Lai­mos is­to­ri­ja: iš Telšių – į Is­lan­diją

Tel­šių mies­to se­niū­nai­čius ir „Tel­šių bi­čiu­lių ra­to“ na­rius ap­lankė iš Is­lan­di­jos į gim­tuo­sius Tel­šius su­grįžu­si Lai­ma Ja­kaitė. Nors jau ne vie­ne­rius me­tus gy­ve­na to­li nuo Lie­tu­vos, mo­te­ris ne­pa­mirš­ta sa­vo gim­to­jo mies­to, pa­lai­ko ryšį su kraš­tie­čiais ir mie­lai su­si­tin­ka pa­bend­rau­ti.

Prieš de­vy­nio­li­ka metų iš Telšių į Is­lan­diją ji iš­va­žia­vo norė­da­ma pailsė­ti nuo dar­bo kultū­ros sri­ty­je ir pa­gal­vo­ti, ką veik­ti to­liau. Ta­čiau gy­ve­ni­mas ją nu­vedė ge­ro­kai su­dėtin­ges­niu ke­liu, nei tuo­met galė­jo įsi­vaiz­duo­ti: emig­ra­ci­ja, nau­ja kal­ba, on­ko­lo­ginė li­ga, vi­siš­kas klau­sos pra­ra­di­mas, imp­lan­tai ir il­gas mo­ky­ma­sis iš nau­jo iš­girs­ti pa­saulį.

Šian­dien Lai­ma vėl gir­di, dir­ba mėgstamą darbą, dai­nuo­ja, mu­zi­kuo­ja, o sa­vo ne­pap­ras­ta gy­ve­ni­mo is­to­ri­ja ir stip­ry­be įkve­pia ki­tus.

Au­re­li­ja SER­VIENĖ

Į Is­lan­diją iš­vy­ko pa­var­gu­si nuo dar­bo

„Esu Lai­ma Ja­kaitė. Prieš de­vy­nio­li­ka metų iš Tel­šių iš­vy­kau į Is­lan­diją“, – sa­vo is­to­riją pra­de­da mo­te­ris.

Iki emig­ra­ci­jos Lai­mos gy­ve­ni­mas bu­vo glaud­žiai su­si­jęs su kultū­ra. De­gai­čių kultū­ros na­muo­se ji dir­bo me­no va­do­ve, vėliau ta­po jų di­rek­to­re, taip pat va­do­va­vo De­gai­čių kai­mo bend­ruo­me­nei.

Bai­gu­si uni­ver­si­tetą mo­te­ris su­laukė ga­li­mybės iš­vyk­ti į Is­lan­diją. Ten jau gy­ve­no ne­ma­žai žmo­nių iš Ubiškės, tad ap­si­spręsti ne­bu­vo sun­ku. Prie spren­di­mo pri­si­dėjo ir su­dėtin­ga si­tua­ci­ja dar­be.

„Tuo me­tu bu­vau pa­var­gu­si nuo kultū­ri­nio dar­bo, tie­siog ne­be­ma­čiau pra­smės to­liau dirb­ti kultū­ros sri­ty­je. Kai pa­si­taikė ga­li­mybė iš­va­žiuo­ti, pa­gal­vo­jau: pailsė­siu nuo vis­ko, o ta­da nu­spręsiu, ką da­ry­ti to­liau“, – pri­si­me­na Lai­ma.

Po pus­me­čio su­pra­to – be mu­zi­kos ne­ga­li

At­vy­ku­si į Is­lan­diją ji įsi­dar­bi­no paukštienos perdirbimo kombinate Reykjagardur. Ta­čiau jau po pus­me­čio pa­ju­to, kad mu­zi­ka tebė­ra neat­sie­ja­ma jos gy­ve­ni­mo da­lis.

Lai­ma grei­tai su­pra­to, kad, norė­da­ma Is­lan­di­jo­je ne tik gy­ven­ti, bet ir gau­ti ge­resnį darbą, pri­va­lo iš­mok­ti vie­tos kalbą. Po in­ten­sy­vaus mo­ky­mo­si lie­tu­vei pa­vy­ko pra­mok­ti vie­tinės kal­bos ir įsi­dar­bin­ti mu­zi­kos mo­kyk­lo­je. Vis dėlto po dviejų mėne­sių te­ko šio dar­bo at­si­sa­ky­ti. Trukdė dar ne­pa­kan­ka­mos is­landų kal­bos ži­nios.

Už­sis­py­ru­si že­maitė rankų ne­nu­lei­do. Tvir­čiau pra­mo­ku­si vie­tos kalbą įsi­dar­bi­no Is­lan­di­jos žemės ty­rimų ir ap­žel­di­ni­mo or­ga­ni­za­ci­jo­je.

„Čia dir­bo vie­ni is­lan­dai. Man bu­vo pa­sa­ky­ta, kad nie­kas ang­liš­kai ne­kalbės, tik is­lan­diš­kai. Ir ta­da ma­no kal­ba la­bai grei­tai pra­dėjo stiprė­ti“, – šyp­so­si Lai­ma.
Is­lan­di­jo­je mo­te­ris su­kūrė ir šeimą – iš­tekė­jo už is­lan­do.

Diag­nozė, ap­ver­tu­si gy­ve­nimą

Kai vis­kas lyg jau ir sto­jo į vėžes, ne­tru­kus mo­ters gy­ve­ni­mas ap­si­vertė aukš­tyn ko­jo­mis. Jai bu­vo diag­no­zuo­ta on­ko­lo­ginė li­ga.

Po in­ten­sy­vaus gy­dy­mo Lai­ma ligą įveikė, su­stiprė­jo ir at­rodė, kad sun­kiau­sias gy­ve­ni­mo eta­pas jau praei­ty­je. Ta­čiau po che­mo­te­ra­pi­jos jai reikė­jo pa­si­skie­py­ti.

„Po skie­po pra­dėjau la­bai silp­ti, sun­kiai su­si­rgau. Vy­rui net bu­vo pa­sa­ky­ta, kad ne­ži­nia, ar iš­gy­ven­siu“, – pri­si­me­na Lai­ma. Ji iš­gy­ve­no. Ta­čiau li­ga pa­li­ko skaud­žią pa­sekmę – mo­te­ris vi­siš­kai pra­ra­do klausą.

„Li­kau vi­siš­kai kur­čia. Man ta­da at­rodė, kad ši diag­nozė bai­sesnė net už on­ko­lo­ginę ligą“, – pri­si­pa­ži­no mo­te­ris.

Viltį su­grąži­no imp­lan­tai

Dienos bėgo, o Laimą kamavo vienas klausimas – ar ji kada nors vėl girdės muziką? Viltį sugrąžino implantai.

Nors visi gydytojai prieš implantų operaciją jai garantavo, kad niekada negirdės muzikos ir nebegalės nei groti, nei dainuoti.

Po operacijos ji daug dirbo su savimi, niekada neprarado vilties. Klausa po truputį sugrįžo.

Did­žiau­sias lūžis įvy­ko pa­ma­čius skel­bimą, kad mu­zi­kos mo­kyk­lai rei­ka­lin­ga for­te­pi­jo­no mo­ky­to­ja. Nors iš pra­džių abe­jo­jo, ar su­gebės mo­ki­nius mo­ky­ti mu­zi­kos, ban­domąjį lai­ko­tarpį įveikė sėkmin­gai. Šio­je mu­zi­kos mo­kyk­lo­je ji dir­ba jau de­šimt metų.

Mu­zi­kos kon­kur­sas pa­keitė po­žiūrį į sa­ve

Prieš dau­giau nei de­šimt­metį Lai­ma pra­dėjo ak­ty­viau domė­tis žmonė­mis, iš­gy­ve­nu­siais pa­na­šią pa­tirtį. Taip ji su­ži­no­jo apie Len­ki­jo­je ren­giamą tarp­tau­tinį mu­zi­kos fes­ti­valį, skirtą žmonėms su klau­sos imp­lan­tais.

„Fes­ti­va­ly­je su­si­rin­ko apie tris­de­šimt žmo­nių iš vi­so pa­sau­lio – vi­si su imp­lan­tais. Vy­ko at­ran­ka į fi­nalą. Po sa­vo mu­zi­ki­nio pa­si­ro­dy­mo į fi­nalą pa­te­kau ir aš. Tik­rai ne­si­tikė­jau, bet laimė­jau ant­rąją vietą“, – pa­sa­ko­ja Lai­ma.

Po šio fes­ti­va­lio jos gy­ve­ni­me at­si­ra­do dar dau­giau vi­suo­me­ninės veik­los. Iš­gy­ven­ta li­ga ir pa­čios nuei­tas ke­lias pa­ska­ti­no norą pa­dėti ki­tiems.

Ak­ty­vi vi­suo­me­ninė veik­la

Šian­dien Lai­ma ak­ty­viai da­ly­vau­ja vi­suo­me­ninė­je veik­lo­je.

Praė­ju­sių metų pa­va­sarį Ran­gauyt­ros sa­vi­val­dybė­je Is­lan­di­jo­je bu­vo įkur­ta Dau­gia­kultūrė ta­ry­ba. Į ją iš­rink­ta ir Lai­ma. Šiais me­tais ji da­ly­va­vo Is­lan­di­jos sa­vi­val­dy­bių rin­ki­muo­se, o po jų su­laukė pa­si­ūly­mo dirb­ti Rin­ko­da­ros, kultū­ros ir ly­gių tei­sių ko­mi­te­te.

Pa­sak pa­šne­kovės, lie­tu­vių bend­ruo­menė Is­lan­di­jo­je nėra di­delė, ta­čiau ak­ty­vi. Ji įsikū­ru­si Reik­ja­vi­ke, kur vei­kia ir li­tua­nis­tinė vaikų mo­kyk­la „Trys spal­vos“.

Šį pa­va­sarį Ran­gauyt­ros sa­vi­val­dybė­je vy­ku­sia­me Tautų fes­ti­va­ly­je Lai­ma kar­tu su vie­tos lie­tu­viais pirmą kartą pri­statė sa­vo gimtąją šalį – Lie­tuvą.

Mo­ters at­min­ty­je iš­li­ko ir šil­tos pra­ėju­sių metų Tel­šių mies­to šventės aki­mir­kos. Jo­je da­ly­va­vo mo­terų cho­ras iš Is­lan­di­jos, o Lai­mai bu­vo pa­tikė­ta ku­ruo­ti cho­ro vieš­nagę Lie­tu­vo­je.

Vis dėlto pa­grin­dinė Lai­mos gy­ve­ni­mo „ašis“ ir šian­dien yra mu­zi­ka. Tel­šiškė mo­ko vai­kus ir pa­ti dai­nuo­ja Is­lan­di­jo­je su­si­būru­sia­me tarp­tau­ti­nia­me cho­re.

Pasiilgo savo mokinių

Į gim­tuo­sius Tel­šius Lai­ma šįkart su­grįžo trum­pam – Is­lan­di­jo­je jos jau lau­kia mo­ki­niai. „Pa­siil­gau sa­vo mo­ki­nių. Tu­riu 21 pia­nistą, o da­bar pirmą kartą turė­siu ir lie­tuvę mer­gaitę mo­kinę“, – džiau­gia­si mu­zi­kos mo­ky­to­ja.

Šil­tas su­si­ti­ki­mas gim­tuo­siuo­se Tel­šiuo­se baigė­si akor­deo­no mu­zi­ka ir bend­ra dai­na: „Kur gimėm, kur au­gom, kur žemė šven­ta…“