Ma­mos ir duk­ros pa­sau­lis tarp žir­gų

Daž­nai ma­to­me, gir­di­me, skai­to­me apie te­ra­pi­jas su žir­gais, žy­gius su žir­gais, edu­ka­ci­jas su žir­gais, sto­vyk­las su žir­gais. Tai la­bai gra­žūs, ga­lin­gi ir ypač ge­ri drau­gai, ka­dai­se bu­vę neats­ki­ria­ma ka­rio „dū­šios“ da­li­mi… Dau­ge­lis ža­vi­si jais, kai kas no­ri žir­gą pa­da­ry­ti sa­vo tar­nu – už­val­dy­ti. Kai kas no­ri jį įsi­gy­ti kaip pra­ban­gos pre­kę, ki­ti iš vi­so nė per ki­lo­met­rą prie jo ne­siar­tins, nes bi­jo. O ką reiš­kia žir­gai Si­gu­tei Leč­kaus­kie­nei ir jos duk­rai Auš­rai Vie­su­lei? Bu­vo įdo­mu jas pa­kal­bin­ti ir pa­ke­liau­ti kar­tu po jų pa­sau­lį, ku­ris pra­si­de­da ir bai­gia­si su žir­gais.

Si­gu­tės pa­sau­lis

Kiek Si­gu­tė pri­si­me­na, jos vi­sas gy­ve­ni­mas bu­vo su žir­gais. Bū­da­ma paaug­lė, va­sa­ras leis­da­vo Du­se­to­se, vals­ty­bi­nia­me žir­gy­ne, kur va­de­lio­da­vo ark­lius. Iš­mo­ko pra­ktiš­kai vis­ką, kas rei­ka­lin­ga dir­bant su žir­gais. Tad ir stu­di­jas ne­bu­vo sun­ku pa­si­rink­ti – bai­gė Ve­te­ri­na­ri­jos aka­de­mi­ją. Pra­dė­jo dirb­ti Še­du­vos že­mės ūkio mo­kyk­lo­je, dės­tė ark­li­nin­kys­tę. Iš­te­kė­ju­si už Ry­to Gra­jaus­ko, per­si­kė­lė gy­ven­ti į Gruz­džius, kur abu dir­bo dės­ty­to­jais Gruz­džių že­mės ūkio mo­kyk­lo­je. De­ja, ark­li­nin­kys­tės pro­gra­mos ne­li­ko, tad Si­gu­tei te­ko per­si­kva­li­fi­kuo­ti į ku­li­na­ri­jos kryp­tį, nes mo­kyk­la pra­dė­jo ruoš­ti na­mų ūkio eko­no­mes.

Stai­gi vy­ro mir­tis ap­ver­tė vi­są mo­ters gy­ve­ni­mą. Po kiek lai­ko Si­gu­tė iš­te­kė­jo ant­rą kar­tą ir at­ke­lia­vo į Že­mai­ti­ją, į vy­ro Sau­liaus Leč­kaus­ko tė­viš­kę Kal­nė­nų kai­me. So­dy­ba bu­vo se­na, skai­čiuo­jan­ti ne vie­ną de­šim­tį me­tų – že­mai­tiš­ka tro­ba su dviem ga­lais. Vie­nu me­tu net bu­vu­si mo­kyk­la. Tie­sa, da­bar ši tro­ba res­tau­ruo­ta, at­nau­jin­ta, bet se­nas ga­lin­gas kle­vas skai­čiuo­ja jau tik­rai ne­ma­žai me­tų.

Si­gu­tė vi­sa­da il­gė­jo­si žir­gų, no­rė­jo tu­rė­ti sa­vo žir­gą, tad, ga­vu­si išei­ti­nes, už tuos pi­ni­gus nu­si­pir­ko ku­me­liu­ką To­po­lį – se­no ti­po že­mai­tu­ką, ku­ris yra Lie­tu­vos na­cio­na­li­nė sau­go­ti­na veis­lė. Leč­kaus­kai pra­dė­jo bend­rau­ti su plun­giš­kiu Vid­man­tu Gend­vi­lu, ku­ris au­gi­no že­mai­tu­kus, tad jis ir pa­ra­gi­no juos sto­ti į Že­mai­tu­kų ark­lių au­gin­to­jų aso­cia­ci­ją ir steig­ti sa­vo žir­gy­ną. Tai­gi žir­gy­nas, ku­riam jau ei­na pen­kio­lik­ti me­tai, pra­si­dė­jo nuo vie­no žir­go To­po­lio, ku­rį nu­ve­žė į pa­ro­dą, jam bu­vo tre­ji me­tai, ga­vo ker­gi­mo li­cen­ci­ją. At­si­ra­do ir jo­ji­mo cent­ras, ku­ris pa­va­din­tas „To­po­lio“ var­du. Da­bar žir­gy­ne nuo­lat bū­na apie 12–14 žir­gų, iš jų pa­pras­tai – 5–6 že­mai­tu­kai, o įsi­vė­lę yra ir tra­kė­nai, ir ris­tū­nai, ir Ha­no­ve­rio veis­lė. Si­gu­tės sva­jo­nė yra tu­rė­ti žir­gy­ną, ku­ria­me bū­tų pu­sė že­mai­tu­kų, o ki­ta pu­sė – ara­bų žir­gų.

Auš­ros pa­sau­lis

Auš­rai bu­vo sep­ty­ne­ri me­tai, kai su ma­ma per­si­kė­lė gy­ven­ti į Že­mai­ti­ją. Ir at­ro­dė, kad žir­gams neat­si­ras vie­tos jos gy­ve­ni­me. To­po­lis ta­da bu­vo jau­nas, pa­dū­kęs žir­gas, Auš­ra bi­jo­jo jo, nes jis kąs­da­vo, spir­da­vo. Ji bu­vo ga­na ak­ty­vi mo­ki­nė, tu­rė­jo įvai­riau­sios veik­los, tad pui­kiau­siai ap­siė­jo be žir­gų. Bet ma­ma Auš­rą už­ra­šė į spor­ti­nio jo­ji­mo sto­vyk­lą Kur­tu­vė­nuo­se. Ta­da jai bu­vo ke­tu­rio­li­ka me­tų. Dar ir da­bar Auš­ra pri­si­me­na sa­vo kaip jo­ji­kės pra­džią. Tre­ni­ruo­čių me­tu jo­di­nė­jo ga­na ra­miu žir­gu, o sto­vyk­los pa­bai­go­je per var­žy­bas ją už­so­di­no ant la­bai karš­to bū­do ku­me­lės Dra­mos. Mer­gai­tė pui­kiai su­si­do­ro­jo su iš­šū­kiu ir grį­žu­si na­mo pa­reiš­kė, kad no­ri jo­ti ir da­ly­vau­ti var­žy­bo­se.

Pra­dė­jo Auš­ra su For­tū­na, bet ji ne­bu­vo skir­ta var­žy­boms, ji bu­vo la­biau mo­ky­to­ja. Ant To­po­lio už­sė­do jau kaip ket­vir­to­ji rai­te­lė ir su juo da­ly­va­vo ne­ma­žai var­žy­bų. 18-ojo gim­ta­die­nio pro­ga tė­vai pa­do­va­no­jo jai ku­me­lai­tę Fron­te­rą, bet iš pir­mo žvilgs­nio vie­na ki­tai ne­pa­ti­ko. Ji spir­da­vo Auš­rai, ne­pri­si­lei­do jos, kąs­da­vo, bu­vo la­bai karš­to, ne­val­do­mo bū­do. Te­ko vež­ti ją net pas žir­gų dre­suo­to­ją. Dar pa­dė­jo rai­te­lė Ra­sa Ja­nu­šie­nė, ku­ri tu­rė­jo pa­tir­ties, bet la­biau­siai, kaip Auš­ra sa­ko, pa­dė­jo lai­kas, pra­leis­tas kar­tu su Fron­te­ra. Lū­žu­si no­sis, lū­žęs pirš­tas, ver­ki, pyks­ti, bet vis tiek ei­ni pas žir­gą, bū­ni su juo, prau­si, va­lai, tre­ni­ruo­jie­si.

Pa­sak ma­mos Si­gu­tės, žir­gas nė­ra kal­tas, tik rai­te­lis, nes reiš­kia, kad kaž­ką ne taip da­rai, ne taip el­gie­si. Žir­gas mo­ko ta­ve daug da­ly­kų – iš­tver­mės, ryž­to, su­si­kau­pi­mo, si­tua­ci­jos su­val­dy­mo. Nes­var­bu, kad at­jo­ji at­lenk­tais iš­na­rin­tais pirš­tais, svar­bu yra iš­si­lai­ky­ti bal­ne, pa­siek­ti fi­ni­šą ir, jei dar pa­sii­mi tau­rę, tai tik­rai ge­ras jaus­mas.

Spor­to klu­bas „To­po­lis“

Ma­mos sva­jo­nė tu­rė­ti žir­gy­ną kaip ir iš­si­pil­dė, at­si­ra­do ir spor­to klu­bas „To­po­lis“. Duk­ra Auš­ra užau­go, bai­gė stu­di­jas ir ne vie­ne­rias. Šiau­lių uni­ver­si­te­te bai­gė ang­lų kal­bos fi­lo­lo­gi­jos ir da­ly­ko pe­da­go­gi­kos stu­di­jas, Lie­tu­vos spor­to uni­ver­si­te­te įgi­jo bend­ro fi­zi­nio ug­dy­mo tre­ne­rio spe­cia­ly­bę, Šiau­lių uni­ver­si­te­te bai­gė pra­di­nio ug­dy­mo pe­da­go­gi­kos stu­di­jas. Dir­ba Tel­šių re­gio­ni­nia­me pro­fe­si­nio ren­gi­mo cent­re ang­lų kal­bos mo­ky­to­ja, o ki­tas vi­sas lai­kas skir­tas žir­gams ir tre­ni­ruo­tėms „To­po­ly­je“.

Iš pra­džių at­vyk­da­vo tre­ni­ruo­tis suau­gu­sie­ji, kar­tu at­si­vež­da­vo ir sa­vo vai­kus. Taip pra­si­dė­jo ir vai­kų tre­ni­ruo­tės. Mo­te­rys pa­pa­sa­ko­jo daug sėk­min­gų is­to­ri­jų žmo­nių, ku­rie pra­dė­jo drau­gys­tę su žir­gais „To­po­ly­je“ ir da­bar tu­ri sa­vo žir­gy­nus ar sa­vo žir­gus. Jos la­bai džiau­gia­si, kad išau­go, išė­jo ne­ma­žai vai­kų, ku­rie iš­si­ne­šė tin­ka­mą po­žiū­rį į žir­gus ir neį­si­vaiz­duo­ja sa­vo gy­ve­ni­mo be jų.

Pa­sak Si­gu­tės ir Auš­ros, žir­gas yra šei­mos na­rys ir elg­tis su juo rei­kia tin­ka­mai. „To­po­lis“ prii­ma vi­sus, ku­rie no­ri pa­ban­dy­ti at­si­sės­ti ant žir­go, pa­jo­ti ar pra­dė­ti rim­tai tre­ni­ruo­tis.

At­vyks­ta ne­ma­žai vai­kų su įvai­rio­mis ne­ga­lio­mis, tiek su fi­zi­nė­mis, tiek su in­te­lek­to su­tri­ki­mais, tiek su emo­ci­niais su­tri­ki­mais. Lan­kė­si ne­ma­žai vai­kų, tu­rin­čių įvai­rią ne­ga­lią, ir jos pri­si­me­na vi­sas is­to­ri­jas. Apie pir­mą iš­tar­tą mer­gai­tės žo­dį „tre­ne­re“, apie au­tis­tą vai­ką, ku­ris pir­mą kar­tą ga­lė­jo pa­žiū­rė­ti į akis, apie mer­gai­tę ve­ži­mė­ly­je, ku­ri po tre­ni­ruo­čių ga­lė­da­vo už­lip­ti į tre­čią aukš­tą lai­ky­da­ma­si tu­rėk­lų. Tai va­di­na­ma hi­po­te­ra­pi­ja – kai žir­gai pa­de­da žmo­nėms su ne­ga­lia.

Auš­ra ir Si­gu­tė sa­ko, kad joms trūks­ta ši­to­je sri­ty­je me­di­ci­ni­nio iš­si­la­vi­ni­mo, trūks­ta ži­nių, nes ga­li pa­kenk­ti, tad tik­riau­siai Auš­ros moks­lai ne­si­bai­gia, lau­kia dar vie­na sri­tis, ku­rią rei­kia stu­di­juo­ti. O gal jos bro­lis Vin­cas, ku­ris stu­di­juo­ja me­di­ci­ną, su­grįš į tė­viš­kę ir ras sa­vo ni­šą? Pe­da­go­gi­ka Auš­rai la­bai pra­ver­tė, nes dir­ba su vai­kais, tre­ni­ruo­ja juos, ruo­šia var­žy­boms, pa­tys or­ga­ni­zuo­ja 80 km iš­tver­mės jo­ji­mo var­žy­bas „Kal­vo­to­sios Že­mai­ti­jos“ tau­rei lai­mė­ti. Jau sep­tin­ti me­tai or­ga­ni­zuo­ja sto­vyk­las vai­kams, ku­rio­se jie įgy­ja jo­ji­mo pa­grin­dus, tvar­ko, prau­sia žir­gus ir da­ly­vau­ja, kai kas gal­būt sa­vo pir­mo­se ir pa­sku­ti­nė­se, jo­ji­mo var­žy­bo­se.

Ma­mos ir duk­ros gy­ve­ni­mas su­ka­si apie žir­gus ir su žir­gais, o ša­lia ši­tų mo­te­rų jų vy­rai – Sau­lius ir And­rius, ku­rie kaip tos po­van­de­ni­nės uo­los lai­ko jų pa­sau­lius.

Elė KA­KA­NAUS­KIE­NĖ