Nesenai paaiškėjo „Metų kaunietė 2017“ rinkimų nugalėtoja. Džiugu, jog ja tapo kraštietė, buvusi telšiškė Ingrida Veliutė – Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkė, humanitarinių mokslų daktarė, Lietuvos kultūros tarybos narė ir pasaulinės ICOMOS organizacijos Lietuvos biuro viceprezidentė, įgyvendinusi ne vieną socialinį meno projektą, o taip pat įkopusi į Elbruso viršūnę.
Aurelija SERVIENĖ
Prisiminkite tas dienas, kai dar gyvenote Telšiuose. Papasakokite, kur studijavote, kaip gyvenate šiandien?
Iš Telšių jau daugiau nei prieš dvidešimt metų išvažiavau studijuoti į Vytauto Didžiojo universitetą. Čia susipažinau su savo vyru, sukūrėme šeimą ir likome gyventi. Istorijos studijos pakrypo daugiau į kultūros paveldo ir turizmo pusę, o mokslo daktaro laipsnį apsigyniau architektūros paveldo tema. Pastaraisiais metais su įvairių sričių menininkais sugalvojome ir specifinių socialinių temų bei problemų, kurios sprendžiamos su meno pagalba. Man kaip ir daugeliui dėstytojų bei kultūros darbuotojų tenka dirbti daug ir įvairaus pobūdžio darbų. Būna dienų, kai rytą pradėjusi paskaitomis universitete, per pietus jau bendrauju su kalinčiais jaunuoliais, popietę vaikštau po griūvančius paveldo pastatus, na, o nakčiai lieka straipsnių rašymas.
Į Telšius grįžtu aplankyti artimųjų, pasidžiaugti krikšto dukros pokštais ir trumpam pabėgti nuo kasdienos. Kai išvažiavau studijuoti, buvo prabėgę vos keli metai po Nepriklausomybės atkūrimo, todėl lyginti šiandieninio miesto su atnaujinta infrastruktūra, puikiai restauruotais senamiesčio pastatais ir aktyviu kultūriniu gyvenimu, būtų gana sudėtinga. Džiaugiuosi, kad regionai randa galimybių tiek gyvenamosios aplinkos kokybei gerinti, tiek atraktyvioms pramogoms skatinti.
Pristatykite savo šeimą.
Taip jau susiklostė, kad visi šeimos nariai yra labai aktyvūs. Kadangi abu su vyru dirbame įvairiuose kultūros projektuose, vaikai taip pat nuolat sukasi kultūros veiklose, bendrauja su įvairiausių tautybių žmonėmis ir nuo mažens savanoriauja. Lietuvoje iki šiol yra labai silpna savanorystės ir visuomeniškumo grandis, todėl savo vaikus skatiname įgyti kiek galima daugiau kompetencijų per įvairias neformalaus ugdymo veiklas. Bendraudami su įvairiausiais žmonėmis jie ugdosi tolerancijos, pakantumo jausmą.
Koks jūsų laisvalaikis?
Atostogų kryptys dažniausiai sukasi gamtos ir kalnų link, nes visiems norisi poilsio nuo miesto triukšmo. Keturiese esame aplankę per 40 šalių ir pasiekę 18 valstybių aukščiausių viršūnių. Praėjusiais metais visi kartu pasiekėme aukščiausią Andoros viršūnę Coma Pedrosa (2946 metrai). O mes su vyru kartu su neformalia bendruomene #narsuoliai, pernai įkopėme į aukščiausią Europos viršūnę Elbrusą (5642 metrai). Tai buvo viena didžiausių lietuvių ekspedicijų, sėkmingai užkopusių į šį kalną. Naujausia narsuolių idėja – Vasario 16-osios kalnų žygis iki 1918–2018 metrų aukščio, skirta Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui, atrinkta kaip viena iš 26 įsimintiniausių iniciatyvų ir apdovanota trispalve Prezidentės Dalios Grybauskaitės. Didžiuojuosi, kad bendrauju su tokiais žmonėmis. Galbūt dėl to, paklausta, koks mano laisvalaikis, negaliu į šį klausimą atsakyti vienareikšmiškai. Džiaugiuosi, kad darbas, šeima ir visuomeninės veiklos turi daug sankirtų, tuomet tiesiog kiekviena diena yra šioks toks netikėtumas.
Kaip atsidūrėte Metų kaunietės rinkimuose? Kas pasiūlė Jūsų kandidatūrą? Ar tikėjote pergale?
Moterys į „Metų kaunietės“ konkursą kasmet siūlomos už aktyvius praėjusių metų darbus. Taip jau susidėliojo, kad 2017 metais buvo nemažai įvairialypės veiklos, sėkmingi rinkimai į Lietuvos kultūros tarybą, įgyvendinti socialaus meno projektai ir t.t. Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje – Pataisos namuose kartu su menininkais ir gimnazistais kūrėme animaciją „Aš – savo valstybės herojus!“. Įgyvendinant projektą (ne) LAISVAS menas norėjosi, kad jaunimas pataisos namuose taip pat jaustųsi šimtmečio dalimi ir Lietuvos piliečiais. Kūrybiškomis priemonės bandėme paskatinti juos kaip galima greičiau išeiti į Laisvę. Su Ventos socialinės globos namų auklėtiniais Ventos miestelio šventėje taip pat įgyvendinome įvairias menines veiklas.
Džiaugėmės, kad mažiau galimybių turintys vaikai kartu su visais miestelio svečiais galėjo kurti bendrose ir labai tolerantiškose Miesto šventės dirbtuvėse. Beje, kartu dirbusi meno terapeutė Inga Musulienė šiemet išrinkta „Metų akmeniete“ – vadinasi, Lietuvos visuomenei svarbūs nors ir maži, bet atsakingi darbai. Vaikišką knygą su iššokančiais paveikslėliais taip pat sutikau rašyti dėl to, kad pasiekčiau vaikus jiems patrauklia forma ir tuo pačiu papasakočiau pikantiškų istorinių faktų, kad ir apie tai, kaip žemaičiai per pasninką valgydavo bebro uodegas.
Džiaugiuosi ne konkrečiai savo laimėjimu, o tuo, kad visuomenė atkreipė dėmesį į mokslo ir kultūros sričių darbuotojus, kad pastebėtos akademinės veiklos, kurios labai retai iškomunikuojamos taip, jog pasiektų platesnę auditoriją. Tiek universitetams, tiek kultūros įstaigoms svarbu žinoti, kokia kultūros vartotojų nuomonė, padėti vieniems kitus suprasti ir nepasiduoti negatyvioms mintims.
Ar dažnai sugrįžtate į Telšius? Ar puoselėjate žemaitiškumą? Kas mieliau Telšiai ar Kaunas?
Šiuo metu skaitau T. Oxenreider knygą „Pasaulyje kaip namie“ ir visu šimtu procentų pritariu autorei, jog namai nebūtinai yra fizinė vieta, svarbu, kad aplink būtų artimi žmonės, su kuriais gera gyventi ir dirbti. Džiaugiuosi, kad galime savo vaikams parodyti tai, ką patys esame atradę, kad lygiai taip kaip ir T. Oxenreider, „mūsų vaikai kartu su DNR paveldėjo tą svaiginantį norą keliauti“. Todėl ir keliaujame į Telšius per Klaipėdą, nes ten vyksta vyresnio sūnaus varžybos. Į Telšius per Panevėžį, nes reikia aplankyti visas močiutes ir senelius. Kartais susidėlioja kokia sudėtingesnė kombinacija, pavyzdžiui, Kaunas–Telšiai–Maskva, nes vaikai prieš kelionę pasilieka pas artimuosius ir t.t. Nes ir oro uostas gali būti puiki darbo vieta, svarbiausia – nepamiršti kas esi. Tai, kad per kovo 8-ąją buvau prisaikdinta ir gavau „Žemaitišką pasą“ – turbūt yra geriausias žemaitiškos tapatybės įrodymas.
Loading ...
