Kuo vir­to vie­nas Ag­nės poel­gis „ant juo­ko“

Tel­šių ra­jo­ne, Ple­pų kai­me, užau­gu­si Ag­nė And­riuš­kai­tė prieš ke­le­tą me­tų bai­gu­si Že­mai­tės gim­na­zi­ją iš­vy­ko stu­di­juo­ti į Vil­nių, o iš ten li­ki­mas ją nu­ve­dė į Ja­po­ni­ją. Ši ša­lis mer­gi­nai su­tei­kė ži­nių, pro­fe­si­ją, su­for­ma­vo jos as­me­ny­bę, net pa­kei­tė gim­to­jo­je ša­ly­je su­si­for­ma­vu­sius įpro­čius. Ag­nę taip su­ža­vė­jo Ja­po­ni­ja, jog šian­dien po ke­le­rių me­tų stu­di­jų pa­si­sve­čiuo­ti par­vy­ku­si į gim­tą­jį kraš­tą tvir­ti­na, kad il­gai čia neuž­si­bus, jos lau­kia Ja­po­ni­ja.

Au­re­li­ja SER­VIE­NĖ

Ne­ti­kė­tas li­ki­mo po­sū­kis – į Ja­po­ni­ją

Ja­po­ni­ją ir Ag­nę su­ve­dė Že­mai­tės gim­na­zi­jos mo­ky­to­ja Elė Ka­ka­naus­kie­nė, pa­kvie­tu­si mo­ki­nę pri­si­jung­ti prie gim­na­zi­jo­je vei­kian­čio ja­po­nų kal­bos ir kul­tū­ros bū­re­lio.
Ag­nė pri­si­pa­ži­no, jog iki tos die­nos apie Ja­po­ni­ją do­rai nie­ko ir ne­ži­no­ju­si: „Nei man ji rū­pė­jo, nei tu­rė­jau ko­kį kon­tak­tą su šia ša­li­mi, jo­kių atei­ties pla­nų. Tvir­tai ži­no­jau, jog no­riu stu­di­juo­ti tarp­tau­ti­nį vers­lą Vil­niaus uni­ver­si­te­te. Bai­gu­si dvy­li­ka kla­sių, ten ir „ap­li­ka­vau“. Bu­vau įsi­ti­ki­nu­si, jog pa­tek­siu, de­ja, ne­pa­vy­ko.“

Ant­ru nu­me­riu tel­šiš­kė bu­vo pa­si­rin­ku­si ja­po­no­lo­gi­jos stu­di­jas ir šį sa­vo pa­si­rin­ki­mą va­di­no la­biau poel­giu „ant juo­ko“. To­dėl pa­ma­čiu­si sto­ji­mo re­zul­ta­tus li­ko la­bai nu­ste­bu­si. Bet da­bar po ke­le­rių me­tų, kai stu­di­jos jau baig­tos, tei­gia esan­ti lai­min­ga, kad li­ki­mas vis­ką taip su­dė­lio­jo.

Ag­nės ke­lias į Ja­po­ni­ją bu­vo la­bai na­tū­ra­lus. 2015 m. įsto­jo į Vil­niaus uni­ver­si­te­tą – ja­po­no­lo­gi­ją. Ir jau ant­ra­me kur­se ga­vu­si sti­pen­di­ją iš­vy­ko moks­lų tęs­ti į Ja­po­ni­ją.

Di­džiau­sias iš­šū­kis sve­čio­je ša­ly­je tel­šiš­kei bu­vo kal­ba, mat su kul­tū­ri­niais da­ly­kais ji kaž­kiek bu­vo su­si­pa­ži­nu­si uni­ver­si­te­te. Pa­sak pa­šne­ko­vės, ja­po­nai la­bai mėgs­ta tai­syk­les ir la­bai lai­ko­si so­cia­li­nių nor­mų. Jos nie­kur neuž­ra­šy­tos, bet vi­si jas ži­no.

„Ja­po­nų kal­ba su­dė­tin­ga tuo, kad tu­ri la­bai daug man­da­gu­mo ly­gių. La­bai pri­klau­so nuo žmo­gaus, su ku­riuo kal­bi, ko­kią kal­bą tu­rė­tum var­to­ti. Bi­jo­jau, jog bū­siu ne­man­da­gi su ja­po­nais. Bi­jo­jau, kad „su­si­mal­siu“ si­tua­ci­jo­je. O iš ki­tos pu­sės – aš la­bai to lau­kiau. La­bai no­rė­jau ten iš­vyk­ti, tai bu­vo di­džiu­lis nuo­ty­kis“, – pa­sa­ko­jo pa­šne­ko­vė.

Po me­tų stu­di­jų Ja­po­ni­jo­je Ag­nė su­grį­žo į Lie­tu­vą ir Vil­niaus uni­ver­si­te­te sėk­min­gai už­bai­gė ba­ka­lau­ro stu­di­jas. Ta­čiau il­gai neuž­si­bu­vo. Net­ru­kus vėl iš­si­ruo­šė į Ja­po­ni­ją ma­gist­ro stu­di­joms.

„Kol stu­di­ja­vau ba­ka­lau­ro studijų programą Japonijoje, vis­ko mo­kiau­si ang­lų kal­ba, o įsto­ju­si ten į ma­gist­rantūrą są­mo­nin­gai rin­kau­si ja­po­nų kal­bą. Šį­kart stu­di­juo­da­ma daug la­biau bu­vau įsi­trau­ku­si į Ja­po­ni­jos gy­ve­ni­mą, bend­ra­vau su pa­čiais ja­po­nais, lais­vai val­džiau kal­bą“, – kal­bė­jo Ag­nė.

Su­si­ža­vė­jo Ja­po­ni­jos kul­tū­ra, gam­ta

Gy­ven­da­ma Ja­po­ni­jo­je Ag­nė la­bai su­si­ža­vė­jo ir su­si­do­mė­jo ja­po­niš­kais fes­ti­va­liais, ku­rie su­si­ję su šin­tois­ti­nė­mis ja­po­nų mal­dyk­lo­mis. „Šin­toiz­mas yra vie­ti­nė ja­po­nų re­li­gi­ja, la­bai pa­na­ši į mū­sų pa­go­ny­bę, kur yra gar­bi­na­mi gam­tos die­vai. To­kių mal­dyk­lų Ja­po­ni­jo­je yra la­bai daug – dau­giau ne­gu 80 tūkst. Kiek­vie­na jų tu­ri sa­vo kaž­ko­kį die­vą. Yra mal­dyk­la, kad sek­tų­si mei­lė­je, kad eg­za­mi­nus ge­rai iš­lai­ky­tum, vi­so­kiems įvai­riau­siems da­ly­kams ir įvai­rioms gy­ve­ni­mo si­tua­ci­joms. Taip pat dau­ge­lis to­kių mal­dyk­lų tu­ri ma­žas mal­dyk­lė­les – mi­ko­ši, ku­rias per šven­tes žmo­nės ne­ša ant pe­čių ap­link mies­tą. Mi­ko­ši – ga­na sun­kios, įvai­rių dy­džių, nuo ke­lių šim­tų ki­log­ra­mų iki ke­lių to­nų. To­dėl rei­kia daug stip­rių žmo­nių joms pa­neš­ti. Vi­si ei­da­mi šo­ka, dai­nuo­ja. To­kie fes­ti­va­liai la­bai su­vie­ni­ja bend­ruo­me­nę“, – apie sa­vo lais­va­lai­kį Ja­po­ni­jo­je pa­sa­ko­jo tel­šiš­kė.

Mer­gi­nai la­bai pa­tin­ka Ja­po­ni­jos kli­ma­tas – vi­sai ki­toks nei Lie­tu­vo­je. Cent­ri­nė­je ša­lies da­ly­je vi­sa­da gied­ra ir šil­ta. Anks­ti lei­džia­si sau­lė, o šeš­tą va­lan­dą va­ka­ro jau la­bai tam­su. Žie­mą tem­pe­ra­tū­ra nie­ka­da ne­krin­ta že­miau nu­lio ir čia nie­ka­da ne­snin­ga. Tik va­sa­rą šiek tiek sun­kiau, rei­kia pri­si­tai­ky­ti prie ko­ne 40 laips­nių karš­čio ir di­de­lės drėg­mės. Bet per tiek me­tų jau prie to pri­pra­tu­si. Ja­po­ni­jo­je la­bai gra­žu: ve­ši ža­lu­ma, kal­nai, miš­kai. Čia yra la­bai įdo­mių vabz­džių ir la­bai di­de­lių vo­rų, ku­rie at­si­ran­da ru­dens mė­ne­siais. „Ši da­lis ne to­kia ža­vin­ga, bet įma­no­ma su tuo gy­ven­ti“, – juo­kė­si pa­šne­ko­vė.

Per tiek me­tų Ja­po­ni­jo­je Ag­nė pri­pra­to ne tik prie jų gam­tos, kul­tū­ros, kli­ma­to, bet ir prie vir­tu­vės, ku­rio­je daug žu­vies, ry­žių, ma­ri­nuo­tų dar­žo­vių, fer­men­tuo­tų pu­pe­lių, jū­ros gė­ry­bių. Jai la­bai pa­tin­ka ja­po­niš­ki sal­du­my­nai – mo­či – ka­muo­liu­kas ry­žių su įda­ru. Jie la­bai ski­ria­si nuo lie­tu­viš­kų de­ser­tų – nė­ra to­kie sal­dūs.

Ja­po­ni­jo­je la­bai bran­gūs vai­siai. Par­duo­tu­vė­je yra tik gra­žiau­si ir ap­va­liau­si, vie­no­do dy­džio obuo­liai. Nie­ka­da ne­ra­si­te jų su dė­mė­mis, su įdu­bi­mais. To­dėl, pa­sak pa­šne­ko­vės, čia nor­ma­lu už vie­ną obuo­lį mo­kė­ti du eu­rus. Dar­žo­vės šiek tiek pi­ges­nės, bet, svar­biau­sia, la­bai gra­žios.

Pa­val­gy­ti res­to­ra­ne ar ka­vi­nė­je kai­nuo­ja pa­na­šiai kaip ir Vil­niu­je. Ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to kai­nos įvai­rios, žiū­rint, ko­kia­me mies­te gy­ve­ni. Ypač bran­gūs būs­tai To­ki­ju­je, to­dėl dau­gu­ma žmo­nių gy­ve­na ato­kiau nuo mies­to.

Pe­rė­mė ja­po­niš­kas ma­nie­ras

Ke­le­ri me­tai gy­ve­ni­mo Ja­po­ni­jo­je pa­kei­tė Ag­nės gim­to­jo­je ša­ly­je su­si­for­ma­vu­sius įpro­čius. Mer­gi­na pri­si­pa­žįs­ta pe­rė­mu­si ne vie­ną ja­po­nams bū­din­gą ma­nie­rą. „Ši­tie įpro­čiai tie­siog pri­li­po prie ma­nęs“, – tvir­ti­no Ag­nė.

Į Lie­tu­vą po ke­le­rių me­tų stu­di­jų Ja­po­ni­jo­je par­vy­ku­si mer­gi­na sa­kė, jog pa­si­sve­čia­vu­si čia ji tik­rai dar su­grįš į Ja­po­ni­ją: „Ten daug me­tų gy­ve­nau kaip stu­den­tė, bet la­bai no­rė­čiau pa­ban­dy­ti gy­ven­ti ką nors dirb­da­ma.“