Kajus Lementauskas: „Tik per darbus žmogus išreiškia jausmus tėvynei ir tautai“

Pavasarį, man žingsniuojant Naftininkų gatve, pro šalį žaliu senovišku dviračiu prašvilpė jaunuolis, pasipuošęs dailiu kostiumu ir skrybėle. Toptelėjo mintis: turėtų būti įdomi asmenybė.

Su Gabijos gimnazijos mokiniu Kajumi Lementausku po kurio laiko susitikome Mažeikių muziejuje, parodos pristatyme, ir sutarėme: susitiksime pasikalbėti.

Veiklų daug ir įvairių

Žurnalistai, bendraudami su rajono švietimo, kultūros bendruomenės nariais, dalyvaudami įvairiuose renginiuose, neretai išgirsta nuomonių apie gabius, kūrybingiausius, įdomių užsiėmimų bei pomėgių turinčius moksleivius.
Ir apie Kajų jau teko girdėti – kaip apie gimnazistą, pavasarį rajoninėje dailės olimpiadoje įgyvendinusį įdomų, su kostiumo dizainu susijusį projektą. Teko skaityti, kad moksleivis domisi istorija – ypač Lietuvos tarpukariu, propaguoja to istorinio laikotarpio gyvenimo būdą, kolekcionuoja kostiumus ir kitus daiktus, yra skaitovas, aktorius.

Gegužės 7-ąją, Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną, už akių užkliuvo įrašas Gabijos gimnazijos „Facebooko“ paskyroje, kad K. Lementauskas išleido tautiškosios minties laikraštį „Tautietis“. Į atmintį įstrigo Gedulo ir vilties dienos minėjime prie Mažeikių geležinkelio stoties pamatytas Kajaus ir jo bendraminčių iš Juozo Vaičkaus Skrajojamojo teatro suvaidintas etiudas jautria tremties, namų netekties tema.

Taigi priežasčių ir temų pašnekesiui buvo daugiau nei daug: mokslai, teatras, kostiumai ir jų dizainas, tautiškumas, pilietiškumas, patriotiškumas, Lietuva – tokia, kokia ji kadaise buvo ir kokią jaunas mažeikiškis pasirengęs dabar kurti savo darbais.

Susidomėjo Lietuvos tarpukario laikotarpiu

Kajus kalbėjo, kad mokykloje jam geriausiai sekasi ir arčiausiai širdies yra dailės ir technologijų pamokos. Kai susidomėjo lietuviškumu, tautiškumu, patriotiškumu, kai tam pradėjo skirti daugiau dėmesio, patrauklios, įdomios tapo ir lietuvių kalbos bei literatūros pamokos. Jose gimnazistas gauna nemažai atsakymų į rūpimus klausimus, sužino įdomių faktų apie rašytojus – lietuvių literatūros klasikus. Be to, drąsiai gali konsultuotis, diskutuoti su mokytoja Kristina Kleinauskaite-Mališauskiene.

Kajus anksčiau užsiėmė Antrojo pasaulinio karo (bet ne Lietuvos) rekonstrukcija – turėjo to meto kostiumų, dalyvaudavo renginiuose. Paskui jo žvilgsnis ir mintys nukrypo į Lietuvą tarpukariu ir visa tai, kas būdinga anam laikmečiui.

Gimnazistas pastebėjo, kad jam įdomu ir patinka viskas – ypač gražios to laikmečio uniformos, galinga kariuomenė, civiliai žmonės, tautinio mąstymo suklestėjimas.
„Žinoma, tarpukariu visko buvo: gerų ir nelabai gerų dalykų. Lygiai taip pat, kaip dabar.
Bet, mano supratimu, į tai, koks buvo tarpukario žmonių mąstymas, pasiekimai, planai, tikslai, ambicijos, reikėtų lygiuotis ir šiandien. Kiekviena idėja, kiekvienas dalykas buvo reiškiami tautiškai. Nuo religijos, literatūros iki aprangos. Viso to mums reikės ateityje. Reikia imti dalykus, kurie buvo geri, ir integruoti į šiandieninį gyvenimą“, – įsitikinęs K. Lementauskas.

Stiliaus kūrimas tapo hobiu

Netrukus po to, kai susidomėjo tarpukariu, Kajus pagalvojo, kad nebenori ir nebegali rengtis džinsais ar kitais moderniais, bet nemielais drabužiais. Su jais atsisveikinęs pradėjo pirkti, kaip pats sakė, tikrus – mielus, tvirtus, iš kokybiškų audinių „teisingai“ pasiūtus, prie tarpukario priartinančius drabužius ir juos vilkėti.

Socialiniame tinkle „Facebook“ buriasi grupės žmonių, dėvinčių istorinius kostiumus. Jose – net ir po 10 tūkst. narių iš įvairių pasaulio kampelių. Šiose grupėse mažeikiškis randa, įsigyja ir parsisiunčia jį dominančių originalių kostiumų.

„Nėra taip, kad mano stilius būtų klasikinis. Jis krypsta į 1930–1940 metų madą. Sakoma: mada keičiasi, o stilius išlieka amžinai. Stengiuosi tą madą išreikšti subtiliai. Viena iš mano mėgstamų detalių, kuri tuomet buvo itin populiari, – labai plačios kelnės.

Žinoma, kurios gražiai krinta, nėra sudribusios. Dar mėgstu ryšėti trumpus kaklaraiščius, surištus plonais mazgeliais“, – savo aprangos detales apibūdino gimnazistas.
Tam, kad sukurtum atitinkamą aprangos derinį, reikia rasti įkvėpimo, pagrįsti įvaizdį. Kajaus, kaip ir daugelio žmonių, kurie rengiasi klasikiniais, istoriniais drabužiais, įkvėpimas – to laikmečio mados iliustracijos. Internete jis susiranda tokių iliustracijų, ypač nuotraukų, ir nagrinėja, kokį kaklaraištį ryši vyras, koks kostiumo audinio raštas.
Ilgainiui savito stiliaus kūrimas tapo Kajaus hobiu.

Kaip atsirado „Tautietis“?

Birželio 14-ąją, Gedulo ir vilties dieną, prie Mažeikių geležinkelio stoties vykusio minėjimo metu mažeikiškiai galėjo pasiimti ir neštis skaityti K. Lementausko leidžiamo tautiškosios minties laikraščio „Tautietis“ antrąjį numerį. Penkiasdešimt jo egzempliorių kaipmat „išgaravo“.

Pasak laikraščio sumanytojo, redaktoriaus ir leidėjo, viskas prasidėjo nuo lietuvių kalbos pamokų apie garsius rašytojus ir Lietuvos patriotus: Antaną Baranauską, Maironį, Vincą Mykolaitį-Putiną.

„Mano širdyje patriotizmas jau ruseno, bet pamokos dar labiau priartino prie šių asmenybių.
Turbūt manyje įsižiebė jaunystės idealizmas, kai norisi nuveikti kažką reikšmingo, kai norisi kažką pakeisti, o nedideliame mieste jaunam žmogui, dar neįžengusiam į tikrą, suaugusiojo gyvenimą, tai padaryti sudėtinga. Tai ir nutariau: leisiu laikraštį“, – pasakojo pašnekovas.

Tautiškosios minties laikraščio leidėjas teigė: nuo pat pradžių jo tikslas ir siekis buvo, kad žmonės, į kurių rankas patenka vienas ar kitas laikraščio numeris, rastų jame ką nors, kas jiems svarbu ir ką jie galėtų pritaikyti savo kasdienybėje.

Jei šiandien nepopuliaru, ryt gali pasikeisti

Daugelis Kajaus klausia, kodėl „Tautietis“ – ne skaitmeninis, o popierinis, ir teigia, kad popieriniai laikraščiai nebepopuliarūs, kad niekas tokių nebeskaito.
„Atsakau taip: tai, kas dabar nebėra populiaru, staiga tampa populiariu dalyku. Pavyzdžiui, šiandien nepopuliari nuomonė po metų kitų tampa populiaria, nes yra kitokia, ne kaip daugumos. Tas pats ir kalbant apie „Tautietį“. Mano tikslas – skaitytojų dėmesį patraukti ir išskirtine stilistika, ir išreikštomis idėjomis, kurios dabar jau retai populiarios“, – paaiškino pašnekovas.

Laikraštyje Kajus dalijasi tarpukario leidiniuose spausdintais straipsniais, tautos dvasią stiprinusių kalbų tekstais, etiketo ir aprangos patarimais, o taip pat – savo parašytais tekstais.
„Tie jau kadaise leidiniuose spausdinti straipsniai geriau išreiškia mintis, negu galiu aš. Tikiu, kad skaitytojus šie straipsniai suartina su praeitimi, suteikia idėjų ateičiai ir įkvepia“, – kalbėjo „Tautiečio“ redaktorius.

Tautiškumas – didelė ir svarbi vertybė

Kajui tautiškumas – daugiau nei trumpas šią sąvoką apibūdinantis sakinys. Tai ir dvasinė būsena, ir jausmas, ir, svarbiausia, darbai. Nes tik per darbus žmogus išreiškia jausmus tėvynei ir tautai.
Gimnazistas turi, ką atsakyti ir į skeptikų pasvarstymus, kad dabar, skubos, modernumo kupiname XXI amžiuje tautiškumo ir modernumo neįmanoma suderinti.

„Skeptiko klausčiau: tai gal ir žmogiškosios vertybės yra pasenusios? Klausčiau, ar jam rūpi sveikata, grožis, gerovė, bendruomeniškumas, ar jis gerai sutaria su savo tėvais, seneliais, bičiuliais, ar yra tikras draugas, ar jam svarbi žmogaus gyvybė… Manau, žmonės, kurie abejoja tautiškumo verte, patys sau nėra atsakę į daugelį klausimų“, – kalbėjo K. Lementauskas.

Daugiau mąstyti ir gerbti tai, kas sava

Gimnazistas pastebi, kad tautiškumo idėja šiandieninių žmonių atmetama, stumiama į šoną, ir tai yra patyręs pats. Pavyzdžiui, kai į viešumą išeina pasirišęs tautinį kaklaraištį, sulaukia tokios reakcijos: o, bočius iš tarybinių laikų. Nors iš tiesų toks lietuviškais raštais papuoštas aksesuaras su tais laikais nieko bendra neturi.

XX amžiaus antrosios pusės daugiabučiai namai ar kotedžai, loftai, įvairios technologijos, telefonai, skaitmeninis pasaulis, „popsas“– tai šiuolaikinio žmogaus „aksesuarai“, o tautiškumui daugelio gyvenime vietos nebėra.
„Galbūt todėl, kad visko šiuo metu yra per daug, nebėra laiko susimąstyti apie tai, kas sava, lietuviška. Be to, atrasti, išrasti modernių tautiškumo formų labai sudėtinga. Tautiškumo palikimas yra iš senesnių laikų. Žinoma, turime ir šiuolaikinių tautiškumo formų, bet ne tiek daug, kad uždegtume didžiąją dalį liaudies“, – kalbėjo Kajus.

Kaip tai pakeisti? Pasak pašnekovo, reikia įvairiais būdais raginti žmones daugiau mąstyti, skleisti žmogaus sielai naudingą informaciją socialiniais tinklais, leidiniais – visomis įmanomomis platformomis.
Be to, jaunimą augina ir ugdo vyresnioji karta, tad ir jos atstovams vertėtų susimąstyti, ar, deklaruojant tautinį švietimą, viskas šiuo metu yra gerai.

Idealas – iš kelių asmenybių

Kajus į klausimą, ar turi kokią nors istorinę asmenybę, idealą, kuria žavisi ir kurios pavyzdžiu seka, pasakojo, kad vieno konkretaus žmogaus nėra.
Jam sektinas pavyzdys – idealizuotas tarpukario žmogus: pasipuošęs, pasitempęs, nesikeikiantis, kultūringas, žinantis savo vietą, propaguojantis tautiškumą, lankantis bažnyčią, besiruošiantis valstybinėms šventėms ir jas aktyviai minintis.

„O jei kalbėtume apie konkrečias asmenybes, labiausiai įkvepia kunigas, profesorius, poetas Maironis. Taip pat ir Lietuvos Respublikos Prezidentas Antanas Smetona, kuris, nors ir atrodė ramus ar net pasyvus žmogus, buvo labai tvirto charakterio ir degė tautiškumu. Įkvepia ir generolas Povilas Plechavičius, aršiai kovojęs už Lietuvą“, – pasakojo K. Lementauskas.

Siekis – mados dizaino studijos

Pabaigai – apie paprastesnius dalykus. Dabar pats vidurvasaris, o laikas lėkte lekia.
Rugsėjį Kajus bus dvyliktokas. Laukia nelengvi, bet įdomūs metai, išbandymas egzaminais. Kitąmet, tokiu laiku, kaip dabar, Kajui prieš akis bus naujas – studentiškas – gyvenimo etapas.

„Lyg ir esu pasirinkęs tolesnį kelią. Norėčiau Vilniaus dailės akademijoje studijuoti mados dizainą.
Nežinau, kur mane gyvenimo valtis nuplukdys. Bet labai norėčiau ten studijuoti, kad kada nors ateityje galėčiau turėti savo siuvimo ateljė. Gal čia jaunystės laikų idealizmo apraiškos, bet ateity norėčiau padaryti įtaką Lietuvos žmonių aprangai, norėčiau kažką reikšmingo padaryti, kad ta apranga gerėtų, būtų kokybiškesnė“, – šypsojosi mažeikiškis.

Pašnekovas pridūrė, kad yra labai dėkingas visiems jį supantiems žmonėms. Ir tiems, kurie kritikuoja, jo pažiūras ir stilių vertina nepalankiai, ir tiems, kas palaiko, supranta, padrąsina, pasako komplimentų. Juk visa tai ir augina, formuoja žmogų.

O pabaigai – Kajaus palinkėjimas: „Linkiu kiekvienam skaitytojui neužmiršti, jog yra lietuvis – tikriausias Lietuvos atspindys, apie tai dažniau susimąstyti ir atitinkamai, pavyzdingai gyventi, kad mūsų protėviai, kruvinai kovoję už mūsų laisvę ir gerovę, galėtų mumis didžiuotis. Taip pat linkiu nepaliaujamai dirbti Tėvynei, stengtis dėl jos ir tautiečių gerovės, ne tik dėl savęs. Pajausti vieningos tautos dvasią, kuri įkvėptų dideliems darbams, kurie mūsų neišvengiamai laukia netolimoje ateityje!“

Neringa ŠVELNIENĖ

Nuotr. iš asmeninio ir Gabijos gimnazijos archyvo