Lei­di­mas kre­muo­tus pa­lai­kus bars­ty­ti jū­ro­je ir upė­se su­lau­kė įvai­rių nuo­mo­nių

Ve­lio­nio kre­ma­vi­mas – po­pu­lia­rė­jan­tis lai­do­ji­mo bū­das. Šias pa­slau­gas Lie­tu­vo­je ren­ka­si vis dau­giau žmo­nių. Sei­me priim­tos įsta­ty­mo pa­tai­sos, lei­džian­čios mi­ru­sio­jo pe­le­nus bars­ty­ti Bal­ti­jos jū­ro­je to­liau nuo kran­to bei upė­se, neur­ba­ni­zuo­to­se te­ri­to­ri­jo­se.

Pa­si­do­mė­jo­me, kaip to­kį spren­di­mą ver­ti­na tel­šiš­kiai.

Mo­ni­ka GIRD­VAI­NĖ

Priim­tos pa­tai­sos

Pa­gal anks­čiau ga­lio­ju­sią tvar­ką kre­muo­ti pa­lai­kai ga­lė­jo bū­ti lai­do­ja­mi de­dant juos į ka­pa­vie­tę ka­pi­nė­se ar­ba į ni­šą ko­lum­ba­riu­me. Pe­le­nai taip pat ga­lė­jo bū­ti iš­bars­to­mi kre­muo­tų pa­lai­kų bars­ty­mo lau­ke ka­pi­nė­se ar­ba lai­ki­nai sau­go­mi na­muo­se ar ki­to­se sau­go­ti tin­ka­mo­se vie­to­se.

Prieš ke­lias sa­vai­tes Sei­mas priė­mė Žmo­nių pa­lai­kų lai­do­ji­mo įsta­ty­mo pa­tai­sas. 15 straips­nio ant­ro­je da­ly­je reg­la­men­tuo­ja­ma, kad kre­muo­tus pa­lai­kus lei­džia­ma lai­do­ti iš­bars­tant pe­le­nus ne ar­čiau kaip pen­ki ki­lo­met­rai nuo kran­to iš­plau­kus į Bal­ti­jos jū­rą, upė­se, iš­sky­rus ur­ba­ni­zuo­tas te­ri­to­ri­jas ar pa­plū­di­mius.

Anot vie­no iš idė­jos ini­cia­to­riaus, šių pa­tai­sų tiks­las – aiš­kiau reg­la­men­tuo­ti tvar­ką ir su­teik­ti ga­li­my­bę su ar­ti­muo­ju at­si­svei­kin­ti le­ga­liai, ne­trik­dant ki­tų žmo­nių ra­my­bės, ap­sau­gant Pa­jū­rio re­gio­ni­nį par­ką, vie­šą­sias, žmo­nių lan­ko­mas vie­tas. Esą anks­čiau žmo­nės ne­si­lai­kė nu­sta­ty­tos tvar­kos – išaiš­kin­ta at­ve­jų, kai mi­ru­sių­jų pe­le­nai ne­tei­sė­tai bu­vo bars­to­mi vie­šo­sio­se vie­to­se, pa­jū­ry­je.

Ver­ti­na nei­gia­mai

Sei­mo na­rys Va­len­ti­nas Bu­kaus­kas ne­pri­ta­ria, kad kre­muo­tų pa­lai­kų pe­le­nai bū­tų iš­bars­to­mi jū­ro­je ar upė­se, tad bal­sa­vo prieš to­kias pa­tai­sas. Po­li­ti­ko tei­gi­mu, dau­giau dė­me­sio reik­tų skir­ti ko­lum­ba­riu­mams įreng­ti.

„Kiek te­ko bend­rau­ti, to­kios įsta­ty­mo nuo­sta­tos ne­pa­lai­ko dau­gu­ma gy­ven­to­jų, tam ne­pri­ta­ria ir baž­ny­ti­nė bend­ruo­me­nė. Ma­no įsi­ti­ki­ni­mu, tai nė­ra pa­gar­bus el­ge­sys su mi­ru­siuo­ju. Daug svar­biau sa­vi­val­dy­bėms ak­ty­viai im­tis ini­cia­ty­vos ka­pi­nė­se įren­gti ko­lum­ba­riu­mus. Nes, kaip ir ka­pa­vie­tės, sa­vi­val­dy­bės lė­šo­mis įreng­tos ko­lum­ba­riu­mo ni­šos, po pa­teik­to Dar­bo par­ti­jos frak­ci­jos na­rės siū­ly­mo ir pri­ta­ri­mo bal­suo­jant, gy­ven­to­jams tu­rės bū­ti su­tei­kia­mos neat­ly­gin­ti­nai. Tai svar­bus ir gy­ven­to­jams nau­din­gas pa­kei­ti­mas, tad, ma­no ma­ny­mu, bū­tent to­kiu ke­liu ir tu­rė­tu­me ei­ti“, – „Tel­šių ŽI­NIOMS“ ko­men­ta­vo V. Bu­kaus­kas.

Lai­do­ji­mo pa­slau­gas Tel­šiuo­se tei­kian­čios įmo­nės „Mal­da“ sa­vi­nin­ko Jus­ti­no Nor­kaus nuo­mo­ne, priim­tos pa­tai­sos – spren­di­mas prieš eko­lo­gi­ją ir ne­pa­gar­ba mi­ru­siam žmo­gui.
„Kei­čia­si po­žiū­ris į mi­ru­sį­jį, į žmo­nes. At­sis­vei­ki­ni­mas su ve­lio­niu da­bar daž­nai bū­na šal­tas, grei­tas, be emo­ci­jų. Lai­do­ji­mo kul­tū­ro­je vis­kas su­pap­ras­tė­jo, su­ma­te­ria­lė­jo. Kuo di­des­nė lais­vė yra duo­ta, tuo žmo­nės la­biau su­tri­kę, ne­be­ži­no, kaip elg­tis, išei­na iš vi­sų ri­bų. Mi­ru­sia­jam tu­rė­tų bū­ti pa­gar­ba, o to, gai­la, daž­nai pa­si­gen­du.

Man jau keis­tai at­ro­do mi­ru­sio­jo kre­ma­vi­mas, o jo pa­lai­kų iš­bars­ty­mas kur pa­puo­la – tuo la­biau. Prie to­kių nau­jo­vių aš tur­būt ir ne­bep­rip­ra­siu“, – nuo­mo­nę dės­tė J. Nor­kus.

Nuo­mo­nės įvai­rios

„Tel­šių ŽI­NIŲ“ „Fa­ce­book“ pa­sky­ros se­kė­jai, pa­klaus­ti, kaip ver­ti­na įsi­ga­lio­ju­sį lei­di­mą kre­muo­to mi­ru­sio­jo pe­le­nus bars­ty­ti Bal­ti­jos jū­ro­je ar upė­se, lai­kė­si įvai­rių nuo­mo­nių.

Vie­ni pri­ta­rė pa­tai­soms, teig­da­mi, kad se­niai lau­kė to­kio spren­di­mo. Man­to Gir­de­nio tvir­ti­ni­mu, ve­lio­nio va­lia tu­ri bū­ti vyk­do­ma: „No­ri – bars­tai pie­vo­je, no­ri – bars­tai jū­ro­je. Aiš­ku, bet kur ne­bars­ty­si, po kai­my­no lan­gais ar kur gat­vė­je“, – ko­men­ta­vo vy­ras.

Ki­ta da­lis skai­ty­to­jų pe­le­nų bars­ty­mą jū­ro­je, upė­se ar ki­to­se vie­to­se, kaip ir anks­tes­ni pa­šne­ko­vai, ver­ti­na kaip ne­pa­gar­bos ve­lio­niui ženk­lą ir to­kias pa­tai­sas va­di­na žai­di­mu su mi­ru­siai­siais. Esą ve­lio­nio pe­le­nus ga­li­ma lai­ky­ti na­muo­se, iš­pil­ti iš­ka­sus duo­bu­tę į sa­vo tė­vų, se­ne­lių ar pro­se­ne­lių ka­pa­vie­tę ar­ba pa­lai­do­ti su ur­na.

Li­na Va­laus­kai­te Gra­jaus­ke tei­gė, kad daug svar­bes­nis klau­si­mas – ieš­ko­ti vie­tų ko­lum­ba­riu­mams.

„O kas „pa­ma­tuos“, kad pen­ki ki­lo­met­rai nuo kran­to jū­ro­je iš­bars­ty­ti? Tik­rai mi­ru­sio­jo ne­ger­bi­mas. Aš sa­vo ka­ti­ną pa­lai­do­jau po obe­li­mi, o čia žmo­gus. Reiš­kia, jei­gu ar­ti­mie­ji taip da­ro, jis tai šei­mai bu­vo tik­tai nu­lis – nė­ra žmo­gaus, nė­ra pro­ble­mos. Bet tur­tas, aiš­ku, pa­vel­dė­to­jams“, – dės­tė Ri­ma Vai­to­nie­nė.