„G. Daniulytė ir mokslinėje veikloje, ir gyvenime buvo nuoširdi ir paprasta, kartu reikli sau ir kitiems, labai sąžininga ir garbinga, žemaitiškai ori. Domėjosi viskuo, kas mūsų gyvenimą daro prasmingą. Prisiminkime ją kaip visapusišką asmenybę, su kuria visada buvo įdomu ir malonu bendrauti. Prisiminsime ją kaip tvirtą žemaitišką liepą, kurios paunksmėje teko garbė ir mums pabūti.“
Taip rašė ichtiologijos mokslininkės Genovaitės Daniulytės kolegos, 1999-aisiais jai iškeliavus amžinybėn.
Lygino su žemaitiška liepa
Ne kartą teko skaityti, kad iškili Lietuvos ichtiologė buvo tvirta kaip žemaitiška liepa. Šis apibūdinimas vėl prisiminė, kai pas jos pusseserę Jovitą Kristutienę užėjau paklausti, ar ji neturinti Genovaitės nuotraukų. Norėjosi atvaizdų, kurie dar nebūtų viešai publikuoti.
Jau pirma fotografija parodė, kad G. Daniulytė tikrai buvo aukšta. Genovaitė su mama nusifotografavo ant laiptų. Nors ji stovėjo vienu laipteliu žemiau nei mama, bet abi atrodė vienodo ūgio.
J. Kristutienės paklausiau, ar aukšta buvusi jos teta Anastazija Daniulienė. Ji paaiškino: kaip moteris ji buvo gan aukšta. Vyras Petras taip pat buvęs nežemas, kaip ir sūnus Jonas, bet Genutė buvusi už juos visus aukštesnė.
Ir pusseserė Genutę – taip ją visi giminėje vadino – apibūdino kaip žemaitišką liepą: „Aukšta, tiesi. Visą laiką pasitempusi, ori.“
Žemaitijos niekada nepamiršo
G. Daniulytė gimė 1927 m. kovo 9 d. Sedoje, kur tuo metu tėvas dirbo policininku. Ji gimtinėje lankė pradinę mokyklą, jos neužmiršusi niekada.
J. Kristutienė prisiminė: kai pusseserė atvažiuodavo pas juos į Telšius, visada prašydavo, kad jos vyras Adomas nuvežtų į Žemaičių Kalvariją, kur yra palaidoti seneliai. Po to prasukdavo pro Sedą, Viekšnius ir Mažeikius. Lankydavo vietas, kur jų šeima gyveno. Jovita vieną kartą yra su jais keliavusi.
Ji pasakojo, kad Sedoje aplankė mokytoją Butkienę, kuri gyveno iš Mažeikių gatvės (dabar – Dariaus ir Girėno) išsukus į mažesnę. Genutės mama Anastazija taip pat palaikė ryšius su šia mokytoja.
Įsimintinas namas Sedoje
Viekšniuose ir Mažeikiuose Genutė parodė namus, kur Daniulių gyventa. Tik dabar J. Kristutienė jau neprisimena nei gatvių pavadinimų, nei tų vietų…
Pirmą kartą Sedoje apie Daniulius išgirdau iš mokytojos Paulinos Butkuvienės, tad nekilo abejonių, jog kalbama apie buvusią Liudo Giros, o dabar – Mikalojaus Daukšos gatvę.
Mokytoja gyveno viename namo gale, o Daniuliai – kitame. Jau rašiau, kad pas Daniulius kurį laiką, kol padirbo paminklą jos tėvams Dargiams (A. Daniulienė buvo Dargytė) Žemaičių Kalvarijoje, gyveno skulptorius Bernardas Bučas, pas jį buvo atvykusi sužadėtinė poetė Salomėja Nėris.
Tame name 1928 m. gimė ir Genutės brolis, miškotvarkos profesorius, agrarinių mokslų daktaras Jonas. Kitame namo gale gimė ir užaugo bei Sedoje savo darbinę veiklą pradėjo iškilus žurnalistas, buriuotojas, ne vienos knygos apie jūreivystę autorius Venantas Butkus (1936).
Žodžiu, namas su iškilių asmenybių aura.
Permainų atnaujinta draugystė
Bet grįžkime prie G. Daniulytės.
Pusseserė Jovita dar prisiminė, kad Genutė pradinėje mokykloje susidraugavo su Aldona iš Sedos. Jų draugystė buvo nutrūkusi pokariu, nes Aldona pasitraukė į Vakarus. Vėliau, kai politinis klimatas atšilo, jų ryšiai vėl užsimezgė.
Aldona gyveno Šveicarijoje, bet vasaromis stengdavosi atvažiuoti į Lietuvą – pas Genutę. Viešnia iš pradžių pabūdavo Vilniuje, po to su Genute atvažiuodavo pas Kristučius. Jovitos vyras Adomas jas veždavo į Palangą, kur jos praleisdavusios kokią savaitę, po to grįždavo į Telšius. Paskui keliaudavo į Žemaičių Kalvariją, dažniausiai per Didžiuosius atlaidus. Jie Aldonai darydavo didelį įspūdį. Paskui jos važiuodavo į Sedą.
Jovitai atrodė, kad Aldona, kai baigė Sedos pradinę mokyklą, toliau mokslus tęsė Viekšniuose, o gal jos vėl susitiko Mažeikių gimnazijoje.
Trukdė tėvo biografija
Iš šio pasakojimo atrodo, kad G. Daniulytė turėjo mokytis ir Viekšniuose. Nors apibendrintuose jos biografiniuose straipsniuose šis miestas nenurodomas, tik pažymima, kad 1943 m. būsima ichtiologė baigė Mažeikių gimnaziją.
1944–1947 m. ji mokytojavo pradinėse mokyklose – Pamarkijos ir Vilniaus 28-ojoje. 1950 m. baigė Vilniaus universiteto Gamtos fakultetą. 1949–1950 m. dirbo Lietuvos mokslų akademijos Biologijos institute.
Išryškėjus, kad G. Daniulytės tėvas – Lietuvos savanoris ir buvo nuteistas, teko darbo ieškotis kitur. Tada ji persikėlė į Kauną ir įsidarbino Respublikiniame zoologijos sode. Jame dirbo nuo 1951 m. iki 1954 m.
Po Stalino mirties 1954 m. vėl sugrįžo į ankstesnę darbovietę, kur išdirbo ketverius metus.
Užsiėmė moksliniais ir praktiniais tyrimais
Biologijos institutas atlikdavo daug tyrimų, kurie dažniausiai buvo planiniai. Jie buvo keičiami, todėl ir mokslininkams reikėdavo keisti temas, prisitaikyti prie naujų reikalavimų. Tą ne kartą teko daryti ir G. Daniulytei.
Jos, kaip mokslininkės, pristatyme šis laikotarpis apibūdinamas taip: „Ji tyrė šviesos ir temperatūros reikšmę paukščių ir žinduolių veisimuisi; dirbdama su juodsidabrėmis lapėmis, analizavo skydliaukės būklės įtaką jauniklių plauko vystymuisi; vėliau gilinosi į įvairius laktacijos reguliavimo klausimus.“
Supratusi, kad tėvo biografija trukdo mokslinei karjerai, G. Daniulytė išvyko dirbti į Klaipėdos elektrožūklės laboratoriją. Jos tyrimai buvo susiję su praktiniais tikslais – padidinti žvejybos laimikį.
G. Daniulytė vadovavo Biologijos sektoriui ir tyrė Baltijos jūros žuvų reakcijas elektros laukuose, bandė nustatyti srovės parametrus, sukeliančius žuvų elektrotaksį ir lektonarkozę.
Kaip pažymi buvę kolegos, G. Daniulytė į šias problemas žvelgė plačiau nei tyrėjas praktikas. Ji aiškinosi, kodėl žuvys juda į anodą, kokie žuvų reakcijos elektros laukuose nerviniai mechanizmai, kaip tai susiję su jų plaukiojimo būdu ir atskiromis nervų sistemos dalimis.
Iš savo tyrimų kraštietė parašė mokslų kandidato disertaciją „Kai kurių žuvų reakcijų impulsinis ir pastovios srovės elektros laukuose tyrimai“. Ją apgynė Maskvos Michailo Lomonosovo universitete.
Grįžo į ankstesnę darbovietę
1968 m. G. Daniulytė vėl buvo pakviesta dirbti į Lietuvos mokslų akademijos Zoologijos ir parazitologijos instituto Hidrobiontų ekologijos ir fiziologijos laboratoriją, kur tęsė gyvūnų elgesio elektros laukuose tyrimus, buvo sektoriaus vadovė.
Nuo 1985 m. jos sektorius pradėjo tirti hidrantų reakcijas į chemines medžiagas. G. Daniulytė palaikė mokslinius ryšius su Sovietų sąjungos Mokslų akademijos Maskvos evoliucinės morfologijos ir ekologijos institutu, kolegomis iš Lenkijos, Vokietijos ir Prancūzijos. Parašė 70 mokslinių straipsnių, buvo 2 išradimų bendraautorė.
Mūsų kraštietė – rusų kalba išleistos knygos „Elektros laukų liekamasis poveikis vandens gyvūnams“ (1977) bendraautorė. G. Daniulytė buvo trijų monografinio pobūdžio leidinių atsakingoji redaktorė, o 1991 m. kartu su S. Malkevičiumi išleido monografiją „Elektros laukų naudojimo žvejyboje biologiniai ir techniniai pagrindai“. Jos, kaip mokslininkės, pristatyme pažymima, kad šie tyrimai padėjo suręsti tvirtus pamatus eksperimentinei elektrofiziologijai Lietuvoje.
Ichtiologijos pradininkas susijęs su mūsų kraštu
Didžiuodamiesi šia iškilia mūsų kraštiete, neturime užmiršti, kad ir ichtiologijos pradininku (tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje) laikomas Mykolas Kazimieras Girdvainis (1841–1924) yra susijęs su Mažeikių rajonu.
Šis bitininkystės ir žuviveisos specialistas Lietuvoje, Lenkijoje ir Ukrainoje įrengė apie 350 žuvininkystės ūkių. Parašė knygas „Bitės anatomija“ (1875) ir „Žuvų patologija“ (1877). Nors M. K. Girdvainis gimė Vilniuje, palaidotas Stulgiuose (Kelmės r.), bet jo protėvių šaknys tvirtai įleistos į Daubarių žemę, kur būta giminės dvarelio.
Galima daryti prielaidą, kad viena Tirkšlių kapinių antkapinė plokštė primena, jog XIX a. viduryje miręs Girdvainis yra šios kilmingos giminės atstovas.
G. Daniulytė, kuri toliau Lietuvoje vystė ichtiologijos mokslą, amžino poilsio atsigulė Rokantiškių kapinėse Vilniuje.
Išlaki Žemaitijos liepa buvo ne tik savo išvaizda, bet ir moksliniais darbais. G. Daniulytė mirė 1999 m. vasario 20 d.
Povilas Šverebas, istorikas
Nuotr. iš asmeninio archyvo
