Lie­tu­vos gim­ta­die­nis sig­na­ta­ro S. Na­ru­ta­vi­čiaus dva­re­ly­je

Va­sa­rio 16-ąją že­mai­čiai ir jiems pri­jau­čian­tie­ji puo­se­lė­ja gra­žią tra­di­ci­ją – Lie­tu­vos vals­ty­bės at­kū­ri­mo die­nos mi­nė­ti vyks­ta į Brė­vi­kius, sig­na­ta­ro Sta­nis­lo­vo Na­ru­ta­vi­čiaus tė­viš­kę. Ren­gi­nį kas­met or­ga­ni­zuo­ja Že­mai­čių kul­tū­ros drau­gi­ja, jos pir­mi­nin­kas Sta­sys Kas­pa­ra­vi­čius, Tel­šių pa­vie­to pir­mi­nin­kas And­rius Da­cius, pri­si­jun­gia Ga­dū­na­vo se­niū­ni­ja, pa­si­tel­kia­mi al­sė­diš­kiai.
Šie­met oras bu­vo ne­do­va­no­ti­nai bjau­rus – li­jo, pū­tė stip­rus vė­jas. Že­mai­čių, ži­no­ma, tai neiš­gąs­di­no, bet dva­re­lis, ku­ria­me gy­ve­no sig­na­ta­ras, at­ro­dė la­bai liūd­nas: dar la­biau pa­kry­pęs, pa­pil­ka­vęs, su vos be­si­lai­kan­čiais lan­ge­liais, vi­siš­kai nu­tru­pė­ju­siais laip­tais… Lai­kas ne­gai­les­tin­gas. Bet juk at­sta­to ir dar se­nes­nius dva­rus, nuo vie­nin­te­lio li­ku­sio ak­mens nau­jam gy­ve­ni­mui pri­ke­lia pi­lis, o Brė­vi­kių dva­ro pa­grin­di­nis na­mas, šal­ti­niai by­lo­ja, sta­ty­tas XVIII a. vi­du­ry­je. So­viet­me­čiu, ži­no­ma, nie­kas jo ne­puo­se­lė­jo, ten vei­kė par­duo­tu­vė, mo­kyk­la. Da­bar dva­ras pri­va­čio­se ran­ko­se. Sup­ran­ta­ma, rei­kia lė­šų, bet ne ma­žiau svar­bi ir ini­cia­ty­va – ir ne tik pri­va­čių as­me­nų, bet ir vals­ty­bi­nių ins­ti­tu­ci­jų. Tu­ri­me svar­bią ryš­kią is­to­ri­nę as­me­ny­bę – že­mai­tį, pa­si­ra­šiu­sį Lie­tu­vos Nep­rik­lau­so­my­bės Ak­tą. Tu­ri­me žmo­nes, ku­rie tą as­me­ny­bę ger­bia, di­džiuo­ja­si, nie­kie­no ne­ra­gi­na­mi ren­gia šven­tes, pa­gal ga­li­my­bes tvar­ko ap­lin­ką. Ko­dėl neat­si­ran­da ini­cia­ty­va, pri­trau­kian­ti lė­šų dva­rui ir jo ap­lin­kai su­tvar­ky­ti? Brė­vi­kiai ga­lė­tų bū­ti tur­tin­gas, iš­puo­se­lė­tas, vie­nas svar­biau­sių is­to­ri­nių ob­jek­tų, o da­bar – tik ke­lių že­mai­čių dė­ka pa­lai­ko­ma gy­vas­tis… Liūd­nos min­tys, bet gal dar tu­ri­me lai­ko?
Prie dva­ro ple­vė­sa­vu­sios Lie­tu­vos ir Že­mai­ti­jos vė­lia­vos tar­si tei­kė pa­sta­tui vil­ties at­si­lai­ky­ti. Kie­me nu­griau­dė­jo sal­vės už Lie­tu­vą, Že­mai­ti­ją, sig­na­ta­rą S. Na­ru­ta­vi­čių. Su­gie­do­ta „Tau­tiš­ka gies­mė“. Šį­kart dar su­reng­ta ins­ce­ni­za­ci­ja, jau­nie­siems ren­gi­nio da­ly­viams įteik­ti Že­mai­ti­jos ka­len­do­riai, vi­si su­si­rin­ku­sie­ji į kie­me­lį pa­kvies­ti ar­ba­tos.
At­min­tis gy­va. Emo­ci­jos tik­ros .