Laiš­ki­nin­kė Žie­dū­nė: „Spau­dos skai­ty­mas – lyg tam tik­ra tra­di­ci­ja“

Luo­kiš­kė Žie­dū­nė Ba­gins­kie­nė mo­bi­lią­ja laiš­ki­nin­ke dir­ba nuo praė­ju­sių me­tų ru­dens ir jau spė­jo pa­mil­ti ši­tą dar­bą. Nuo­šir­dus bend­ra­vi­mas su žmo­nė­mis, jaus­mas, kad kiek­vie­no na­muo­se esi lau­kia­mas, mo­te­riai – ge­riau­sias ap­do­va­no­ji­mas už at­lik­tą dar­bą.

Mo­ni­ka GIRD­VAI­NĖ

Pui­kios dar­bo są­ly­gos

Ž. Ba­gins­kie­nė mo­bi­lią­ja laiš­ki­nin­ke dir­ba nuo spa­lio. Ji ap­tar­nau­ja Luo­kės se­niū­ni­jos, Vieš­vė­nų se­niū­ni­jos Rū­du­pių kai­mo ir Upy­nos se­niū­ni­jos Gau­lė­nų kai­mo gy­ven­to­jus. Anks­čiau kir­pė­ja dir­bu­si Žie­dū­nė, po vai­ko au­gi­ni­mo ato­sto­gų su­lau­ku­si pa­žįs­ta­mos pa­siū­ly­mo dirb­ti pa­šte, nu­spren­dė pa­keis­ti veik­los kryp­tį.

„Pa­žįs­ta­ma laiš­ki­nin­kė pa­sa­kė, kad yra lais­va dar­bo vie­ta, tad taip ir nu­spren­džiau iš­ban­dy­ti laiš­ki­nin­ko dar­bą. Ir jis man vi­sai pri­ti­ko. Pa­tin­ka toks dar­bas, mėgs­tu bend­rau­ti su žmo­nė­mis, ne­ma­tau jo­kių pro­ble­mų“, – kal­bė­jo mo­te­ris.

Paš­ne­ko­vė džiau­gė­si, kad mo­bi­lio­jo laiš­ki­nin­ko dar­bo są­ly­gos – šiuo­lai­kiš­kos ir mo­der­nios.

„Vi­sos siun­tos ir pre­kės da­bar yra su ko­dais, jie ske­nuo­ja­mi į plan­še­tę, tad rei­kia įsi­vaiz­duo­ti, kas bū­tų, jei reik­tų vis­ką ra­šy­ti ran­ka. Be to, kiek­vie­nas mo­bi­lu­sis laiš­ki­nin­kas tu­ri­me po au­to­mo­bi­lį, ne­rei­kia vaikš­čio­ti di­de­lių at­stu­mų, ne­šio­ti sun­kių krep­šių. Kiek ma­čiau, kaip bu­vo dir­ba­ma se­niau, tai aš džiau­giuo­si įsi­dar­bi­nu­si to­kiu ge­ru me­tu, kai dar­bo są­ly­gos tik­rai pui­kios. Ži­no­ma, dar­bo pra­džio­je bu­vo sun­kiau, kol vis­ką iš­mo­kau, ta adap­ta­ci­ja už­tru­ko ke­le­tą mė­ne­sių, bet da­bar esu la­bai lai­min­ga“, – tei­gė Žie­dū­nė.

Su­lau­kia pa­gy­ri­mų

Luo­kiš­kiai sa­vo laiš­ki­nin­kei Ž. Ba­gins­kie­nei ne­gai­li ge­rų žo­džių, gi­ria už šil­tą ir ma­lo­nų bend­ra­vi­mą, pa­slau­gu­mą. Mo­te­ris tei­gia, kad bend­rau­jant su žmo­nė­mis jai svar­biau­sia yra nuo­šir­du­mas.

„Su kiek­vie­nu bend­rau­ju nuo­šir­džiai, su pa­gar­ba, tai ir žmo­nės at­sa­ko tuo pa­čiu. Sten­giuo­si įsi­klau­sy­ti į kiek­vie­no no­rą ir pa­gal si­tua­ci­ją pa­dė­ti. Kai ku­riems žmo­nėms kar­tais už­ten­ka tik pa­si­kal­bė­ti. O jei su­lau­kiu ko­kių pik­tes­nių ko­men­ta­rų, daž­niau­siai į juos ne­krei­piu dė­me­sio. Tie­siog pa­gal­vo­ju, kad gal­būt žmo­gui blo­ga die­na, nu­ti­ko ko­kia ne­lai­mė ar nė­ra nuo­tai­kos. Į gy­ve­ni­mą žvel­giu po­zi­ty­viai, net ir pik­tes­niam žmo­gui nu­si­šyp­sau“, – links­mai kal­bė­jo Žie­dū­nė.

Di­de­lė da­lis laiš­ki­nin­kės klien­tų – vy­res­nio am­žiaus žmo­nės. Jiems Žie­dū­nė daž­nai bū­na vie­nin­te­lis sve­čias per sa­vai­tę, to­dėl yra la­bai lau­kia­ma.

„Kai­muo­se yra ne vie­na tro­bi­kė, kur tik aš vie­na per die­nų die­nas teuž­su­ku. Esu lau­kia­ma to­kiuo­se na­muo­se, žmo­nės no­ri pa­bend­rau­ti ir man jie vi­si to­kie mie­li. Nors il­gai šne­ku­čiuo­tis ne­la­bai yra lai­ko, ta­čiau kad ir sku­bė­da­ma vis tiek sten­giuo­si skir­ti nors ke­lias mi­nu­tes, pa­klaus­ti žmo­gaus, kaip lai­ko­si“, – pa­sa­ko­jo Ž. Ba­gins­kie­nė.

Spau­da tu­ri di­de­lę reikš­mę

Laiš­ki­nin­kė pa­ste­bi, kad kai­mo žmo­nėms spau­da yra la­bai svar­bi. Jie skai­to laik­raš­čius, žur­na­lus, do­mi­si nau­jie­no­mis. Kiek­vie­nas pre­nu­me­ra­to­rius su ne­kant­ru­mu lau­kia nau­jo laik­raš­tu­ko, o ta die­na, kai jis at­ve­ža­mas – ir­gi neįp­ras­ta.

„Ir ne tik vy­res­niems, bet ir jau­nes­niems gy­ven­to­jams spaus­din­tas žo­dis yra svar­bus. Aš ir pa­ti mie­liau pai­mu pa­var­ty­ti laik­raš­tį, nei ieš­kau nau­jie­nų in­ter­ne­tu. Spau­dos skai­ty­mas man – lyg tam tik­ra tra­di­ci­ja, įskie­py­ta nuo ma­žens. Iš vai­kys­tės li­kęs pri­si­mi­ni­mas, kaip tam tik­ro­mis die­no­mis ei­da­vau prie pa­što dė­žu­tės par­neš­ti laik­raš­čio tė­vams ar se­ne­liams. Tai man, kaip vai­kui, at­ro­dė la­bai svar­bus da­ly­kas“, – sa­kė 32-ejų me­tų laiš­ki­nin­kė.