vi­sa šir­di­mi ir dėl sa­vo pa­si­rin­ki­mo net ne­dve­jo­jan­čių. Vie­nas to­kių – tel­šiš­kis, geog­ra­fi­jos mo­ky­to­jas And­rius Kin­či­nas, šią pro­fe­si­ją pa­si­rin­kęs ti­kė­da­ma­sis pa­keis­ti mo­ki­nių po­žiū­rį į moks­lą, kad mo­kyk­lo­je bū­tų kuo ma­žiau liūd­nų vei­dų, kad vai­kai deg­tų op­ti­miz­mu ir no­ru įgy­ti ži­nių.

Šian­dien And­rius at­vi­ras – jam kaž­kiek pa­vy­ko tai įgy­ven­din­ti: mo­ki­niai no­riai vars­to jo ka­bi­ne­to du­ris, at­lie­ka jiems pa­ti­kė­tas už­duo­tis, o bai­gę mo­kyk­lą ry­šių ne­nut­rau­kia – už­su­ka pa­bend­rau­ti ir net į sa­vo ves­tu­ves pa­kvie­čia.

Au­re­li­ja SER­VIE­NĖ

Pa­si­rin­ko pe­da­go­gi­ką

A. Kin­či­nui pa­sa­ko­jant apie sa­ve sun­ku iš­skir­ti mo­men­tą, ka­da jis priė­mė spen­di­mą tap­ti mo­ky­to­ju. Be­si­mo­ky­da­mas vi­du­ri­nė­je svars­tė apie so­cia­li­nį dar­bą ir pe­da­go­gi­ką. Ta­čiau nu­ga­lė­jo pa­sta­ro­ji pro­fe­si­ja, nors ta­da dau­ge­lis ste­bė­jo­si jo pa­si­rin­ki­mu.

„Gal ir keis­tai nu­skam­bės, ta­čiau aš mo­kyk­lo­je ma­čiau daug ne­lai­min­gų vai­kų, to­dėl man no­rė­jo­si kaž­ką dėl jų pa­da­ry­ti, kaž­ką pa­keis­ti. Vis gal­vo­jau, kaip ga­lė­čiau prie to pri­si­dė­ti…“, – pa­sa­ko­jo pe­da­go­gas.

Bai­gęs dvy­li­ka kla­sių And­rius įsto­jo į tuo­me­ti­nį Vil­niaus pe­da­go­gi­nį uni­ver­si­te­tą, kur bai­gė geog­ra­fi­jos moks­lus, ir su­grį­žo dirb­ti į Tel­šius. Ir da­bar su drau­gais dar pa­juo­kau­ja, jog 12 me­tų mo­kė­si mokykloje, o tada – dar 4 metus, kad vėl į ją grįž­tų.

„Kai bai­giau uni­ver­si­te­tą, kaip tik tuo me­tu Tel­šių „Ger­man­to“ vidurinėje mo­kyk­lo­je trū­ko geog­ra­fi­jos mo­ky­to­jo. Taip čia ir pa­te­kau. Kar­tu dar dir­bau ir Ža­rė­nų „Mi­ni­jos“ vidurinėje mo­kyk­lo­je, o jai už­si­da­rius pe­rė­jau į Tel­šių regioninį pro­fe­si­nį mo­ky­mo cent­rą, kur mo­ki­niams dės­tau ne tik geog­ra­fi­ją, bet ir pi­lie­tiš­ku­mo pa­mo­kas“, – pa­sa­ko­jo pa­šne­ko­vas.

Ar­ti­mas ry­šys su mo­ky­to­ju

A. Kin­či­nas skai­čiuo­ja try­lik­tus dar­bo me­tus. Žvelg­da­mas į juos džiau­gia­si, jog jam pa­vy­ko su mo­ki­niais už­megz­ti glau­dų ry­šį. Mo­ki­niai no­riai vars­to jo ka­bi­ne­to du­ris, vis ak­ty­viau ka­bi­na­si į geog­ra­fi­jos moks­lus, o bai­gę mo­kyk­lą ne­ven­gia ap­lan­ky­ti mo­ky­to­jo. Yra ir to­kių mo­ki­nių, ku­rie į sa­vo ves­tu­ves pa­kvie­čia, to­dėl And­rius ma­no, kad ei­na tei­sin­ga link­me.
„Vi­sa­da ra­gi­nu sa­vo mo­ki­nius pa­ste­bė­ti ste­buk­lus ma­žuo­se da­ly­kuo­se. Vi­si šian­dien kaž­ko nu­si­mi­nę, ne­pa­ten­kin­ti, to­dėl ban­dau jiems su­kel­ti op­ti­miz­mą. Pi­lie­tiš­ku­mo pa­mo­kų me­tu pa­ste­biu mo­ki­niuo­se apa­tiš­ku­mą, jie da­li­ja­si min­ti­mis, kad blo­gai gy­ve­na… Ta­da duo­du pa­vy­džių, daug dis­ku­tuo­ja­me, kaip žmo­nės gy­ve­na Af­ri­kos že­my­ne, vietose, kur gausu stichinių nelaimių, tad jau kal­bant vien iš geog­ra­fi­nės pu­sės mes ge­rai gy­ve­na­me“, – pa­sa­ko­jo pa­šne­ko­vas.

Apie geog­ra­fi­ją

Geog­ra­fi­ja, pa­sak A. Kin­či­no, vie­nas rim­čiau­sių da­ly­kų – api­man­tis la­bai daug. Čia rei­ka­lin­gos įvai­riau­sios ži­nios. Ma­te­ma­ti­ka pri­tai­ko­ma skai­čiuo­jant mas­te­lį, lie­tu­vių kal­ba – ra­šant ša­lių pa­va­di­ni­mus. Per pa­mo­ką pa­lie­čia­mos šių die­nų ak­tua­li­jos, įvai­riau­sios te­mos – įvai­riais as­pek­tais.

Anot pa­šne­ko­vo, mo­ky­to­jo dar­bas nie­ka­da ne­sto­vi vie­to­je – čia vis­kas le­kia tik pir­myn. Štai ki­tais me­tais jau lau­kia nau­jos mo­ky­mo pro­gra­mos. Da­lis is­to­ri­nių da­ly­kų ati­teks geog­ra­fams ir at­virkš­čiai. And­rius šmaikš­tau­ja, jog kai ku­rių da­ly­kų teks pa­si­mo­ky­ti iš nau­jo: „Čia ir yra mo­ky­to­jo dar­bo pliu­sai, nuo­lat mo­ky­da­ma­sis, lė­čiau sens­ti. Tu­ri gi­lin­tis ne tik į dar­bo te­mas, bet la­bai svar­bu gi­lin­tis ir į mo­ki­nių ak­tua­li­jas.“

Apie mo­ki­nius

A. Kin­či­nas ap­gai­les­tau­ja, jog bė­gant me­tams kas­met atei­na vis silp­nes­ni vai­kai, vis dau­giau jų su in­di­vi­dua­lio­mis pri­tai­ky­to­mis pro­gra­mo­mis. Jei to­kių se­niau kla­sė­je bū­da­vo po du, da­bar jų ga­li bū­ti net 10. Pe­da­go­gas nie­ka­da ne­gru­puo­ja mo­ki­nių, nors kai ku­rie jų pa­tys atei­na už­si­dė­ję sau eti­ke­tes. Esą jie nie­ko ne­pa­da­rys, jiems nie­ko ne­rei­kia, už­teks, jei mo­ky­to­jas jų ži­nias įver­tins ket­ver­tu. Tai mo­ky­to­ją liū­di­na la­biau­siai, to­dėl jis de­da vi­sas pa­stan­gas, kad to­kių mo­ki­nių bū­tų kuo ma­žiau, vi­sa­da ra­gi­na vai­kus pa­ban­dy­ti, ne­nu­leis­ti ran­kų, pa­si­mo­ky­ti, o ta­da ir pa­tys nu­stem­ba, džiau­gia­si sa­vo re­zul­ta­tais.

Mo­ky­to­jas di­džiuo­ja­si sa­vo mo­ki­niais, ku­rie kas­met ra­jo­ne pel­no bent po vie­ną ar dvi pri­zi­nes vie­tas įvai­riuo­se su geog­ra­fi­ja su­si­ju­siuo­se kon­kur­suo­se. Ga­li­ma pa­si­džiaug­ti, jog per­nai ša­ly­je 7–8 kla­sių geog­ra­fi­jos olim­pia­do­je A. Kin­či­no mo­ki­nė lai­mė­jo II vie­tą.

Mo­ky­to­jas sten­gia­si, kad geog­ra­fi­jos pa­mo­kos bū­tų kuo įdo­mes­nės ir tur­tin­ges­nės, to­dėl ne­ven­gia nau­jo­vių, pra­kti­nių už­duo­čių. Taip pat mo­ki­nius kvie­čia da­ly­vau­ti ak­ci­jo­se, žy­giuo­se. Pa­sak pe­da­go­go, ne­bū­ti­na ke­liau­ti kaž­kur į Tur­ki­ją, pra­dė­ki­me ke­lio­nes nuo sa­vo ra­jo­no…

Ak­ty­vus lais­va­lai­kis

A. Kin­či­nas ti­ki­na, jog at­si­pa­lai­duo­ti po dar­bų jam pa­de­da jo po­mė­giai: žy­gia­vi­mas, va­ži­nė­ji­mas dvi­ra­čiu, kny­gos, krep­ši­nis. Neseniai vy­riš­kis sėk­min­gai įvei­kė 30 km nak­ti­nį žy­gį Klai­pė­do­je. Mo­ky­to­jas ypač mėgs­ta dvi­ra­čių ta­kus Že­mai­ti­jos na­cio­na­li­nia­me par­ke ap­link Pla­te­lių eže­rą, ste­bi­si Bir­žų kraš­to smeg­duo­bė­mis, ža­vi­si Ak­me­nės kar­je­rais, Kur­šių Ne­ri­ja ir kt. Su džiaugs­mu mo­ki­niams de­monst­ruo­ja nuo­trau­kas, da­ry­tas pir­mai­siais dar­bo me­tais, ka­da jis ak­ty­viai ke­lia­vo po Eu­ro­pą.

Ke­liau­da­mas And­rius nie­ka­da ne­si­ren­ka poil­si­nių ke­lio­nių, jam la­bai svar­bu su­si­pla­nuo­ti iš­vy­ką taip, kad kuo dau­giau pa­ma­ty­tų.

Apie švie­ti­mą

Pak­laus­tas apie švie­ti­mo sis­te­mą And­rius ti­ki­na, jog čia tur­būt pa­ti sun­kiau­sia te­ma ir var­gu, ar tais pla­nuo­tais – 2025-ai­siais – mo­ky­to­jo pro­fe­si­ja taps pres­ti­ži­nė.

„Ša­ly­je aiš­kiai ma­to­mas pe­da­go­gų trū­ku­mas. Ne­la­bai tą jau­ną žmo­gų pri­trauk­si­me į mo­kyk­lą. Pag­rin­di­nė to prie­žas­tis, tik­riau­siai, yra at­ly­gi­ni­mas. To­dėl daž­nas mo­ky­to­jas dir­ba per ke­lias mo­kyk­las, kad su­si­rink­tų vi­są eta­tą, kad gau­tų ge­res­nį at­ly­gi­ni­mą“, – pa­sa­ko­jo pa­šne­ko­vas. Ta­čiau, kad ir ko­kie sun­ku­mai slėg­tų, And­rius nie­ka­da ne­si­gai­lė­jo sa­vo pa­si­rin­ki­mo. Nors bū­na ir sun­kių die­nų, kai pa­vargs­ta ir pa­gal­vo­ja, kad jau ga­na. „Bet vis­ką nu­ga­li mo­ki­nių re­zul­ta­tai, kai jie pra­by­la ma­no iš­sa­ky­tais žo­džiais. Tai va­ro­mo­ji jė­ga!“, – sa­ko mo­ky­to­jas.

Kol kas pe­da­go­gas di­de­lių po­ky­čių sa­vo kar­je­ro­je ne­pla­nuo­jan­tis. Sa­ko esan­tis to­kio­je kom­for­to zo­no­je, iš ku­rios ne­no­rin­tis nie­kur išei­ti. „Nors, gal kaip tik rei­kė­tų po­ky­čių. Juk sa­ko­ma, kad ne­rei­kia už­si­sė­dė­ti vie­no­je vie­to­je. Bet ma­no dar­be iš­šū­kių pa­kan­ka, kiek­vie­ną die­na vis ki­to­kia, tik­rai čia neuž­si­sė­dė­si “, – šmaikš­tau­ja pa­šne­ko­vas.