Vien iš meninės veiklos gali išgyventi 20 proc. šalies meno kūrėjų – tokius duomenis atskleidė prieš trejus metus pristatytas plačios apimties „Menininkų socialinės ir kūrybinės būklės vertinimas“. O kokia situacija dabar?
Kultūros politikos ekspertė dr. Erika Godlevska ir tyrėja dr. Rusnė Kregždaitė aptaria menininkų socioekonominę padėtį, pastarųjų metų pokyčius ir iššūkius, su kuriais susiduria kūrėjai. Tyrėjos taip pat kviečia menininkus aktyviai dalyvauti iki kovo 1 d. vykstančiame tyrime ir pildyti anketą, taip prisidedant prie svarbių diskusijų ir duodant impulsą pokyčiams.
– Prieš trejus metus pristatytas plačios apimties „Menininkų socialinės ir kūrybinės būklės vertinimas“ atskleidė, kad pusė menininkų jaučiasi kultūros politikos centre. Tačiau neseniai patvirtintame Kultūros politikos pagrindų įstatyme menininkas pradiniame apibrėžime sulyginamas su kultūros vartotoju, o tik vėliau šios dvi grupės atskiriamos. Kiek menininko pozicija atsispindi kultūros politikos dokumentuose ir ko, jūsų manymu, trūksta?
– Erika Godlevska: Kultūros sektorius yra vienas iš svarbiausių visuomenės pažangos ir kūrybinio potencialo vystymo veiksnių, todėl būtina gerinti šalies ekonominę padėtį. Stiprinant ekonomiką didėja surenkamų mokesčių suma, kurią galima panaudoti subsidijoms skirti tiek kultūros, tiek kitoms svarbioms sritims. Tuo pačiu reikia peržiūrėti esamą kultūros politiką, kad menininko gerovė taptų vienu iš jos prioritetų.
Kultūros pagrindų įstatymas yra svarbus dokumentas, tačiau jis labiau orientuotas į kultūros kaip politinės srities įsitvirtinimą bendrame kitų politinių sričių kontekste, o ne į laisvųjų menininkų gerovės užtikrinimą. Visgi tai – žingsnis link meno politikos. Todėl svarbu, kad meno bendruomenė, asociacijos ir sąjungos aktyviai dalyvautų rengiant poįstatyminius aktus bei kuriant mechanizmus, nustatančius tvarius finansavimo pagrindus, priemones, rodiklius meno srityje.
Kultūros politika įžengė į naują etapą. Tai galimybė formuoti jos ateitį patiems ir nelaukti, kol tai padarys politikai ar valdininkai. Labai svarbu turėti aiškias pozicijas, viziją ir poreikius, kitaip sakant – žinoti, ko norima.
– Vienas ryškiausių pirmojo tyrimo apie menininkų socioekonominę būklę rezultatų – kas penktas menininkas gali pragyventi iš kūrybinės veiklos, o 42 proc. iš kūrybos uždirba iki 300 eurų per mėnesį. Kaip tai vertinate?
– Rusnė Kregždaitė: Tyrimas atskleidė sudėtingą menininkų gyvenimo realybę – daugelis kūrėjų negali išgyventi vien iš pagrindinės profesijos – kūrybos – todėl priversti ieškoti kitų pajamų šaltinių. Dažniausiai jie dirba keliuose darbuose – tiek kultūros, tiek ne kultūros sektoriuje, o jų metinės pajamos yra nepastovios. Ši tendencija pastebima ne tik Lietuvoje. Tai atskleidžia ir kitų Europos šalių, Australijos menininkų pajamų tyrimai, taip pat akademinė literatūra, nagrinėjanti kūrėjų darbo rinką.
Visa tai atskleidžia pagrindinę menininko profesijos problematiką: žemą pajamų lygį, jų nestabilumą, riziką kurį laiką neturėti užsakymų ir kt. Kūrėjai yra labai svarbi šalies žmogiškojo kapitalo dalis – turi didelę įtaką šalies vertybinei sistemai, kūrybiškumo ugdymui, reprezentacijai užsienyje. Tačiau esama sistema, kurioje kūrėjas nuolat turi galvoti apie išgyvenimą, neatrodo teisinga.
– Pozityvus ankstesnio tyrimo aspektas – 76 proc. šalies menininkų rinktųsi šią profesiją dar kartą. Kas, jūsų nuomone, lemia tokį didelį pasitenkinimą kūrybiniu keliu?
– Erika Godlevska: Tai rodo, kad kūrybinė veikla suteikia stiprią savirealizaciją ir kūrybinį džiaugsmą. Menininkai vertina savo kūrybinę laisvę, kuri yra jų motyvacijos pagrindas. Tačiau ilgainiui ekonominiai iššūkiai gali mažinti kūrybinį potencialą, todėl būtina sukurti finansavimo sistemas, kurios leistų menininkams ne tik kurti, bet ir išgyventi iš savo veiklos.
Rusnė Kregždaitė: Menininkai vertina profesijos jiems teikiamą kūrybinę ir saviraiškos laisvę, galimybę būti matomiems ir girdimiems, taip pat daugeliui kūrėjų yra svarbu būti nepriklausomais nuo institucijų. Ankstesnis tyrimas taip pat atskleidė, kad didelė dalis kūrėjų jaučiasi prisidedantys prie šalies kultūros raidos ir visuomenės vertybių kaitos.
Visa tai – yra nemonetarinė iš kūrybinės veiklos gaunama nauda. Net ir žinodami sunkumus, su kuriais susidurs profesinėje veikloje, menininkai vis tiek rinktųsi šią profesiją. Ne veltui menininko profesija dažnai apibūdinama pašaukimo raktažodžiu.
Tai, kad menininkai jaučiasi išpildę save kūrybinėje veikloje ir nenorėtų jos atsisakyti, yra labai svarbu. Tačiau pasitenkinimas profesija neturėtų būti priežastis pateisinti mažesnį kūrėjų atlygį.
– Kaip per pastaruosius ketverius metus pasikeitė menininkų socioekonominė situacija Lietuvoje? Kokius pozityvius pokyčius pastebėjote po tyrimo?
– Erika Godlevska: Vienas ryškiausių pokyčių – išaugo meno kūrėjų organizacijų teikiamų apdovanojimų skaičius, o menininkų pasiekimai tapo labiau viešinami. Taip pat Lietuvos kultūros tarybos stipendijos išaugo iki 800 eurų per mėnesį, jų laikotarpis tapo ilgesnis. Be to, atsirado stipendijos pradedantiesiems kūrėjams.
Rusnė Kregždaitė: Pastarieji metai menininkams buvo kupini iššūkių: COVID-19 pandemija, šalia vykstantis karas, kiti neramumai pasaulyje ir šalies viduje. Džiugu, kad anktesnis tyrimas paskatino diskusijas apie menininkų padėtį, paskatino menininkus vienytis ir bendrai kalbėti apie problemas bei iššūkius, keitėsi Lietuvos kultūros tarybos stipendijų dydžiai ir kt.
Šiuo metu vykstančio tyrimo rezultatai leis visa tai įvertinti kiekybiškai, kaip keitėsi kūrėjų būklė, kokioms grupėms (vertinant pagal kūrybos sritį bei demografines charakteristikas) ji pakito labiausiai ir pan.
– Ankstesniame tyrime dalyvavo daugiau nei 1000 menininkų, šiemet anketą jau užpildė daugiau nei 1700, tačiau vis dar trūksta regionų menininkų balsų. Kodėl jie mažiau įsitraukia į apklausą? Kaip juos paskatinti aktyviau dalyvauti?
– Erika Godlevska: Regionuose kuriantys menininkai dažnai susiduria su mažesnėmis galimybėmis dalyvauti kultūros politikos formavime ir finansavime. Tik nedidelė dalis savivaldybių aktyviai įtraukia juos į kultūros politikos kūrimą tiek regioniniu, tiek nacionaliniu mastu. Be to, daugelis savivaldybių neturi aiškios kultūros politikos ar ilgalaikės vizijos.
Neseniai paskelbtas dr. Kristinos Mažeikaitės tyrimas įrodė, kad kultūra daro tiesioginį poveikį ekonomikai. Šią žinią ypač turėtų išgirsti regionai – investuodami į kultūrinį gyvenimą, jie tampa patrauklesni darbdaviams, darbuotojams ir užsienio investuotojams, o tai prisideda prie bendros regiono gerovės kūrimo.
– Vilnius dominuoja Lietuvos meno sektoriuje – čia gyvena ir kuria daugiausiai menininkų, sutelkta daug kultūros organizacijų. Kaip galima skatinti stipresnį kultūros vyksmą kituose miestuose?
– Erika Godlevska: Pasaulyje yra daugybė pavyzdžių, kai kultūra tapo ekonominės plėtros varikliu ir leido mažoms vietovėms tapti kultūros centrais. Vienas iš žinomiausių pavyzdžių – Kanai. Kadaise tai buvo nedidelis Prancūzijos miestelis, tačiau prasidėjus kino festivaliams, per kelis dešimtmečius jis tapo pasaulinio lygio kultūros ir turizmo centru. Šiandien, po daugiau nei 70 metų, Kanų vardas yra žinomas visame pasaulyje, o miestas pritraukia ne tik kino industrijos atstovus, bet ir verslo investuotojus, turistus bei kultūros entuziastus.
Panašiai vystėsi ir Bilbao, Ispanijoje – kadaise tai buvo nykstantis pramoninis miestas, tačiau 1997 m. atidarius Guggenheimo muziejų, vietovė tapo viena svarbiausių kultūrinio turizmo krypčių Europoje. Šis pokytis, vadinamas „Bilbao efektu“, parodė, kaip strateginis kultūros projektas gali pakeisti viso regiono ekonomiką, pritraukti naujas investicijas ir sukurti darbo vietas.
Net mažesni kaimai gali transformuotis per kultūrą. Pavyzdžiui, Italijos Pietrasanta miestelis, garsėjęs marmuro kasyklomis, tapo menininkų ir skulptorių centru, pritraukiančiu kūrėjus iš viso pasaulio. Kultūrinės investicijos ne tik sustiprino vietos ekonomiką, bet ir pavertė miestelį prestižine meno rezidencijų vieta.
Tai rodo, kad kultūra nėra vien išlaidos – tai ilgalaikė investicija į regiono augimą. Regionai, suvokdami kultūros svarbą, gali aktyviai ją įtraukti į savo strategijas, kurti finansavimo mechanizmus ir pasinaudoti pasauliniais modeliais, kurie jau įrodė savo sėkmę.
– Ką reikia keisti, kad menininkai Lietuvoje ne tik išgyventų, bet ir klestėtų? Kokie artimiausi žingsniai galėtų stiprinti meno sektorių? O ką menininkai gali padaryti, kad jų balsas būtų geriau girdimas?
– Rusnė Kregždaitė: Atsakymą norėtųsi pradėti nuo finansavimo didinimo, tačiau suprantama, kad valstybės galimybės tai padaryti yra ribotos. Jau kurį laiką vyksta diskusijos dėl aktyvesnio privačių rėmėjų – juridinių ir fizinių asmenų – įtraukimo į kultūros finansavimo sistemą modelio paieškos. Svarbu kurti mecenatystės tradicijas ir parodyti, kad tai yra ilgalaikė investicija į visos šalies vertybinę kaitą.
Taip pat svarbu didinti kultūros vartojimą (vartojimo sąvoką naudoju kaip ekonominį terminą, o ne norėdama numenkinti auditorijos susitikimo su meno kūriniu procesą) – plečiant auditorijas, ugdant vartotojų poreikį dalyvauti kultūrinėje veikloje ir mokėti daugiau už kultūros potyrius. Šitaip kūrėjai galėtų generuoti aukštesnes pajamas ir sumažinti priklausomybę nu valstybinių finansavimo šaltinių.
Kalbant apie kūrėjų balsą – jie jį turi labai stiprų, tačiau reikia jo vienybės, kad kalbėtų visi kartu. Manau, kad čia yra terpė rastis kryptingam bendradarbiavimui tarp tyrėjų ir kūrėjų – kuomet tyrimas gali pateikti faktus ir informaciją argumentuotam situacijos pristatymui.
Erika Godlevska: Pasaulio praktika rodo, kad valstybės, kurios investuoja į kultūrą, ilgainiui sukuria stipresnę ekonomiką, pritraukia investicijas ir didina savo tarptautinį prestižą. Lietuvai dabar yra tinkamas momentas peržiūrėti savo kultūros politiką ir priimti ilgalaikius sprendimus, kurie leistų menininkams ne tik išgyventi, bet ir gyventi oriai.
Nors egzistuoja stipendijos, kūrybinės rezidencijos ir tam tikros finansavimo priemonės, jos dažnai yra fragmentiškos, trumpalaikės ir nesudaro nuoseklios finansavimo sistemos. Reikalingi sisteminiai pokyčiai – nuo finansavimo didinimo iki socialinių garantijų ir stipresnės regioninės kultūros politikos.
Svarbiausi pokyčiai, kurie leistų menininkams ne tik išgyventi, bet ir klestėti: ilgalaikės finansavimo programos, socialinių garantinių sistema menininkams, kultūros finansavimo didinimas iki 1–2 proc. BVP.
O menininkai turėtų aktyviau ir vieningiau dalyvauti kultūros politikos formavime, stiprinti savo matomumą Lietuvoje ir tarptautinėje erdvėje bei reikalauti aiškios meno politikos.
Meno kūrėjai prie naujo tyrimo (tyrėjos Rusnė Kregždaitė, Kristina Mažeikaitė, Karolina Šulskutė) prisidėti bei jo anketą užpildyti gali čia: https://forms.office.com/e/G9kQwcVybF. Apklausa vyksta iki kovo 1 d.
Loading ...
