Mokytojai nusimeta rožinius akinius

Telšiuose, kavinėje „Pitlius“, veikia Telšių rajono dailės mokytojų kūrybos darbų paroda „Rūžava“.
„Taip, tikrai rūžava, ne rožinė. Taip skamba žemaitiškiau, grubiau, tvirčiau“, – sako pedagogės. Paroda kavinėje veiks visą mėnesį. Patikusius kūrinius bus galima įsigyti.
Aurelija SERVIENĖ
Liūdni prisiminimai
Kavinėje „Pitlius“ pedagogės rengia jau trečią savo kūrybos darbų parodą.
Prieš keletą metų rengta pirmoji paroda „Batai“ buvo tarsi tylus protestas. 2018 m. Telšių rajono dailės ir literatūros mokytojai išleido knygą „Medus vis teška ant asfalto“, kurioje buvo sudėtos pedagogų eilės ir reprodukcijos. Ta proga buvo suorganizuotas didžiulis renginys kultūros namuose. Mokytojų sukurtas eiles skaitė profesionalūs aktoriai, deja, dailės mokytojai tada buvo pamiršti…
„Mums buvo taip neskanu, taip skaudu… ir iš to jausmo gimė tylus protesto atsakas – paroda „Batai“. Juk mokytojas vaikų gyvenime palieka pėdsakus. Tąkart mes nepanorome eiti basomis, panorome eiti gražiais bateliais. Tad paėmusios po batelį jį išpuošėme ir išeksponavome“, – liūdnais prisiminimais dalijosi pedagogės.
Antrojoje parodoje mokytojos pristatė išpuoštas lentas. Šią idėją pedagogėms padiktavo dainos žodžiai: „O klasėje atrodys taip, kaip buvę: seni suolai eilėm, juoda lenta…“ Tad šių eilių vedamos traukė iš visų pašiūrių lentas, jas dekoravo ir eksponavo.
Trečioji paroda: iššūkiai, nusivylimai, nušvitimas
Trečioji paroda – „Rūžava“. Anot mokytojų, šįkart koją joms pakišo politikai: „Prieš kiekvienus rinkimus vis girdime gražias kalbas, kad atėjus į valdžią pirmu numeriu bus sprendžiamos švietimo srities problemos. Deja… Kaip prieš 30 metų mes užsidėjome rožinius akinius, taip pro juos ir žiūrime tiek metų ir nieko negauname. Žingsnis į priekį, du žingsniai atgal. Mokytojai, kurie dirba ne vienerius metus, jau nebemato prošvaisčių. Deja, gyvename tokiu laikotarpiu, kai už iniciatyvą esame ne giriami, o baudžiami. Turbūt retas kuris šiandien nežino, kaip turi dirbti mokytojas, kas jam galima, ko negalima. Mokytojas per mažai dirba, per mažai išmano, per mažai myli vaikus, per daug jiems kelia reikalavimų ir t. t. Mokytojams iššūkių visuomenėje daugėja, pareigų – taip pat.“
Dailės mokytojai pasaulį mato visai kitokiomis spalvomis, jie į viską žiūri daug jautriau, jiems reikalinga laisvė. Todėl dailės mokytojai nusimeta rožinius akinius, pradeda galvoti ir kvėpuoti kitaip. Kaip? Sužinosite apsilankę „rūžavoje“ parodoje. Eksponuojamose darbuose perteikta begalė įvairių emocijų ir žinių. Pedagogės, keliaudamos rožiniu taku į tolimesnę viziją, parodos dalyvius ragina neapsigauti: „Rožinė spalva labai apgaulinga, tai tarsi moteriškasis pradas, bet už jo slypi rimti, brandūs dalykai. Nors mes papokštaujam su savo darbais, jų prasmė yra gili. Šis rožinis taikus protestas parodo, kad ir kaip mums viduje sunku, mes vis tiek kuriame, keliame galvas ir laukiame nušvitimo.“
Parodoje savo darbus eksponuoja dailės mokytojos Asta Kačinauskienė (Varnių Motiejaus Valančiaus gimnazija), Jolanta Bieliauskienė („Kranto“ progimnazija), Jurga Stulpinienė („Germanto“ progimnazija), Ligita Kaziukonė (Vincento Borisevičiaus gimnazija), Gražina Raudonienė („Džiugo“ gimnazija), Nomeda Dužinskaitė-Statkienė (Tryškių Lazdynų Pelėdos gimnazija), Jolanta Vaičikauskienė („Ateities“ progimnazija).
Parodos autorės tikina, jog susidraugauti su rožine spalva joms nebuvo lengva, mat ją savo darbe retai kada naudoja, tad šie darbai buvo tikras iššūkis!