Ma­giš­ka Val­pur­gi­jos nak­tis ant Šat­ri­jos

Ba­lan­džio 30-osios va­ka­re ant Šat­ri­jos kal­no vy­ko Val­pur­gi­jos nak­tis. Rin­ko­si ra­ga­nos, smal­suo­liai – vi­si pa­si­nė­rė į ste­buk­lin­go lai­ko ma­gi­ją.

Val­pur­gi­jos nak­ties is­to­ri­ja
Vi­suo­ti­nė lie­tu­vių en­cik­lo­pe­di­ja skel­bia, kad Val­pur­gi­jos nak­tis, se­no­vės ger­ma­nų pa­va­sa­rio, vai­sin­gu­mo die­vų (spė­ja­ma, Odi­no, Frė­jos) pa­ger­bi­mo šven­tė, ku­ri vyks­ta nak­tį iš ba­lan­džio 30 die­nos į ge­gu­žės 1 die­ną. Pa­va­di­ni­mas sie­ja­mas su mi­sio­nie­rės šv. Val­pur­gos (Wal­bur­gos; apie 710–780; ka­no­ni­zuo­ta ge­gu­žės 1 d.) var­du – ti­kė­ta, ji ga­li ap­sau­go­ti nuo pik­tų­jų dva­sių. Ma­no­ma, kad ji mi­rė nak­tį iš ba­lan­džio 30 į ge­gu­žės 1 d.
Tik­ra­sis se­no­sios pa­va­sa­rio šven­tės pa­va­di­ni­mas ne­ži­no­mas. Vi­du­ri­niais am­žiais įsi­tvir­ti­no ti­kė­ji­mas, kad Val­pur­gi­jos nak­tis – kas­me­ti­nio ra­ga­nų su­si­bū­ri­mo nak­tis. Ra­ga­nos esą su­skren­dan­čios ant Bro­ke­no kal­no Har­ce su­si­tik­ti su šė­to­nu ir blo­gio jė­go­mis.
Lais­vo­ji en­cik­lo­pe­di­ja „Vi­ki­pe­di­ja“ sa­ko, kad se­no­vės ger­ma­nų pa­va­sa­rio šven­tė iki šiol ypač triukš­min­gai šven­čia­ma Vo­kie­ti­jo­je, Har­co re­gio­ne. Nak­tį iš ba­lan­džio 30-osios į ge­gu­žės 1-ąją per­si­ren­gė­liai (ra­ga­nos ir vel­niai) triukš­mau­da­mi ei­na Har­co re­gio­no mies­te­lių gat­vė­mis, o nak­čiai li­pa į Bro­ke­no kal­ną, kur iki ry­to kū­re­na lau­žus. Bu­vo ti­ki­ma, kad šią nak­tį ra­ga­nos iš­te­ka už vel­nių, kad tai jų ves­tu­vių puo­ta.
Šven­tė skir­ta pri­kel­ti pa­va­sa­rį. Tuo ji sie­ja­si su lie­tu­vių pa­go­nių šven­te Už­ga­vė­nė­mis, kai per­si­ren­gė­liai sa­vo veiks­mais ve­ja žie­mą, svei­ki­na pa­va­sa­rį. Per Val­pur­gi­jos nak­tį taip pat de­gi­na­mos šiau­di­nės ra­ga­nos, pri­me­nan­čios mū­sų Mo­rę.
Esą jau nuo seno Lie­tu­vo­je mo­te­rys, ge­bė­ju­sios bur­ti ir va­di­na­mos ra­ga­no­mis, nak­ti­mis rink­da­vo­si ant Šat­ri­jos kal­no. To­kie jų su­si­bū­ri­mai bu­vo va­di­na­mi Val­pur­gi­jos nak­ti­mis.
Ma­giš­ka­sis šeš­ta­die­nis
Šeš­ta­die­nį pa­tek­ti ant Šat­ri­jos kal­no ne­bu­vo taip pa­pras­ta: vi­sus pa­si­ti­ko ra­ga­nų bū­re­lis (Luo­kės kul­tū­ros cent­ro dar­buo­to­jai ir sa­vi­veik­li­nin­kai) ir ra­gi­no duo­ti prie­sai­ką. Po pa­gar­bos ženk­lo kal­nui lau­kė ir ra­ga­niš­kas už­kan­dis – kep­tos duo­nos rie­ke­lės su svies­tu ir li­nų sėk­lo­mis. Sa­kė, jog ten dar bu­vo už­ber­ta ir kaž­ko­kių ra­ga­niš­kų bur­tų.
Pa­čio­je Šat­ri­jos vir­šū­nė­je lau­kė su­si­ti­ki­mas su mei­lės ir ma­gi­ja dvel­kian­čių ro­ma­nų ra­šy­to­ja La­vi­sa Spell. Ji pa­pa­sa­ko­jo apie sa­vo kū­ry­bą, pa­ta­rė kaip pa­si­da­ry­ti sėk­mę bei lai­mę ne­šan­čius ir vi­sus no­rus pil­dan­čius amu­le­tus. Pap­ras­čiau­sias bū­tų toks: su­si­ras­ti ak­me­nu­ką, paim­ti jį į del­ną, su­gal­vo­ti no­rą ir įmes­ti jį į upę, t.y., pa­leis­ti no­rą, kad jis iš­si­pil­dy­tų. Ar­ba ki­tas bū­das: tą ak­me­nu­ką ne­šio­tis ki­še­nė­je, nuo­lat jį lies­ti, pri­si­min­ti no­rą ir pra­šy­ti bei dė­ko­ti, kad jis iš­si­pil­dy­tų. Vi­si šie bur­tai kar­tais ga­li ir ne­su­veik­ti – pri­klau­so nuo ti­kė­ji­mo tuo, ką sa­kai ir da­rai, bet pra­dė­ti Val­pur­gi­jos nak­tį ant Šat­ri­jos kal­no nea­be­jo­ti­nai iš­si­pil­dys.
Ant kal­no bu­vo ga­li­ma pa­si­klau­sy­ti mė­nu­lio būg­ne­lių skam­bė­ji­mo ir pa­čiam jais pa­gro­ti.
Sie­las ir kū­nus va­lė už­deg­tas lau­žas, o ant jo di­džiu­lia­me ka­ti­le kun­ku­lia­vo ste­buk­lin­ga žo­le­lių ar­ba­ta. Vy­riau­sio­ji ra­ga­na (Kau­na­ta­vos bib­lio­te­ki­nin­kė Vi­li­ja Jo­cie­nė) iš krep­šio, ku­pi­no įvai­rių ry­šu­lė­lių, trau­kė vi­so­kias žo­le­les, šak­ne­les ir žie­de­lius, me­tė juos į ka­ti­lą, o vi­si, su­sto­ję ra­tu, pri­va­lė­jo at­lik­ti už­bu­rian­tį ri­tua­lą. Ki­ta ra­ga­na (Luo­kės kul­tū­ros cent­ro di­rek­to­rė Vi­li­ja Be­ne­šie­nė) įval­dy­tais ju­de­siais ar­ba­tą su­mai­šė ir pa­da­li­jo ren­gi­nio da­ly­viams. Daž­nas sa­kė, kad ste­buk­lin­gas gė­ri­mas vei­kė be­mat – kū­nas su­ši­lo, akys pra­skaid­rė­jo, šyp­se­nos pra­pla­tė­jo…
Ra­ga­nos pa­de­monst­ra­vo tik joms vie­noms su­pran­ta­mą šo­kį, ku­rį ki­tą­met per Val­pur­gi­jos nak­tį jau tu­rės šok­ti vi­si su­si­rin­ku­sie­ji, o už­deg­ta šluo­ta sklei­dė ste­buk­lin­gus smil­ka­lus – ku­te­no kiek­vie­no no­sį ir pri­ver­tė pa­si­jus­ti įga­vus dau­giau ga­lių.
Ug­nies ži­bu­rė­liai, į lau­žą me­ta­mos gin­ta­ro dul­kės pil­dė vi­sų no­rus ir pa­lin­kė­ji­mus. Šūks­niu pa­ly­dė­tas Luo­kės se­niū­no Eri­ko Vols­kio pa­lin­kė­ji­mas, kad ra­ga­nos vi­suo­met gy­vuo­tų!
Ra­ga­nos bu­vo drau­giš­kos – mie­lai sko­li­no iš­ban­dy­ti sa­vo trans­por­to prie­mo­nes – vi­sų šluo­tos, kaip ir jos pa­čios, bu­vo ver­tos dė­me­sio ir tu­rė­jo vie­tą, kur lai­ky­ti!
„Tel­šių ŽI­NIŲ“ inf.