– UAB „Apoil“, Jūs tiekiate bendrovėms dyzeliną dar nuo 1995 metų, taip pat bent 20 metų valdėte degalines. Pažįstate abi sritis, patirtis didelė, tad gal atskleistumėte niuansus, kodėl didmeninės ir mažmeninės degalų kainos „elgiasi“ skirtingai?
– Tiesa, didmeninės ir mažmeninės kuro kainos kiek skirtingos, nors jos susijusios. Didmeninės kuro kainos susietos tiesiogiai su pasauline naftos kaina einamuoju momentu, nepriklausomai, po kiek jos yra užpirkta sandėlyje. Tokiu būdu kylant naftos kainoms naftos perdirbimo gamykloms atsiranda galimybė uždirbti „riebias“ maržas, nors galėtų didmeninės kainos tiek nedidinti. Deja, kainos skaičiavimo principas ne vartotojo naudai tuo metu. Dienos kainos formulėje „sėdi“ ne tik dienos naftos kaina, taip pat joje „sėdi“ ir dienos dolerio / euro kaina ir kiti kaštai, dalis jų biržos rodmenimis. Todėl paprastai pakilus naftos kainai iš karto kyla ir išleidžiamų produktų didmeninė kaina, kuriai savo įtaką padaro dar ir pasaulinės produktų kainos. Produkto kainos reguliavimas atskirai taip pat svarbus dėl to, kad apsaugotum savo kaip gamintojo rinką. Taigi čia kainos mechanizmai ir paprasti, ir nepaprasti.
Degalinių kainos veikia tarsi amortizatorius, t. y. jos kils, kai kils didmeninė kaina, bet tai nevyksta iš karto, o kai kada visai gali neįvykti, nes šalyje pakankamai aštri konkurencija. Gali neįvykti todėl, kad artimoje ateityje didmeninės kainos grįš į buvusių lygį. Paprastai degalinės turi rezervus talpyklose, tad iš karto pakilus kainoms jos nereaguoja. Kai kada manoma, kad iš karto, tačiau tai netiesa, nes nė vienas degalinių tinklas nesiryžta parodyti rinkai blogo aukštų kainų „veido“. Dažniau priešingai – tik atsiradus galimybei, jos dažniau linkusios parodyti gerą mažesnių kainų „veidą“. Tačiau tai taip pat ne visada išeina, kadangi riboja vėl tas pats turimas rezervas, tik šį kartą jis brangus. Skubos mažinti kainas net ir esant galimybėms nėra dėl ateities netikrumo ir dėl prigimties, nes suprantama, kad pagal prigimtį tai pelno siekiančios organizacijos. O pelnas sunkiau pasiekiamas, kai tuo tarpu kaštai ir nuostoliai tarytum tyko už kampo.
Ir kodėl gi mes vis dėlto pykstame ant degalinių, kaltindami jas netgi nesąžiningumu? Priežastis paprasta: mes pykstame dėl kylančių kainų iš esmės. Kai viduje kaupiasi pyktis, nuoskaudos, natūralu, tai iškraipo realų vaizdą, o pyktis koncentruojasi ant to, ką galime matyti, t. y. degalinių švieslentes, nors priežastis yra didmeninės kainos kilimas dėl naftos kainų įtakos ir paties jos skaičiavimo principo. Tačiau ar gali pykti ant to, ko nematai ir nesupranti? Žinoma, ne. Todėl degalinėms ir kliūna daugiausiai.
– Jūsų kaip verslo nuomone, ką galima būtų padaryti, kad degalų kainos taip drastiškai neaugtų kylant naftos kainoms ir ypač šiuo metu tokiais šuoliais?
– Manau, Vyriausybėje pasigendama greitos reakcijos ir sveikos verslininkiškos nuovokos. Nėra normalu, kad didelė dalis transporto pilasi degalus kaimyninėje Lenkijoje. Verslo akimis žiūrint, tai nuostolis valstybei ir didelių kainų kančia paprastam žmogui. Taip pat problema – išsilavinimas, nes dabar daugiausia ekonomistai. Ekonomistų darbas suskaičiuoti, o verslo vadovo, kas taip pat yra profesija, darbas – matyti reiškinius ir priimti racionalius sprendimus. Taigi ekonomistas negali priimti racionalių sprendimų. Taip mato verslas problemą. Žiūrint netgi į pasiūlymą mažinti akcizą degalams tiek, kiek žmonės permokėjo PVM mokesčio. Taigi čia tik kompensacijos mechanizmas, kuris netgi dar neveikia ir neaišku, ar veiks. O kur pagalba žmonėms? Kodėl tas akcizas būtent toks, bet ne minimalus leidžiamas Europos Bendrijoje? Atsakymai paprasti, nes ekonomistai mąsto apie skaičius, apie biudžetą, bet ne apie žmogų. Ką daryti? Kai mąstoma apie žmogų, padaryti galima daug ką kitaip.
Loading ...
