Mokinių pirštams bėgant per klavišus, griaudžiant trimitams, skambant fleitų, smuikų, kanklių muzikai bei jaunųjų dainorėlių balsams, Mažeikių Vytauto Klovos muzikos mokykla pasitinka 70-ąjį veiklos jubiliejų.
Trečiadienį Mažeikių Švč. Jėzaus Širdies bažnyčioje aukotos šv. Mišios už amžinybėn išėjusius mokytojus ir mokinius. O šiandien, balandžio 11-osios vakarą, mažeikiškiai kviečiami į šios mokyklos mokinių ir jų mokytojų koncertą.
Per tuos dešimtmečius Mažeikių Vytauto Klovos muzikos mokykloje išugdyta ne viena talentingų muzikantų, dainininkų, aktorių karta. Muzikos mokykla garsėja ir mokytojais, atsidavusiais savo darbui, išugdžiusiais ne vieną talentingų mažeikiškių kartą.
Šiandien jie dalijasi prisiminimais, mintimis apie darbą, mokinius ir muziką, jau daugelį metų skambančią mokykloje prie Senamiesčio parko.
Truputis istorijos
Muzikos mokykla Mažeikiuose buvo įkurta 1955 m. rugsėjo 8 dieną Respublikos gatvės 20-ame name. Pirmuoju direktoriumi buvo paskirtas Edmundas Dačka, mokyklai vadovavęs 25 metus. Pirmaisiais metais į I ir II klases buvo priimti 55 mokiniai. Vaikai mokėsi groti pučiamaisiais, styginiais instrumentais bei pianinu.
Augant mokinių skaičiui, mokyklai paskiriamos erdvesnės patalpos Vydūno g. 7.
1959 m. išleidžiama pirmoji moksleivių laida. 1965 m. mokykla perkelta į dabartines patalpas Burbos g. 9. Nuo 1976 m., be jau buvusių mokykloje, veikė klarneto, fleitos, saksofono, trimito, trombono ir tūbos klasės.
1980–2015 m. Muzikos mokyklai vadovavo Ričardas Grušas. Įsteigtos bosinės gitaros, birbynės ir violončelės klasės. Suformuoti chorinio dainavimo skyriaus bei mergaičių choras. 1986 m. prie Muzikos mokyklos atidarytas pirmasis Lietuvoje Teatrinio meno skyrius, vėliau atidaryti trys mokyklos skyriai: Sedoje, Židikuose ir Laižuvoje.
Nuo 2000 m. mokoma naujų dalykų: gitaros, mušamųjų instrumentų bei sintezatoriaus.
2011 m. sausio 1 d. Savivaldybės tarybos sprendimu mokyklai buvo suteiktas garsaus kraštiečio kompozitoriaus Vytauto Klovos vardas.
Nuo 2015 m. mokyklai vadovauja Vaida Mikalauskienė.
Stengėsi įsiklausyti
Šiuo metu Mažeikių Vytauto Klovos muzikos mokyklą ir jai priklausančius skyrius lanko 430 mokinių. Čia dirba daugiau nei keturios dešimtys mokytojų.
Mokyklos direktorė V. Mikalauskienė įsitikinusi, kad mokyklai visus dešimtmečius sėkmingai gyvuoti padėjo mokytojai – kompetentingi žmonės ir savos srities profesionalai.
Direktorė prisiminė, kad, atėjusi vadovauti Muzikos mokyklai, pirmiausia stengėsi įsiklausyti, ką kalba čia dirbantys mokytojai, kaip jie dirba, ko siekia, kaip norėtų dirbti ateityje, kokie jų lūkesčiai.
„Daug kalbėjome apie tai, kaip sudominti vaikus, kad jie norėtų ateiti į mūsų mokyklą. Dirbdami ta linkme įgyvendinome ne vieną ugdymo programų reformą“, – kalbėjo V. Mikalauskienė.
Išskirti prioritetai
Mokyklos vadovė pasakojo: kiekvienais metais buvo stengiamasi išskirti vieną prioritetinę grupę, kuriai bus skiriamas didžiausias dėmesys. Vienais metais dėmesys buvo nukreiptas į pučiamųjų skyrių, kitąmet daugiau dėmesio skirta solfedžio mokymui, trečiais – chorui. Ir taip buvo išanalizuotos, patikrintos visų skyrių ugdymo programos.
„Su kiekvienu mokytoju man teko labai artimai pabendrauti, pakalbėti. Jie dar kartą išsakė savo pageidavimus ir lūkesčius. Galiu pasakyti, kad visi norėjo pokyčių. Šia linkme dirbame ir dabar, nes tai – ilgas, nevienadienis procesas“, – kalbėjo V. Mikalauskienė.
Kai kuriais pasiektais rezultatais direktorė ir kolektyvas jau gali pasidžiaugti. Pavyzdžiui, suburtu stilizuotu tautiniu orkestru, kuriame grojama skudučiais, kanklėmis, akordeonais, skrabalais bei kitais instrumentais.
Daug dėmesio skiriama ankstyvajam meniniam ugdymui. „Mums labai svarbu, kad pas mus ateitų patys mažiausi mažeikiškiai, kita užduotis – kaip juos sudominti, kad jie ir toliau norėtų pas mus mokytis“, – kalbėjo V. Mikalauskienė.
Tiesa, pasitaiko įvairių mokinių, tų, kurie pasimoko kelerius metus ir išeina. Būna ir tvirtai nusprendusių muzikos mokytis ne tik aštuonerius metus, bet ir dar papildomai tęsiančių ugdymąsi.
Negaili gerų žodžių
V. Mikalauskienė sakė suprantanti, kaip nelengva dirbti mokytojams, nes ir pati ne vienus metus įvairiose įstaigose dirbo akordeono specialybės mokytoja. Teko padirbėti ir šioje Muzikos mokykloje. Prieš pasirinkdama administracinį darbą – vadovavimą mokyklai – pedagogė mokė vaikus groti akordeonu.
„Teko dirbti su labai gabiais vaikais: Jonu Vozbutu, Viliumi Mažeika, Austėja Nociūte. Vienas iš mano buvusių mokinių – Andrius Dobrovolskis šiais metais tapo kolega. Jis dirba Auksūdžio, Židikų skyriuose“, – džiaugėsi direktorė.
V, Mikalauskienė negailėjo gerų žodžių ir kitiems jos vadovaujamos įstaigos auklėtiniams, kurie dalyvauja konkursuose, festivaliuose, reprezentuoja mūsų rajoną bei šalį.
„Mes mokome estetikos, taip, kaip turi muzikantai ar atlikėjai atrodyti scenoje, nes tai šventa vieta. Gaila, bet kartais pažiūrėjus į kai kuriuos kolektyvus, dalyvaujančius koncertuose, apima liūdesys. Ne visi moka užlipti į sceną, stovėti, o ką kalbėti apie aprangą…“ – mintimis dalijosi mokyklos direktorė. Ji įsitikinusi: einant į sceną, reikia parodyti visas savo gražiąsias puses, būti gerai nusiteikusiems ir nepriekaištingai atrodyti.
Daug gerų mokytojų
Direktoriaus pavaduotoja ugdymui Vitolda Jasaitė pasidžiaugė: nepaisant sunkumų, išgyventos pandemijos, mokiniai nebuvo „išbarstyti“. Didžioji dalis jų liko, o dabar kasmet daugėja. Tai rezultatai, pasiekti kolektyvo, mokytojų dėka, kuriais visada galima pasikliauti.
Pavaduotoja sakė galinti vardinti ir vardinti mokytojus, kurie yra tarsi varikliukai, stumiantys mokyklą į priekį. Ramunė Šakinskienė, Regvaldas Šmigelskis, Inga Grušaitė ir Inga Šiaulytė-Buivydienė, Rimantas Mikalauskas, Vilma Rakauskaitė – tai tik nedidelė dalis tokių įkvepiančių ir atsidavusių pedagogų.
„Gerą mokytojų darbą vainikuoja aukšti mokinių pasiekimai, jie tampa įvairių konkursų, festivalių nugalėtojais, laureatais. Mokiniams netrūksta ir koncertų, jie dažnai kviečiami į įvairius renginius, papuošia ne vieną šventę ne tik mūsų rajone ar šalyje, bet ir už jos ribų“, – kalbėjo V. Jasaitė.
Tampa vis drąsesni
V. Jasaitė pažymėjo, kad tiek mažieji mažeikiškiai, tiek jų tėveliai tampa drąsesni ir vis dažniau į Muzikos mokyklą ateina vaikų, turinčių specialiųjų poreikių. Kol kas jų nėra daug, bet pedagogai po truputį įgyja darbinės patirties, žinių, kaip su tokiais vaikais reikia dirbti. Dažnai šie mokiniai pasižymi išskirtiniais meniniais gabumais.
„Čia visi vaikai yra laukiami. Mokytojai taip pat yra pasiruošę. Vyko papildomi kursai, jie išklausė specialiosios pedagogikos, psichologijos paskaitas“, – pasakojo direktoriaus pavaduotoja.
V. Jasaitė pažymėjo, kad daug dėmesio skiriama mokymo kokybei. Siekiama, kad mokiniai gautų kuo aukštesnio lygio išsilavinimą.
„Čia ne būrelis, o rimta neformaliojo ugdymo įstaiga, mokykla turi ugdymo programą, vyksta pasiekimų vertinimai, egzaminai“, – akcentavo direktoriaus pavaduotoja ugdymui.
Ji kalbėjo, kad pedagogų bendruomenei labai praverstų jauni specialistai, bet tai kol kas – problema, su kuria susiduria daugelis kitų mokyklų.
„Norėtųsi racionalių sprendimų ne tik iš šalies, bet ir iš rajono valdžios. Reikėtų bendrai ieškoti būdų, galimybių, kaip pritraukti jaunus mokytojus dirbti į mūsų rajoną“, – įsitikinusi V. Jasaitė.
Laukia sugrįžtančių dirbti
„Santarvės“ kalbinti Mažeikių Vytauto Klovos muzikos mokyklos mokytojai tikisi, kad juos pakeis kuris nors iš mokinių. Pasak pedagogų, tai būtų vienas iš geriausių ir maloniausių jų darbo įvertinimų.
Kęstutis Dvaržeckis nuo 1988 m. dirba Muzikos mokyklos Sedos skyriuje. 1991 m. jis įkūrė Sedos pučiamųjų instrumentų orkestrą, kuriam vadovauja iki šiol. Orkestras aktyviai dalyvauja rajono ir šalies šventėse, yra įvairių konkursų nugalėtojas ir laureatas.
Kalbėdamas su „Santarve“, K. Dvaržeckis prisiminė, kad pradžių buvo nelengva, tais laikais, prieš beveik 40 metų, trūko instrumentų. Jų visiškai nebuvo, mokytojui atvykus dirbti į Sedą.
„Norėjosi dirbti, tai pakalbėjau su tuometiniu kolūkio pirmininku Julijonu Zoza. Pavyko sutarti, kad nupirks. Bet buvo sunku ir įsigyti instrumentų komplektą – tik per vadinamąjį blatą (pažintis – red. past.), bet mums pavyko tai padaryti. Palyginus su šiais laikais, ana mūsų sėkmė prilygtų tam, jei dabar pirktume reikalingus instrumentus už kokius 200 tūkst. eurų“, – prisiminė K. Dvaržeckis.
Per dešimtmečius keitėsi orkestro sudėtis, keitėsi vaikai, jie suaugo. Vadovas pasidžiaugė: dabar mokytis groti ir į orkestrą ateina jo buvusių mokinių vaikai. O ir patys tėvai neatsisako kartkartėmis susiburti, dalyvauti šventėse ar festivaliuose.
Šiuo metu orkestre – daugiau nei 40 muzikantų. Pasak K. Dvaržeckio, pastaruoju metu pradeda dominuoti mergaitės: „Ir mergaitės taip groja, kad jau vyrams reikia stipriai pasitempti.“
Nemažai buvusių mokinių dirba ir studijuoja užsienyje.
„Vienas iš mano mokinių mokosi Danijoje, džiazo akademijoje, kitas Vokietijoje dirba su dviem orkestrais, trečias Švedijoje magistrantūrą studijuoja… Man džiugu, kad buvę mokiniai pasirenka muziko kelią“, – kalbėjo K. Dvaržeckis.
Požiūris keičiasi
K. Dvaržeckis pastebėjo: per kelis darbo dešimtmečius jis sutiko įvairių vaikų. Vieni jų patys norėjo mokytis, kiti siekė išpildyti tėvų svajones. Laikui bėgant, mažėja mokinių motyvacija mokytis groti. Jaunimo nebedomina konkursai, galimybė išvykti į užsienį.
„Kai vaikai turi galimybių keliauti po pasaulį, jų jau nebenustebinsi išvykomis į užsienį, konkursais ir galimybe atstovauti ne tik savo rajonui, bet ir šaliai. Tenka aiškinti, įrodinėti, kodėl to reikia, o vaikas sako: „Ai, aš ten jau buvau, man ten nebeįdomu.“ Dėl to labai liūdna“, – kalbėjo K. Dvaržeckis.
Ir vis tik mokytojas sakė, kad yra labai dėkingas ištikimiesiems mokiniams ir jų tėvams – už kantrybę ir buvimą kartu, už tai, kad, baigę Muzikos mokyklą, jie toliau eina muzikos keliu.
Tik geriausi prisiminimai
Fleitos specialybės mokytoja metodininkė Inga Šiaulytė-Buivydienė tikisi, kad galbūt mokykloje ją pakeis vienas iš esamų ar buvusių mokinių. Pedagogė mokykloje dirba jau 35 metus.
I. Šiaulytė-Buivydienė prieš keletą dešimtmečių pati čia mokėsi ir pas amžinatilsį mokytoją Mamertą Panavą sėkmingai baigė fleitos klasę.
„Kai prisimenu tuos laikus, suprantu, jog čia mes jausdavomės daug laisvesni negu pagrindinėje mokykloje. Ten viskas būdavo griežčiau. Čia turėjau nuostabius mokytojus, jie buvo labai geri, pozityvūs žmonės. Juos visada prisimenu su vidine šiluma“, – kalbėjo I. Šiaulytė-Buivydienė.
Baigusi Muzikos mokyklą mažeikiškė mokėsi Šiaulių konservatorijoje, dabar – Šiaulių S. Sondeckio menų gimnazija, po to fleitos mokytojos vietą gavo Sedoje, kur dirba iki šiol.
Nuolatinis judėjimas ir kūryba
I. Šiaulytė-Buivydienė pastebėjo: fleitą vaikai renkasi nenoriai, bet jei pasirenka, tai ilgam.
Pasak jos, dažnai galvojama, kad fleita yra skirta labiau mergaitėms, tačiau taip nėra.
„Jei analizuotume pasauliniu mastu, tai geriausi fleitininkai yra vyrai“, – šypsojosi pedagogė.
Tačiau ir tarp jos mokinių – daugiau mergaičių nei berniukų. Su buvusiais mokiniais ryšys dažniausiai nenutrūksta, kaskart didelis džiaugsmas, kai aplanko buvusios mokinės.
„Iki širdies gelmių sujaudino vienas poelgis. Kai buvusiai mokinei gimė sūnus, ji šia žinia pasidalijo ir su manimi. Atsiuntė vaikelio nuotrauką“, – prisiminė I. Šiaulytė-Buivydienė.
Pedagogė tvirtino, kad darbas jai teikia džiaugsmą: „Esu nuolatinėje kūryboje, nuolatiniame judėjime, kiekviena pamoka, koncertas yra unikalūs ir nepakartojami. Visa esybe esu muzikoje ir už tai esu dėkinga Aukščiausiajam, savo mokytojams, buvusiems ir esamiems mokiniams, mane supantiems žmonėms.“
Muzika – lyg užprogramuota
Inga Grušaitė – mokytoja ekspertė, metodininkė koncertmeisterė, beveik tris dešimtmečius moko vaikus groti fortepijonu. Ji ir pati mokėsi šioje mokykloje, vėliau išvyko studijuoti į Vilnių. Į Mažeikius grįžo tik po dešimties metų. Pradėjo dirbti Muzikos mokykloje, kuriai vadovavo jos tėtis Ričardas Grušas, chorinio dainavimo čia mokė ir jos mama Janina.
„Kad muzika bus svarbi mano gyvenime, turbūt buvo užprogramuota nuo gimimo, nes gimiau ir augau šeimoje, kurioje buvo labai daug muzikalių žmonių“, – kalbėjo I. Grušaitė.
Nors vaikystėje ji mokėsi groti keliais instrumentais, bet tėčio paraginta pasirinko fortepijoną.
I. Grušaitė šiltai prisimena pirmąją fortepijono mokytoja Audronę Breitmozerienę. Dabar abi jos yra kolegės, daug metų dirbančios šalia viena kitos.
„Pirmoji mokytoja man iki šiol išliko kaip estetikos autoritetas. Ji puikiai išmano, kaip turi scenoje atrodyti žmogus, kaip joje elgtis. Jos estetinis požiūris į gyvenimą, į žmogų – tai numeris vienas mūsų mokykloje“, – tvirtino „Santarvės“ pašnekovė.
Savo autoritetu, neskaitant tėtės ir mamos, I. Grušaitė laiko dar vieną mokytoją – Danutę Pocienę:
„Ji man buvo lyg antra mama. Pas ją bet kada galėjau kreiptis patarimo ar paguodos žodžio. Be to, stebėdavau, kaip ji elgiasi vienoje ar kitoje situacijoje, ir to mokydavausi.“
Pedagogė prisiminė: pradėti dirbti Muzikos mokykloje nebuvo lengva – jau vien dėl to, kad čia dirbo abu tėvai, kolegomis tapo buvę mokytojai.
„Jutau, kad kolektyvas mane tyrė, kaip aš elgsiuosi, kaip dirbsiu, kas aš per persona. Tačiau tai truko neilgai. Pavyko tapti sava, susidraugauti“, – pasakojo I. Grušaitė.
Prie pokyčių reikia prisitaikyti
Per ilgus darbo metus, pasak „Santarvės“ pašnekovės, daug kas keitėsi: vaikai, mokymo sistema. Mokytojai, norintys būti patrauklūs ir įdomūs šiuolaikiniams vaikams, turi patys tobulėti ir būti šiuolaikiški.
„Anksčiau norint patekti į Muzikos mokyklą, reikėdavo praeiti atranką, dalyvauti konkurse. Dabar to nebėra. Priimame visus norinčiuosius. Gal taip net ir geriau. Sakykime, ateina mažesnio gebėjimo vaikas, bet per laiką, per atkaklų darbą jam pavyksta pasiekti labai daug. Ir tai džiugina. O jei būtų buvęs konkursas, gal jis net nebūtų pas mus pakliuvęs“, – svarstė fortepijono mokytoja.
Jai ne kartą teko girdėti, kad vaikai grojimą, muziką vadina savotiškais vaistais. Kai pasidaro liūdna, jie pradeda groti. Ir net jei nelabai teisingai išeina, nuotaika iškart pasitaiso.
I. Grušaitė pažymėjo, kad jai labai svarbi vaiko asmenybė: „Su vaikais labai daug kalbame. Mano klasėje yra laisvė, ir tai vaikams patinka. Apie tai byloja jų dovanoti piešinukai, atvirukai su palinkėjimais, kuriais išpuošta visa klasė.“
Pedagogė tiki, kad Muzikos mokykla – vieta, kur vaikai laisvai atsiskleidžia. Todėl ir norisi jų kuo daugiau pritraukti, norisi, kad ateitų mokytis muzikos. Deja, dabar, kai vaikų popamokinio užimtumo pasiūla didelė, ilgas ir kantrus mokymasis kai kam atrodo nepatrauklus užsiėmimas.
Nemažai laiko I. Grušaitė skiria kūrybai. Mokytoja yra išleidusi dvi elektronines knygas, į kurias sudėti jos muzikiniai kūriniai. Kaip vieną iš didžiausių savo išbandymų ji įvardijo muziką, sukurtą Juozo Vaičkaus Skrajojamojo teatro spektakliui „Žalčių karalienė“, kuriame ji ir vaidina.
Mokykloje gyva tradicija koncertuoti ne tik mokiniams, bet ir mokytojams. I. Grušaitė ir I. Šiaulytė-Buivydienė susibūrė į duetą „Dvi Ingos“. Duetas gana gerai žinomas Mažeikiuose, kviečiamas į įvairius renginius, koncertus.
Janina SRIBALIUTĖ
Nuotr. iš mokyklos archyvo
Loading ...
