Mažeikių dailės mokyklos direktorė Laima Mikalauskienė darbą pradėjo šią savaitę. Praėjusį rudenį Savivaldybės paskelbtą konkursą laimėjusi naujoji įstaigos vadovė daugiau nei du dešimtmečius dėstė Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultete.
Docentė, dėstytoja, Dizaino studijų programos komiteto pirmininkė su ankstesne darboviete ryšių nenutraukia ir dabar – nori užbaigti pradėtus darbus bei toliau bendrauti. Jos teigimu, bendradarbiavimas su Akademija suteiks daugiau galimybių mūsų Dailės mokyklos mokiniams bei mokytojams tobulėti, atskleisti bei parodyti savo gebėjimus ir talentus.
Dar prieš Naujuosius su direktore sutarėme dėl asmeninio interviu laiko – kai tik ji atvers mokyklos duris. O pokalbį apie vertybes, požiūrį į darbą, buitį ir laisvalaikį pradėjome gana netikėtai – nuo dabartinių trisdešimtmečių kartą kadaise sudrebinusių Džoanos Rouling knygų apie Harį Poterį.
– Apie save – vienu sakiniu.
– Labai tinka Hogvartso devizas Drago dormiens ninquam titullandus, kuris reiškia: „Niekada nekutenk Miegančio Drakono.“
– Kas Jums yra darbas?
– Darbas man – magija, kerai, burtai – tai, kas suteikia sparnus ir kitų supergalių.
Kartais pastebiu tokį „apsėdimą“ savo darbu – užaštrintos viltys ir svajonės, kurių reikia pasiekti. Šis siekis produktyviai dirbti suteikia prasmės, patirčių ir malonumo.
– Trumpai – apie savo buitį: kokiame būste gyvenate, kokiu automobiliu važinėjate, kas padeda namų ūkyje ir pan.?
– Buitis, kuri „nesuvalgo gyvenimo“. Džiaugiuosi, kai namai neprimena Klastūnyno! Nėra judančių laiptų, sunkių užuolaidų, apvalių langų ar paauksuotų puošmenų…
Mano aplinka, daiktai – pagrįsti gero dizaino principais, pati dėstau dizaino studentams. Funkcionalu, patogu, ekonomiška ir tvaru – tiek kiek reikia – būtinasis minimumas. Tad stengiuosi gyventi tokiu principu sutvarkytuose namuose.
Automobilis? Priimtiniausia būtų Hogvartso ekspresas arba bent kvidičo šluota – deja…
– Papasakokite apie savo šeimą. Ar ji domisi Jūsų darbais, visuomenine veikla?
– Mano šeimoje visi ir kiekvienas turi savo darbus, veiklos sritis, laisvalaikio pomėgius, draugus, kitus artimuosius. Visi esame profesionalai to, ką veikiame, esame socialūs ir stengiamės palaikyti visaverčius ryšius tiek šeimos viduje, tiek išorėje.
Visuomet domimės vienas kito veiklomis, savijauta, sumanymais ir idėjomis. Visada galime inspiruoti diskusijas vienu ar kitu klausimu, argumentuotai pasiginčyti, apsikeisti nuomonėmis, žiniomis, idėjomis. Tai man padeda jausti naujas, staigiai kintančias šiuolaikinių jaunų žmonių mąstymo ir socialinio elgesio tendencijas.
– Kas Jums svarbiau – karjera ar šeima?
– Stengiuosi išlaikyti balansą.
– Ar planuojate savąjį ir šeimos biudžetą? Kam išleidžiate daugiausia pinigų?
– Dabar – elektrai ir degalams. O jei plačiau – knygos, kelionės, kūrybos priemonės.
– Ar laikote save sėkmingu žmogumi? Jei taip – kokia yra Jūsų sėkmės formulė?
– Atsitiktinė sėkmė paprastai yra trumpalaikė – periodiškai ateinanti ir apleidžianti. Vis dar mokausi save motyvuoti ir kryptingai veikti – siekti tikslų. O tikslo pasiekimas yra atkaklaus darbo rezultatas. Tai ir yra tikroji sėkmė. Ir ta prasme esu darboholikė.
Taigi ir sėkmės formulė yra susijusi su gera idėja, stipria motyvacija, gerai suplanuotu procesu ir atkakliu darbu. Kita argumentų dalis – atsakyme į klausimą „Kas Jums yra darbas?“
– Iš ko savo gyvenime mokotės, imate pavyzdį, į ką lygiuojatės?
– Norėčiau lygiuotis į Hogvartso direktorių profesorių Dumbldorą!
Mokausi iš gamtos, kelionių, kultūrų pažinimo, sutiktų įdomių žmonių. Manau, kad sociume priimta būtinybė nuolat lygiuotis į kažką ir imti pavyzdį (pamėgdžioti, sekti) yra kelianti įtampą, skatinanti aklai lenktyniauti bei konkuruoti.
Manau, kad mąstantiems ir analizuojantiems aplinką, kūrybiškiems žmonėms tai nelabai tinka. Todėl tai daryti nustojau senokai. Žinau, ko noriu, turiu savo gyvenimo projektą, todėl kitų žmonių gyvenimo projektų man nereikia vykdyti. Aš ieškau įkvėpimo, inspiracijų per pažinimą, bendravimą, bendradarbiavimą ir bendrakūrą.
Asmenybės, kurios mane šiuo metu įkvepia: politikė – Suomijos premjerė Sanna Marin, dizaineriai Oki Sato, Yssey Miyake, menininkės Yayoi Kusama, Jasmin Anoschkin. Mėgstami rašytojai – Kurtas Vonegutas, Viktoras Pelevinas, Agnė Žagrakalytė.
– Kokią savo būdo savybę stengiatės puoselėti, o kokią bandote įveikti?
– Gyvendama Suomijoje domėjausi suomių švietimo ir ugdymo sistemos pagrindais, kurie yra įdiegiami visam gyvenimui, ir pritaikiau tai sau. Tai tokie trys asmenybės stabilumo taškai, poliai, ant kurių laikosi prasmingas, manau, ir laimingas gyvenimas.
Intelekto ugdymas – nuolatinis kažko mokymasis, žinios, domėjimasis naujovėmis.
Kultūrinis lavinimasis – nuolatinis kultūros „vartojimas“, „kultūrinė higiena“ – rutina, įpročiu tapęs noras žinoti vykstančius meno procesus, naujas parodas, kūrėjus, teatro, koncertų periodiškas lankymas, diskusijos tomis temomis.
Geros fizinės būsenos palaikymas – sveikas gyvenimo būdas, siekis nuolat stiprinti savo fizinę formą tam, kad nenukentėtų gyvenimo kokybė.
Mokausi empatijos, atvirumo kitoms nuomonėms, kitokiems žmonėms, siekiu augti bendraudama su jais. Smalsumas ir žinių siekimas – visuomet patinka išsiaiškinti, suprasti tai, ko nežinai ir nesupranti, nes tai suteikia drąsos priimti sprendimus, išlaisvina.
Kaip ir minėjau, mokausi būti autentiška, būti savimi ir nevaidinti sustabarėjusių personažų. Juk rimtų darbų darymas neprieštarauja humorui, linksmumui, išdykavimui. Paprasčiausiai nudžiuginti kitą, apskritai – mylėti žmones.
Noriu įveikti savybę, kurią, manau, mes daugelis turime. Pavadinčiau ją sovietinio mąstymo (auklėjimo) reliktu, – veikti, daryti tai, ko tikisi aplinkiniai, nepaisant to, kaip pats jautiesi ir ko reikia tavo dvasinei bei emocinei gerovei.
Mokausi atpažinti ir išvengti bet kokio santykio su pasitaikančiais posstsovietiniu snobizmu, idiotizmu, tamsumu ir kvailybe (greičiau, greičiau filtruokim ir stumkim visa tai į praeitį…).
– Kokiomis užsienio kalbomis galite susikalbėti?
– Klastuolis, prieš išeidamas, Paslapčių kambarį uždarė, tad įėjimo į kambarį galimybė buvo prarasta, nes jam atidaryti reikėjo mokėti šnypštūniškai. Taigi šnypštūniškai nemoku.
Tradiciškai mokykloje ir universitete mokiausi rusų, vokiečių kalbų. Dabar šių kalbų kaip ir nebereikia.
Pradėjusi dėstyti, keliauti – mokausi anglų, suomių, italų.
– Kokių pomėgių turite? Kiek laiko jiems skiriate?
– Bitininkystė, žygiai, kelionės.
– Kur ir kaip dažniausiai atostogaujate?
– Aplankyti jūrą yra būtina.
Kiekvieną vasarą praleidžiu Suomijoje – įkvepiantys miestai, europinio lygio moderni kultūra, menas, tolerantiški, išsilavinę žmonės. Miškas – Suomijos miškas toks lyg Hogvartso Uždraustasis miškas – vieta, pilna paslapčių ir itin keistų, įdomių reiškinių, traukiančių tyrinėti.
Žygiai (hiking) – mėgstamiausia aktyvaus laisvalaikio forma.
– Knyga, laikraštis, televizorius, internetas. Kam teikiate pirmenybę?
– Knyga, internetas. Televizoriaus neturiu, rūpimas ar mėgstamas laidas žiūriu internetu.
– Kokios muzikos klausotės?
– Jei yra galimybė, stengiuosi klausyti „gyvai“ – lankausi koncertuose. Paskutinis apsilankymas – vargonų muzikos koncerte Rygos Domus katedroje. Mėgstu klasiką.
Dar patinka sunkusis rokas, elektroninės muzikos projektas aggrotech /industrial metal Combichrist, alternatyvaus hiphopo grupė „Die Antwoord“, pasiklausau hardcore ir kitų subžanrų muzikos.
– Koks zodiako ženklas esate? Ar tikite horoskopais, pranašystėmis?
– Jūsų klausimai mane įkvėpė kūrybingiems ir žaismingiems atsakymams. Taigi, laimėjau Dailės mokyklos direktoriaus konkursą ir turiu begalinį norą sukurti unikalią mokyklą Mažeikių vaikams, gimusiems su nepaprastomis menininkų galiomis, – tokį dailės Hogvartsą. Mokyklą, kurios mokiniai įsitrauktų į kūrybos magijos pasaulį, įgytų unikalių supersavybių, reikalingų XXI amžiaus herojams.
Esu gimusi Drakono metais po Liūto ženklu ir, manau, šis derinys padės atlikti mano misiją – įkurti „Drakono gūžtą“ – kažką panašaus į Grifų gūžtą, kur mokėsi Haris Poteris. Net ir zodiako spalvos tos pačios – raudona ir auksinė!
– Koks Jūsų gyvenimo kredo?
– Pacituosiu Hogvartso himną. Nes šiame kontekste jis labai tinka – „Hogvartsai, kad tave karpos išverstų, Tu išmokyki mus ko nors. Ir seni ir pliki, ir maži nutrūktgalviai norim turėt galvoj šio bei to įdomaus, nes kol kas ten tik švilpia vėjas, pilna musių ir vištų pūkų. Tad išmokyki mus ko nors. Ką pamiršome, mums primink. Pasistenki, o mes netingėsim, kalsim, kad net smegeninės braškės.“
Mokytis. Pažinti pasaulį.
– Įsivaizduokite, kad pagavote auksinę žuvelę… Ko jos paprašytumėte?
– Jei vienu žodžiu – taikos.
O jei kitaip – kad visi pasaulio vaikai mokytųsi kūrybos – piešti, lipdyti, tapyti, konstruoti, kurti istorijas, personažus, išradinėti naujas savitas kūrybos formas. Ir tam turėtų visas pažangiausias priemones, technologijas, geriausius mokytojus ir pagalbininkus. Nes kuriantis žmogus niekada nepaims ginklo tam, kad užpultų kitus.
Audronė MALŪKIENĖ
Loading ...
