Mei­lės die­ną – apie mei­lę

Va­sa­rio 14-ąją mi­ni­ma Šv. Va­len­ti­no die­na. Nors sa­ko­ma, kad sa­vo gy­ve­ni­mo par­tne­rius rei­kia my­lė­ti ir le­pin­ti kas­dien, ne­lau­kiant tam skir­tos die­nos, ta­čiau va­sa­rio 14-ąją daž­nas sa­vo ant­ra­jai pu­sei ski­ria dau­giau dė­me­sio.
Šv. Va­len­ti­no die­nos pro­ga „Tel­šių ŽI­NIOS“ kal­bi­na ke­le­tą lai­min­gai gy­ve­nan­čių, vie­nas ki­tą my­lin­čių po­rų, ku­rios džiau­gia­si kar­tu nu­gy­ven­tais me­tais ir at­sklei­džia dar­naus gy­ve­ni­mo po­ro­je re­cep­tą.
Au­re­li­ja SER­VIE­NĖ

Kat­kai
Ri­man­tės ir Val­do Kat­kų mei­lės is­to­ri­ja pra­si­dė­jo prieš 17 me­tų, stu­di­juo­jant…
Per tuos me­tus po­ra kar­tu su­kū­rė sa­vo na­mus, pa­so­di­no lie­pas duk­ry­tėms Lė­jai ir Elei. Ap­link sa­ve su­bū­rė nuo­sta­bių drau­gų ir ko­le­gų ra­tą bei vi­sa­da yra ša­lia sa­vo šei­mos na­rių.
Abu drau­ge įkū­rė ir dir­ba bend­ruo­se vers­luo­se – gro­žio sa­lo­ne „Pres­ti­žo na­mai“ ir UAB „Lai­ner“.
„Mū­sų san­tuo­kos sėk­mės for­mu­lė: nuo­šir­di mei­lė, pa­gar­ba ir be­są­ly­giš­kas vie­nas ki­to pa­lai­ky­mas. Ir, ži­no­ma, mei­lės pra­džių pra­džia ir svar­biau­sias da­ly­kas – su­ras­ti sa­vo žmo­gų…“ – tvir­ti­no Ri­man­tė ir Val­das.

Bu­kaus­kai
Tel­šiš­kiai Ali­na ir Va­len­ti­nas Bu­kaus­kai skai­čiuo­ja 37-erius bend­ro gy­ve­ni­mo me­tus, užau­gi­no du sū­nus – Pau­lių ir Si­mą, o šiuo me­tu džiau­gia­si anū­ke Ema bei anū­kais Lu­ku ir Aro­nu. Šios šei­mos dar­naus gy­ve­ni­mo pa­slap­tis – pa­gar­ba ir rū­pi­ni­ma­sis vie­nas ki­tu.
„Šv. Va­len­ti­nas – ne tik įsi­my­lė­jė­lių šven­tė, bet ir ma­no var­do die­na, ku­rią ko­ne de­šimt­me­tį šven­tė­me ne tik su žmo­na, bet ir su vi­sa vi­suo­me­ne“, – šyp­so­jo­si ir or­ga­ni­zuo­tus kon­cer­tus Šv. Va­len­ti­no die­ną pri­si­mi­nė V. Bu­kaus­kas.
Su­tuok­ti­niai lin­ki vi­siems my­lė­ti ir bū­ti my­li­miems kiek­vie­ną die­ną, ne­lau­kiant ypa­tin­gos pro­gos.

Za­ka­raus­kai
Tel­šiš­kiai Lai­ma ir Ar­tū­ras Za­ka­raus­kai kar­tu jau dvi­de­šimt me­tų, ku­rie, jų tei­gi­mu, pra­bė­go net ne­pas­te­bė­ti.
„Me­tams bė­gant, mei­lė stip­rė­ja – jei yra bend­rų tiks­lų, te­mų po­kal­biams, dis­ku­si­jų, tar­pu­sa­vio pa­gar­ba, pa­lai­ky­mas, o pas mus to ne­trūks­ta… Tik­rai ne­sa­me idea­li šei­ma, ten­ka ir pa­si­gin­čy­ti, ir su­si­pyk­ti, bet la­bai ver­ti­na­me, kad su­ge­ba­me vie­nas ki­to at­si­pra­šy­ti, at­leis­ti ir, svar­biau­sia, ne­lai­ky­ti pyk­čio“, – tei­gė su­tuok­ti­niai.
Lai­ma sa­kė, jog Šv. Va­len­ti­no die­na tur­būt yra svar­bes­nė jai, bet Ar­tū­ras jos tik­rai ne­pa­mirš­ta. Šią die­ną Za­ka­raus­kai šven­čia su vi­sa šei­ma ir vi­soms po­roms ta pro­ga lin­ki ne ieš­ko­ti to­bu­lu­mo par­tne­ry­je, o siek­ti lai­mės kar­tu.

Inčirauskai
Šių me­tų rugp­jū­čio 26 die­ną 50 me­tų su­kak­tį – auk­si­nių ves­tu­vių ju­bi­lie­jų – mi­nės Zi­ta ir Ro­mual­das In­či­raus­kai.
Ką su­tuok­ti­niams reiš­kia žo­dis „mei­lė“? „Mei­lė kant­ri, mei­lė ma­lo­nin­ga, ji ne­pa­vy­di; mei­lė ne­si­di­džiuo­ja ir neiš­puiks­ta. Ji ne­siel­gia ne­tin­ka­mai, neieš­ko sau nau­dos, ne­pa­si­duo­da pik­tu­mui, pa­mirš­ta, kas bu­vo blo­ga, ne­si­džiau­gia ne­tei­sy­be, su džiaugs­mu pri­ta­ria tie­sai. Ji vi­sa pa­ke­lia, vi­sa ti­ki, vis­kuo vi­lia­si ir vi­sa iš­tve­ria. Mei­lė nie­ka­da ne­si­bai­gia“ (1 Kor 13, 4-8). Į šį žo­dį su­tal­pi­no­me vi­sus 50 me­tų mū­sų bend­ro gy­ve­ni­mo“, – sa­ko ži­no­ma me­ni­nin­kų po­ra.

Ma­cai
Tel­šiš­kiai Vi­ta ir Re­mi­gi­jus Ma­cai skai­čiuo­ja 22-ejus gy­ve­ni­mo kar­tu me­tus, per ku­riuos su­si­lau­kė sū­naus ir duk­ters.
„Kas mums yra mei­lė? Tai, kai su­tin­ki žmo­gų, su ku­riuo leng­va ir pa­pras­ta ir ne­rei­kia vaiz­duo­ti iš sa­vęs ne­ži­nia ko. Mei­lė reiš­kia kur­ti tik­rus, šil­tus, tar­pu­sa­vio pa­gar­ba pa­rem­tus žmo­giš­kus san­ty­kius. Tai ne­si­bai­gian­tis pro­ce­sas: pa­žin­ti, pa­si­ti­kė­ti, gerb­ti sa­ve ir žmo­nes ša­lia, tie­siog gy­ven­ti su mei­le ir džiaug­tis gy­ve­ni­mu“, – kal­bė­jo su­tuok­ti­niai.
Vi­ta ir Re­mi­gi­jus jau­noms po­roms lin­ki kant­ry­bės, tvir­to ver­ty­bių pa­grin­do, komp­ro­mi­sų ieš­ko­ji­mo į vis­ką žvel­giant kū­ry­biš­kai, juk net ir tuos pa­čius da­ly­kus kiek­vie­ną die­ną ga­li­ma pa­ma­ty­ti vis ki­taip.

Bu­ti­kiai
Kau­na­ta­vo­je gy­ve­nan­tys Ri­ma ir Vy­tau­tas Bu­ti­kiai šią va­sa­rą švęs 44-erių me­tų bend­ro gy­ve­ni­mo su­kak­tį. Kar­tu užau­gi­no du vai­kus: sū­nų ir duk­rą, ku­rie su­kū­rė šei­mas, kur vieš­pa­tau­ja mei­lė, dar­na ir su­ta­ri­mas, ku­rie pa­do­va­no­jo pen­kis anū­kus.
„Kaip pa­tys iš­sau­go­jo­me vi­sa tai – net ne­ži­nau. Pir­mo­je ei­lė­je bu­vo rū­pes­tis vie­nas ki­tu, ne­sku­bė­jo­me tran­ky­ti du­rų, gal­būt su­ge­bė­jo­me at­si­pra­šy­ti. Ir da­bar te­be­ly­di mei­lė, tik ji jau ki­to­kia. Kuo to­liau, tuo la­biau bran­gi­ni žmo­gų, su ku­riuo tau ge­ra“, – pa­sa­ko­jo Ri­ma.
Jau­noms šei­moms su­tuok­ti­niai lin­ki ne­sku­bė­ti, su­si­py­kus ne krau­ti la­ga­mi­nus, o pa­pras­čiau­siai ap­si­ka­bin­ti ir pa­sa­ky­ti: „At­sip­ra­šau.“

Ten­dzia­gols­kiai
Ne­va­rė­nuo­se gy­ve­nan­tys Ire­na ir Sil­vi­jus Ten­dzia­gols­kiai skai­čiuo­ja jau 53-ejus bend­ro gy­ve­ni­mo me­tus. Su­tuok­ti­niai su­si­lau­kė pen­kių vai­kų, o šie tė­vams pa­do­va­no­jo de­vy­nis anū­kė­lius.
Ne­va­rė­niš­kiai, žvelg­da­mi į pra­bė­gu­sius me­tus, džiau­gia­si ir nie­ko ne­si­gai­li: „Gy­ve­no­me mei­lė­je, iš­ti­ki­my­bė­je, vie­nas ki­tam pa­dė­da­mi, pri­si­glaus­da­mi. San­tuo­ka – tai šiek tiek kaip vai­dy­ba, rei­ka­lin­gas pri­si­tai­ky­mas, su­pra­tin­gu­mas, įsi­klau­sy­mas vie­nas į ki­tą. Lin­kiu, kad jau­ni žmo­nės bū­tų vie­nas ki­tam pa­kan­tes­ni, ma­žiau bė­do­tų ir vie­nas ki­tam nu­si­leis­tų.“

Ser­vai
Tel­šiš­kiai Li­na ir And­rius Ser­vai auk­so žie­dus su­mai­nė prieš 23 me­tus – ant­rą Ka­lė­dų die­ną. Tu­ri du sū­nus: Ar­nas – stu­den­tas, o ir Ta­das jau abi­tu­rien­tas. To­dėl šei­mos na­muo­se tuoj liks vie­nu du. Li­na jau­di­na­si dėl ga­li­mo tuš­čio liz­do sind­ro­mo.
Anot su­tuok­ti­nių, va­sa­rio 14-oji jiems nė­ra svar­bi, bet ei­li­ne die­na jos taip pat ne­pa­va­din­tų. Tai to­kia sma­gi die­na, kai Li­na gra­žiau ap­si­ren­gia, ska­niau pa­ga­mi­na val­gy­ti, o And­rius do­va­no­ja gė­lių.
Apie jaus­mus Li­nai ir And­riui gar­siai kal­bė­ti ne­si­no­ri: „Dar­bais, o ne žo­džiais rei­kia ro­dy­ti mei­lę.“