Šiandien kviečiu jus apeiti Šakių giminės kryžiaus kelią. Tik tris stotis. Kelias nebus tolimas – tik po Ketūnų kaimą, bet eisime lėtai, sustodami prie trijų kartų pastatytų kryžių.
Kryžiai buvo statomi Jaunųjų kapeliuose. Iš kartos į kartą perduota ir Jaunųjų kapelių paslaptinga istorija.
ČIA BAIGĖSI DVEJOS VESTUVĖS
Gal pirmoji Šakių karta žinojo ir žuvusių jaunųjų veselninkų pavardes, bet iki šių dienų liko tik pasakojimas. Ant senojo Ketūnų vieškelio, kuris vedė į Tirkšlius ir Sedą, netoli pakelės pušelės, kelias daro gražų, bet gana staigų vingį. Į apačią šlaitas Šerkšnės upės link, daug ąžuolų ir kitokių medžių, toliau – miškas. Kelio vingyje kelio iš priekio nesimato.
Važiavę dvi jaunųjų padvados. Vieni ant šliūbo į Sedą, o kiti po šliūbo į Ketūnus. Arkliai geri, jaunų ir linksmų žmonių pilni ratai.
Ir atsitiko taip, kad tame vingyje jie neprasilenkė. Matyt, lėkta zovada, arklių nesuvaldė… Kiek žuvo žmonių, pasakojimai jau nemini. Keistumas tos istorijos, kad žuvusieji buvo palaidoti tame gražiame vingyje, slėnyje, nusileidus nuo kelio…
Dar dabar vaikščiodamas randi cementinius antkapius. Būta kelių kryžių, jiems nykstant Šakiai paremontuodavo, tėvas naują pastatė. Atminimui, kad pro šalį važiuojantys žmonės kepurę nukeltų, poterį sukalbėtų.
Senokai guli nuvirtę kryžiai. Vienas dar stovi pakrypęs, kitas jau į medį atsirėmė. Ateidavo iš Sedos vienuolė Genutė Šakytė, ravėjo, gėles sodino, krūmus genėjo. Atėjo laikas ir trečiai kartai – Vytautui Šakiui su žmona Birute kryžių pastatyti. Po jų statys jų sūnus Tadas. Vėliau, jei reikės, Tado vaikai.
Bet pradėkime kelią į praeitį. Juo veda Vytautas ŠAKYS.
PIRMOJI STOTIS.
Ona ir Konstantinas Šakiai
Mano bočius Konstantinas Šakys, Ketūnų kaimo ūkininkas, ant ribos su Skuodo Ketūnais nusipirko 30 hektarų.
Ėjo 1946 metai. Kol rusai savo tvarką įvedinėjo, bočius stengėsi nusipirktam ūkyje savo tvarką įsivesti. Bočius buvo labai mokytas. Mokėjo net šešias kalbas, tarp jų – rusų, vokiečių, latvių, lenkų. Mokėjo ir lotynų kalbą, mat buvo baigęs du kursus kunigų seminarijoje (supratęs, kad nenori būti kunigas, tėvams pritarus, seminariją metė).
Bočius domėjosi įstatymais ir buvo apsiskaitęs, kad rusai leidžia turėti iki 30 hektarų žemės ir jos neatima (deja, tuščios kalbos…). Dideliame ūkyje, kurio buvo nupirkta tik „leidžiama“ dalis, bočius skubėjo statytis trobą, mat buvo didelės kūtės ir sena maža troba. O vaikų tuo laiku jau buvo trys, netrukus susilaukta dar dviejų.
Mano probočiai gyveno tiesiog miške ir buvo prikaupę medienos. Jau sutverto kolūkio pirmininkas Pūras bočiui trobą statyti griežtai uždraudė. O bočius tikrai nepėsčias buvo – taip suorganizavo darbus, kad trobą pastatė per tris dienas, tiksliau, paras. Tai pamatęs pirmininkas tiesiog pasiuto. Atsiuntė staliniecą traktorių, visus suvarė į daržinę plūktom grindim, kur prie ano savininko kaimo šokiai būdavo, ir įsakė trobą nugriauti.
Per sumaištį pirmininkas nepastebėjo, kad troboje liko mano babūnėlė Ona su naujagime dukrele. Traktoristas įėjo į trobą patikrinti, ar tikrai žmonių nėra, ir rado babūnėlę su naujagime ant rankų. Kad ir kaip grasino, bet babūnėlė atsisakė išeiti.
Nedrįso pirmininkas kelti rankos prieš moterį su kūdikiu ant rankų. Įsakė atimti didžiąją daržinę, kur visi buvo suvaryti. Kolūkis ta daržine ir naudojosi, ji po šiai dienai tebevadinama „kulkuoza daržinie“.
Atėmė ne tik daržinę, bet ir žemę, tačiau tremties Konstantinas su Ona ir penkiais vaikais išvengė. Manau, kad per bočiaus apsišvietimą. Bočius tapo kaimo veterinoriumi. Bočiaus verta buvo ir babūnėlė – darbininkė, tvarkinga, švari, pamaldi. Nebuvo tokių darbų, kurių ji nebūtų įveikusi.
Bočius mirė 1958 metais, nė 70-ies nesulaukęs, bet bendru sutarimu kryžių Jaunųjų kapeliuose paliko pastatęs. Šiokį tokį – seną supuvusią kryžmą pakeitė nauja, supuvusią apatinę dalį nupjovė ir vėl įkasė. Kryžius pažemėjo, bet stovėjo dar ilgai.
Babūnėlė gyvenimo tvarką perdavė jauniausiam sūnui Vytautui. Keturi vaikai buvo išleisti į mokslus ir iš namų išėjo.
ANTROJI STOTIS.
Magdelena ir Vytautas Šakiai
Vytautas žmoną Magdeleną Jurkutę parsivežė iš Gricaičių kaimo. Ji buvo ne tik gera darbininkė, fiziškai stipri, gerai sudėta, bet pilna ir visokių prašmatnumų. Atmintinai mokėjo daug eilėraščių ir, ištaikiusi progą, juos deklamuodavo. Gražiai dainavo ir giedojo. Buvo gerai pramokusi siūti, gražiai siuvinėjo. Ir gaspadinė buvo puiki. Jos ne tik daržai buvo nuravėti, bet ir gėlynai akį džiugino. Ir medelį gražesnį sodino, ir sodą prižiūrėjo. O vieta gražumams puoselėti buvo dėkinga – Šerkšnės upės vingis, gražus Jaunųjų slėnis, aplink kalvos.
Užaugino Vytautas su Magdelena penkis vaikus. O laikai buvo sunkūs. Abu dirbo Plinkšių tarybiniame ūkyje. 9 metus žmona dirbo ūkio fermoje. Melžė po 25 karves, rankomis. Ir pieną reikėjo į bidonus sunešioti, ir padėti sukilnoti. Namo parėjus – savi darbai, penki vaikai…
Tėvas perstatė trobą, ją padidino, pagražino. Gerai mokėjo gyvulius prižiūrėti, juos labai mylėjo, gydė, jei reikėjo.
Kai Jaunųjų kapeliuose pradėjo virsti kryžiai, Šakiai nutarė pastatyti naują kryžių, kad atmintis neišnyktų. Visi šeimos vaikai buvo išmokyti su gyvuliu apsieiti. Duktė Zita baigė veterinarijos mokslus, ir jos duktė Beatričė tuo keliu nuėjo.
TREČIOJI STOTIS.
Birutė ir Vytautas Šakiai
ŪKININKAVIMO PRADŽIA
Ėjo 1990 metai. Keitėsi laikai. Tais metais vedžiau Birutę Momgaudytę iš Nidos. (Nidoje gyveno mano sesuo Bernadeta.) Vietoj povestuvinės kelionės, visi sutarė man, jauniausiam šeimoje, vieninteliam likusiam prie namų, perrašyti tėvo žemę – tuos pačius 30 hektarų, kadaise bočiaus pirktų. Kartu gavau ir jau padidintą trobą, kūtę ir „kolkuoza“ daržinę. Dvi karves, avių ir vištų.
Tais pačiais metais mirė tėvas. Likome gyventi su mama.
Birutė kilusi iš sentikių giminės, bet krikštyta. Tai Magdelena, arba mama, kaip Birutė ją visada vadino, greitai sutvarkė reikalus: išmokė poterių, privedė Pirmos Komunijos ir padermavojo. Birutė stengėsi priimti visus mamos mokslus.
Kol mama buvo dar stipri, ranka rankon dirbo visus darbus ir visko Birutę išmokė. Ne tik pagydyti gyvulį, bet ir paskersti, esant reikalui. Ir žąsiną nuo žąsies atskirti. Visko mama iš savo tėvo buvo išmokusi.
Ūkį pradėjome nuo „vargų vaiko“ – Tadas tik gimė, o aš iš karto lekiu prie karvių… Visi darbai – rankomis. Karvių daugėjo – atsirado 4, su metais – 12. Supratau, kad be technikos nieko nebus. Šiaip taip nusipirkau traktorių ir presą. Ne tik sau, bet ir pusei Plinkšių ūkininkų supresuoju. Pradėjo eiti pinigai, jau galėjau pasisamdyti žmogų.
Už grūdus mokėjo labai mažai, priviso sukčių, būdavo, kad, išvežę grūdus, ir iš viso pinigų negaudavome. Už pieną – zuikio ašaros. Atsirado visokių supirkėjų, bet kainų nė vienas nekėlė. Ėmėme pieną vežioti po namus. Vargo daug, bet pinigai didesni. Ėmė gainioti, gaudyti veterinarinė tarnyba ir visokios kontroliuojančios instancijos. Pamažu atkrito sukčiai, nusistovėjo šiokios tokios grūdų ir pieno kainos, atsirado daugiau rimtesnių supirkėjų. Auginome ir jaučius parduoti.
Tada buvo pigios trąšos, o žmonės, atsiėmę žemes, ėmė siūlyti jas pirkti. Tai aplinkui savo sodybą susipirkau 180 hektarų žemės, įskaitant ir savo turėtą.
Gimė dar du vaikai, paaugo vyresnysis Tadas. Jis nuo mažo buvo linkęs padėti, tai nuo 14-os ir sėdo prie vairo.
GERESNIO GYVENIMO LINK
2009 metais pradėjo eiti parama – SAPARD. Su pirmaisiais pateikėme paraišką ir nusipirkome geltoną NEU-HOLAND traktorių. Jis nebuvo našus, bet tik tokią techniką paramai skyrė.
Po poros metų už paramą ūkiui modernizuoti nusipirkom galingesnės technikos.
Gyvenimas vis gerėjo. Rajone prasidėjo ūkių apžiūros. Mums sekėsi. 2003 metais – II vieta, o 2005-aisiais – I vieta ir dovana – kelionė į Austriją.
Stebėjomės austrų tvarkingais ūkiais – viskas pas juos atvirkščiai. Jeigu pas mus tvarto, daržinės durys į kiemą, tai pas juos – kitoj pusėje. Jeigu mūsų vištos po kiemą vaikšto ir daržus kapsto, tai pas juos tvarkingam dideliam aptvare, už tvarto… Pakeitėme ir savo ūkį pagal austrus. Kiek daug švaros ir tvarkos atsirado, kai karvės per kiemą nevedamos, o vištos po kojomis nelaksto…
Prieš dešimt metų atsisakėme gyvulių. Tiesiog nebebuvo iš to naudos, net iš mėsinių galvijų. Dirbi dirbi, o pardavęs, kai suskaičiuoji… Pasilikome vieną karvę, kažkaip širdis neprileido – gyventi kaime ir be savos karvės pieno. Nenusisekė mums su ja, tada ir atsisakėme gyvulių galutinai. Tiesa, laikome pulkelį avių, paukščių pasiauginame.
Perėjom prie grūdininkystės. Birutei neliko darbo, buvo nuėjus šokti į Sedos kultūros centrą, bet… Stojo į Darbo biržą ir netrukus gavo darbą Plinkšių senelių globos namuose.
GYVENIMO DŽIAUGSMAI
Užaugo trys vaikai ir išėjo iš namų. Turim dvi anūkes: Aušrinė – antrokė Sedoje, Uršulė dar tik 4 mėnesių. Vaikai netoli, tai ir anūkes dažnai matome.
Mėgstam tvarkyti aplinką. Prižiūrėti medelius. Mokam pavėsinėje pasėdėti ir pasidžiaugti, nes mūsų gyvenimas iš tiesų yra gražus ir laimingas. Dar sveiki ir stiprūs.
Turim laiko – sėdam ir išvažiuojam po Lietuvą. Juk kiek gražių vietų – dvarų ir ežerų… Mūsų užsienis – Latvija. Visokių grožybių ten randam, o ir virtuvė ten šiek tiek kitokia.
SUBRENDOME KRYŽIUI
Atrodo, kas čia tokio – pastatyti kryžių. Bet, pasirodo, nėra taip paprasta. Turi suvokti, kad tau REIKIA PASTATYTI KRYŽIŲ. Matyt, iš bočių, iš tėvų tas supratimas ateina. Ir ateina laikas, ir susiklosto tam aplinkybės.
Turiu miško ir ateina dėl malkų tartis auksinių rankų meistras Jonas Giačius, atėjęs į giminę per kitą Šakių šaką. Išėjo kalba apie Jaunųjų kapelių griūvančius kryžius. Aš jam – miško malkoms, o jis man padarys kryžių.
Jonas jau žinojo, kad Marius Ruškys dirbdina Baltąjį kryžių. Nuvažiavo, apžiūrėjo, išsimatavo ir padarė. Tokį pat, tik papuoštą spinduliais, kad jauniesiems pritiktų, ir nudažė baltai, kaip jaunosios suknelė… Kryžiaus aukštis – 4,8 metro, kryžmos plotis – 2 metrai. Didingai atrodo.
Jaunųjų kapeliai – keista vieta. Ten bet kuriuo metų laiku gražu. Pavasariais ir vasarom kartais atvažiuoja vestuvininkai. Esame pastatę aukštas sūpynes. Jaunieji supasi… Kartais žmonės sustoja ir ateina pažiūrėti. Nėra jokios kelio nuorodos, bet randa.
Iškirtom krūmus, išvalėm. Erdvu čia ir visada šviesu. Matyt, ta baisi nelaimė, kažkada čia nutikusi, vis tik paliko gerus atminties ženklus.
Pernai, per Šv. Stanislovo atlaidus, buvo pašventintas brolių Vanagų pastatytas kryžius senuose Ketūnų kapeliuose. Tie kapeliai yra per pusę su sentikiais. Kadangi Birutės protėvių ten daug palaidota, galvojome padirbdinti sentikių kryžių. Prasidėjo karas Ukrainoje, tiesiog nekyla ranka rusų sentikių kryžiui statyti. Gal kada nors… Po karo.
Genoveita GRICIENĖ
Autorės ir Kosto Šakio nuotraukos
Loading ...
