Marytę Jovaišienę sutikau su vazonais rankose, mat esąs geras mėnulis kambarinėms gėlėms persodinti. Kad tai labai svarbu ne tik augalams, bet ir pačiai gėlininkei, įsitikinau pakviestas į jaukumu ir žalumynuose skęstantį būstą gražiame Varnių miesto Dariaus ir Girėno gatvės kampelyje, kuriame kasdien takelius stropi šeimininkė lėtu žingsneliu jau mina daugiau kaip 40 metų.
Ir ko čia tik nėra?!. Ir kur tik nėra?!. Darželyje po balkonu, patvoriuose prie ūkinių pastatėlių, kambariuose ant palangių ir ant grindų – visur gėlės, gėlės!.. Gražios, visų vaivorykštės spalvų, įvairiausių rūšių, aukštos iki lubų ir žemaūgės. Daugiausiai – egzotinės savo išvaizda, išpuoselėtos, nuglostytos, numylėtos… Paklausta, iš kur visas tas grožis ir kuo maitina savo gėlynėlius, Marytė be jokios paslapties tyliai pakužda: „Meilė grožiui ir Dievo duotai „tvėrinijai“ – mano „trąša“ augalams, mano palaima, atgaiva ir ramybė…“
Pagarbiausioje svetainės vietoje – ant palangės ir šalia balkono durų – puikuojasi orchidėjos, begonijos, virtuvės palangę puošia raudonos palergonijos ir kitos akį maloninančios gėlės.
Nenutrūkstant mūsų pokalbiui, tarsi ant magiškos staltiesėlės atsiranda kvapni garuojanti kava, žemaitiškas naminis sūris su kmynais ir, kas be ko, dubenėlis su medum, kurį sunešė nuosavos bitės. Taip, taip – vidury miesto į avilėlį po sodo obelim!.. Ne tik mūsų Prezidentė puikuojasi draugyste su bitutėmis, medų smaližiauja, visas ligas gydo ir mano rašinio herojė Marytė… Kalbamės apie jos pomėgį ne tik gėlėms, bet ir fotografijai, rodo ištisus albumus su gėlėmis, apie mezginius ir knygas – apie viską, kas artima širdžiai, ir apie tai, kad prieš metus a. a. vyras Kazimieras atgulė smėlio kalnely… Ir apie vaikus: Žibutę, gyvenančią Panevėžyje ir sėkmingai su šeima besiverčiančią mėgstamame darbe, apie sūnų Gražvydą, energingai besisukantį versle Varniuose, apie 5 anūkus ir 2 proanūkes.
„… Esu bu-vu-si… – artikuliuodama nostalgiškai melancholišku balsu pasiguodžia Marytė. – Artėjant kiekvienam rugsėjui, širdį suspaudžia neapsakomas mokyklinio skambučio ilgesys, vaikų klegesys, lentoje kreida rašomo žodžio šnaresys…“
Žinojau, jog M. Jovaišienė net 36 metus gyveno smalsių, o kartais ir išdykusių vaikų apsuptyje. Iš pradžių, baigusi Klaipėdos mokytojų seminariją, mokytojavo Pinckiškės pradinėje mokykloje, vėliau Varnių vidurinėje mokykloje pirmokus–ketvirtokus mokė žengti gyvenimo pažinimo keliu, skiepijo meilę žmonėms ir Tėvynei.
Taip, funkcija yra „buvusi“, tačiau nuraminau Marytę, jog mokytojas visam gyvenimui lieka mokytojas ir niekada nebus „buvęs“…
Pralinksmėjusi mano pašnekovė šiltais žodžiais prisiminė savo nepamirštamus auklėtinius: žymųjį Lietuvos lakūną J. Kairį, advokatą G. Perminą, pedagogę M. Tekoriūtę, verslininkus ir visuomenininkus S. Iždonaitę, G. Drukteinį, A Zabietą, kaimo rašytoją iš Panakačio V. Bielskį ir kitus.
O kaip neprisiminti artėjančios Mokytojų dienos proga buvusių kolegų: šviesios atminties Varnių vidurinės mokyklos direktoriaus K. Dabulskio, dabartinės Varnių M. Valančiaus gimnazijos nuoširdžių ir savo pašaukimui atsidavusių pedagogių I. Kačinauskaitės, M. Tekorienės, G. Čiužienės, V. Zabytienės, mokyklos direktorės I. Peleckienės ir daugelio kitų?!. Tai jie, tęsdami mūsų senolių tradicijas, savo nenuilstamu darbu ir aukštomis moralinėmis nuostatomis rodo jaunajai kartai gražiausius gyvenimo pavyzdžius, atskleidžia tas vertybes, dėl ko trokštame gyventi…
Su tokiomis gražiomis mintimis atsisveikinau su Maryte Jovaišiene – nuostabiai maloniu ir šiltu žmogumi, ne taip seniai mokiusiu vaikučius rašyti pirmąją raidę, žengti pirmąjį žingsnį mokslo šviesos keliu.
Su Pagyvenusių žmonių ir Mokytojų diena, garbioji Maryte! Stiprios sveikatos ir ilgiausių Jums metų!
Stanislovas GENUTIS
Loading ...
