Mergina, pildanti savo svajones

Daugelis mergaičių, merginų, net suaugusių moterų svajoja būti gražuolėmis manekenėmis, pozuoti prieš kamerą, vaikščioti podiumu ir taip suktis šiame spindinčiame mados versle. Apie tai ir dar keletą jaunimo aktualijų nors ir nelabai noriai, bet vis dėlto sutiko pakalbėti Telšių Žemaitės gimnazijos abiturientė Rugilė Ereminaitė.
Su Rugile susitikome jos dabartinėje darbo vietoje radijo studijoje. Įėjusi iš karto pamačiau ją su ausinėmis kažką kalbančią visiems telšiškiams. Tik baigusi kalbėti, ji linksmai su manimi pasisveikino ir mes pradėjome smagų pokalbį.
– Ar Tu buvai viena iš tų mažų mergaičių, kurių svajonė – užaugus būti manekene?
– Na, žinoma, aš buvau kaip visos mergaitės. Mėgdavau apsiauti mamos batus, apsirengti jos drabužiais ir slapčia pasidažyti lūpdažiais. Tačiau niekada nebuvau pagalvojusi apie tai, kad noriu būti modelis. Mano mama ir aš esame panašaus kūno sudėjimo, todėl ji anksčiau pati svajojo būti manekene. Mano posūkis į mados pasaulį – tai lyg mano mamos neišsipildžiusi svajonė.
– Kaip Tau pavyko tapti manekene?
– Kaip jau sakiau, mama taip pat to norėjo, todėl ji mane paskatino eiti į atrankas. Į jas pradėjau eiti nuo 13 metų, bet tada visi man sakydavo, kad esu dar per jauna, ir liepdavo ateiti kiek vėliau. Taigi taip ir padariau. Kiek paaugusi, praėjusią vasarą vėl išmėginau savo jėgas „Modilinos“ agentūros surengtoje atrankoje. Na, ir pagaliau man pasisekė!
– Kaip sekėsi pirmoji fotosesija? Kaip jautiesi prieš objektyvą, ant podiumo?
– Pirmoji mano fotosesija įvyko, kai perėjau pirmąjį atrankos etapą. Ir ji man buvo sėkminga. Aš iš tiesų labai gerai jaučiuosi prieš objektyvą. Man labai patinka pozuoti ir net per pirmąsias fotosesijas jaučiausi puikiai. Deja, podiumu nėra tekę vaikščioti. Teko padirbėti modelių namuose Milane, ten pristatinėjau naujas kolekcijas.
– Kaip Tau sekėsi Milane? Papasakok, koks ten verda gyvenimas, juk vis dėlto tai viena mados sostinių.
– Ten tikrai buvo sunku. Iki tol niekur taip toli nebuvau nuvykusi, todėl man viskas ten buvo painu ir nauja. Milanas – tai didžiulis miestas. Man tiesiog paduodavo jo žemėlapį ir turėdavau viena po miestą klaidžioti ir taip ieškotis sau darbo. Buvo tikrai sunku, bet man labai patiko. Tai lyg koks narkotikas, kurio vis norisi! Ten iš pradžių gyvenau su pora lietuvių merginų, po to su brazilėmis, vengrėmis. Buvo labai įdomu pažinti kitas kultūras, pabendrauti su užsieniečiais. Kartu tai buvo puiki proga susirasti naujų draugų. Milane verda visai kitoks gyvenimas. Ten visi suvažiavę žmonės atrodo gana snobiški. Vienoje mados sostinių išbuvau du mėnesius ir spėjau prie to gyvenimo priprasti. Grįžus atgal buvo sunku vėl adaptuotis prie gyvenimo Lietuvoje, ypač Telšiuose. Tačiau, sudėjusi visus pliusus ir minusus, galiu teigti, kad man Milane be galo patiko!
– Kuo skiriasi Lietuvos ir Italijos mados pasauliai? Ar skiriasi lietuvių ir italų mados pojūtis?
– Manau, kad Lietuvoje dar iš viso nėra išsivystęs mados verslas. Lietuvoje neįmanoma uždirbti iš modelio darbo, čia visai nevertinama tokia veikla, todėl visi modeliai važiuoja į užsienį. Ten galima padaryti ir karjerą, ne taip kaip Lietuvoje. Svetur yra daug darbo, gausu manekenių, yra gerai išvystyta mados pramonė – tai didžiausias Lietuvos ir Milano skirtumas. Nors Milanas ir yra mados sostinė, tačiau yra visokių žmonių kaip ir Lietuvoje. Yra ir stilingai besirengiančiųjų, ir nelabai. Kadangi ten daugybė žmonių, tai yra ir gausybė įvairių stilių.
– Tai galėtum teigti, kad mada – Tavo hobis?
– Tikrai taip, mada – mano hobis. Man visa mados virtuvė labai patinka, tačiau nesu pamišusi dėl mados. Baigusi mokyklą, dar tikrai žadu padirbti manekene, bet savo gyvenimo neketinu sieti su mados verslu.
– Tai ką žadi veikti baigusi mokyklą?
– Mano gyvenimo svajonė – žurnalistikos studijos. Jei nepasisektų įstoti, tada norėčiau studijuoti menotyrą arba filosofiją. Man svarbiausia – dirbti įdomų darbą, kur turėčiau galimybę susipažinti, bendrauti su žmonėmis.
– Girdėjau, kad dar rašai ir eiles?
– Taip, kartais, bet aš jų nepublikuoju. Be to, dabar nebeturiu sau tiek laiko, kad galėčiau dar ir kurti eiles. Visą mano laiką užima darbas radijuje. Ten dirbu šiokiadieniais. O parėjus namo dar reikia padaryti namų darbus, kurių 12 klasėje yra be galo daug. Nors šis darbas užima daug mano laiko, tačiau jis man patinka. Pranešinėdama per radiją žmonėms įvairias naujienas, jaučiu su jais kažkokį kontaktą – tai man yra labai svarbu. Beje, darbas radijuje yra mano indėlis į ateitį.
– Kokių dar turi svajonių?
– Kol kas pagrindinis mano gyvenimo tikslas – gerai baigti mokyklą. Taip pat norėčiau dar pamatyti kuo daugiau pasaulio, pažinti svetimas kultūras. Norėčiau nuolat būti žmonių ir įvykių sūkuryje. Be to, trokštu visada tobulėti, nestovėti vietoje – manau, tai yra svarbiausia, jei nori kažką pasiekti gyvenime. O aš to labai noriu. Noriu būti naudinga pasauliui. Ir jokiu būdu nenoriu trūnyti biure!
– Taigi esi patenkinta tuo, ką darai? Jautiesi laiminga?
– Žinoma, kad esu patenkinta. Juk darau tai, kas man patinka: vedu radijo laidą, kartais rašau straipsnius. Manau, kad tai vienas žingsnelis mano didžiosios gyvenimo svajonės link – studijuoti žurnalistiką ir tapti puikia žurnaliste. Jau vien todėl jaučiuosi dabar laiminga. Aišku, visko būna: ir nusivylimo, ir liūdnų akimirkų, bet būna ir dienų, kai norisi skraidyti padebesiais! Tikiu, kad išpildysiu visas savo svajones, juk esu labai užsispyrusi. Ir tikiuosi, kad visą likusį gyvenimą jausiuosi taip pat laiminga. To linkėčiau ir visiems kitiems.