Istorija kartais keistai sudėlioja akcentus. Apie vieną praeityje gyvenusį žmogų ir prisimena daug kas, ir išlieka pakankamai istorinių šaltinių, o, žiūrėk, kitas, nors ir palikęs gilų pėdsaką, užfiksavęs daug svarbių miesto istorijai fotografijų, faktiškai lieka labai mažai žinomas.
Taip atsitiko ir su garsiu tarpukario Mažeikių fotografu Girša Gurvičiumi. Kol dar tebegyveno senesnės kartos – „smetoniniai“ mažeikiškiai, visi jie žinojo apie šį fotografą, dažnas pas jį buvo nusipaveikslavęs, bent jau turėjo jo nuotraukų. Bet, ką nors paklausus apie šį fotografą, nieko negalėjo papasakoti.
Šaltinių nedaug
Žydų bendruomenė, kurios atstovas ir buvo G. Gurvičius, gana uždara, artimiau bendravo tik tarpusavyje, tad ir žinių nedaug. Laimė, teko bendrauti su buvusiu G. Gurvičiaus mokiniu, fotografu Kostu Bužoku (1914–1996). Iš jo pasakojimo, muziejininko Algimanto Muturo (1943–2016) straipsnio „Dingę kaimynai“ ir Frumos Gurvičienės, fotografo žmonos, atsiminimų, spausdintų „Švyturio“ žurnale 1967 m., pabandykime sudėlioti šio Mažeikiams nusipelniusio žmogaus gyvenimo dėlionę.
Fotografo vizitinė kortelė – jo fotografijos. Profesionalumo prasme iki 1940 m. aukščiausiu meistriškumu pasižymėjo G. Gurvičius.
Jis gimė XIX a. pabaigoje Telšiuose, prekybininkų šeimoje. Po 1900-ųjų šeima persikėlė į Mažeikius, 1915-aisiais, Pirmojo pasaulinio karo metais, artėjant frontui, visi žydai, kaip potencialūs vokiečių kolaborantai, per kelias valandas iš Mažeikių buvo ištremti į Rusijos gilumą.
Ten, Saratove, G. Gurvičius mokėsi fotografo amato.
Grįžo į Mažeikius
1919 m. pabaigoje Girša su tėvu grįžo į Mažeikius, per karą išlikusiame jų name Laisvės gatvėje įsirengė gerą tiems laikams ateljė ir užsiėmė fotografija.
Aukštos kokybės fotografijos lėmė greitą G. Gurvičiaus iškilimą į geriausio Mažeikių fotografo pozicijas. Todėl visos oficialios įstaigų tarnautojų, pareigūnų nuotraukos buvo užsakomos G. Gurvičiui. Be to, jis pirmasis Mažeikiuose pradėjo fotoatvirukų gamybą, kai, fotografui įamžinus kokį miesto vaizdą, jis buvo atspaudžiamas didesniais kiekiais. Dažnu atveju šios nuotraukos buvo naudojamos kaip atvirlaiškiai.
Apie 1926 m. G. Gurvičius vedė vaikų gydytoją Frumą Brandaitę, gimusią 1894 m. Kaune. Gurvičiams gimė dukterys Bela ir Eta. Netrukus šeima nutarė plėsti verslą, statytis didesnį namą. Žmona užsiėmė privačia praktika, dar buvo atidaryta pramoninių prekių parduotuvė su samdomais darbuotojais, radijo klinika (taip vadinosi taisykla), nuomotos patalpos kolonialinių prekių parduotuvei.
Visa tai leido Gurvičių šeimai gyventi pasiturinčiai ir patogiai. Užsakymų fotografui netrūko, todėl jis pats tik fotografavo.
Meistras ir jo mokiniai
G. Gurvičius turėjo du fotoaparatus – studijinį ir kilnojamą, abu plokštelinius, buvo ir didintuvas, veikiantis voltos lanko principu, jis naudotas didelėms fotografijoms ir vinjetėms daryti.
Šiaip visos kitos fotografijos darytos kontaktiniu būdu – negatyvą uždedant tiesiai ant popieriaus. Ryškinimu, retušavimu, atspaudų darymu užsiėmė samdiniai – fotografo laikomi mokiniai.
Trečiame praėjusio amžiaus dešimtmetyje pas G. Gurvičių būdavo po du ar tris mokinius. Vėliau, ketvirtame dešimtmetyje, G. Gurvičius mokinių nebeturėjo, tik samdė vieną fotografą nuotraukoms daryti, kitam patikėjo jų retušavimą. Taip į G. Gurvičiaus namus pateko ir šešiolikmetis Kostas Bužokas. Šiaip, kad priimtų mokiniu, buvo imamas užstatas –1000 litų. K. Bužoko atveju laidavo – įsipareigojo dengti nuostolius, jei tokių būtų, – žydų šeima, kur dirbo jo mama.
Tuo metu pas G. Gurvičių jau mokėsi Vasilijus Tomanas, vėliau tapęs žinomu Mažeikių fotografu. Gyvavo savotiška mokymo sistema. Iš pradžių mokiniams atlyginimo nemokėjo, be to, neleido nieko užsirašinėti, receptūras iš karto reikalavo mokytis atmintinai. Taip pat buvo draudžiama fotografuoti, motyvuojant, kad mokiniai savo prastomis nuotraukomis gali sugadinti jo reputaciją. Sužinojęs, kad V. Tomanas fotografuoja, G. Gurvičius jį iš karto atleido.
Kaip prisiminė K. Bužokas, G. Gurvičius tikrino jo sąžiningumą. Namuose svaidydavosi pinigai, būdavo paliekamos praviros durys, bet po išbandymų fotografas savo mokiniu pasitikėjo visiškai. G. Gurvičius lietuvių kalbos pradėjo mokytis tik trečio dešimtmečio pabaigoje, tad norėdamas tobulinti įgūdžius daug plepėjo ir su savo mokiniu.
Sinagoga – bendruomeniškiems kontaktams
Apie kainas. G. Gurvičius buvo brangiausias Mažeikių fotografas. Didelio formato 18×24 cm nuotrauka kainavo 4–5 litus, viena nedidelė 8×13 cm fotografija – pusę lito. Buvo atspaudžiamos septynios fotografijos, viena jų – bandomoji, klientui tekdavo šešios. Taigi nusifotografavimas pas G. Gurvičių kainavo 3 litus. Mokiniui iš tos sumos tekdavo vienas litas. Per dieną buvo atspaudžiama 10 negatyvų, taigi tiems laikams atlyginimas buvo geras.
Viena iš K. Bužoko pareigų buvo šeštadieniais, per šabą (žydų sekmadienį), kai žydams draudžiamas bet koks darbas, nunešti ir padėti ant specialaus pulto sinagogoje talmudą. Pats fotografas eidavo iš paskos.
Šiaip G. Gurvičius nebuvo giliai tikintis, į sinagogą ėjo, kad palaikytų ryšius su bendruomene. Jei klientas ateidavo šeštadienį – aptarnaudavo, žmona Fruma sinagogoje nesilankė. Viena iš dukterų – Bela – paauglystėje persiėmė sionizmo idėjomis, kartu su tėvu ėjo į sinagogą, vėliau išvyko mokytis į Kauną, į Daktaro Ceiso sionistų gimnaziją.
Šeimos moterims pavyko išsigelbėti
G. Gurvičius Mažeikiuose fotografavo iki 1940 m. sovietinės okupacijos. Nacionalizavus jo erdvų namą su fotoateljė, G. Gurvičius, pasiėmęs fototechniką, išvyko į Kauną, bandė išgyventi iš fotografo amato, bet sekėsi sunkiai. Fotografų Kaune ir taip netrūko.
Antrojo pasaulinio karo metu Gurvičių šeima papuolė į Kauno getą. F. Gurvičienei pavyko savo dukteris iš geto išvesti, surasti gerus žmones, kurie priglaustų. Tarp kitko, Belą priglaudė Ona ir Vytautas Landsbergiai-Žemkalniai, profesoriaus Vytauto Landsbergio tėvai. Pavyko pabėgti bei išsislapstyti ir pačiai F. Gurvičienei.
Deja, G. Gurvičius buvo išvežtas į Dachau koncentracijos stovyklą, iš kurios nebegrįžo. Po karo F. Gurvičienė su dukterimis išvyko į Izraelį.
Vilties vis dar yra
Liūdnas ir G. Gurvičiaus ateljė, turtingo fotoarchyvo likimas. Nacionalizavus ateljė, sovietmečiu joje dirbo Šimkevičius, vėliau Pranas Vaišnoras. Fotoarchyvas nebuvo saugomas, didesnius negatyvinius stiklus išsinešiojo mažeikiškiai, mat, nuplovus actu, juos buvo galima panaudoti inspektams (šiltnamiams) gaminti.
1944 m. G. Gurvičiaus namas sovietų buvo subombarduotas. Dabar tai skverelis prieš Mažeikių Merkelio Račkausko gimnaziją.
Paradoksas, tačiau tiek mažeikiškių įamžinęs fotografas savo portreto nepaliko, tiksliau, viskas žuvo karo metu. Bet vilties yra, gal kur, kokiame archyve ar interneto platybėse pasirodys fotografija ir mes sužinosime, kaip atrodė šis Mažeikių istorinei ikonografijai nusipelnęs žmogus.
Straipsnis iliustruotas Giršos GURVIČIAUS nuotraukomis iš Mažeikių muziejaus rinkinio
Vytautas RAMANAUSKAS
Mažeikių muziejaus muziejininkas
Straipsnis iliustruotas Giršos GURVIČIAUS nuotraukomis iš Mažeikių muziejaus rinkinio
Loading ...
