Kaip iš­lai­ky­ti psi­chi­nę ir emo­ci­nę ge­ro­vę?

Da­bar­ti­nis pa­sau­lis ne­sto­ko­ja iš­ban­dy­mų šiuo­lai­ki­niam žmo­gui – ten­ka ko­vo­ti su ste­reo­ti­pais, no­ri­ma vi­sur su­spė­ti, tap­ti ge­riau­siems ir už­si­ka­bin­ti sau ne­ma­to­mus me­da­lius. De­ja, daž­nu at­ve­ju tai at­ne­ša dau­giau nu­si­vy­li­mo nei džiaugs­mo, ka­dan­gi nuo­la­ti­nis lė­ki­mas ar ap­lin­ki­nių po­rei­kių ten­ki­ni­mas pri­ver­čia pa­mes­ti sa­ve, pa­mirš­ti as­me­ni­nius no­rus, sva­jo­nes ir tiks­lus.

Psi­cho­lo­gės Ge­no­vai­tės Pet­ro­nie­nės tei­gi­mu, be vis dar ma­to­mų sun­kių pan­de­mi­jos pa­da­ri­nių, vi­suo­me­nė­je iš­ryš­kė­ja per­de­gi­mo sind­ro­mas, bai­mė pa­da­ry­ti klai­dą, san­ty­kių bei vie­ni­šu­mo pro­ble­mos.

Pa­sak jos, no­rint stip­rin­ti sa­vo psi­chi­nę ir emo­ci­nę svei­ka­tą, vi­sų svar­biau­sia yra ge­bė­ti įsi­var­dy­ti sa­vo emo­ci­jas ir tu­rė­ti žmo­gų, su ku­riuo ga­lė­tu­mė­te nuo­šir­džiai pa­si­kal­bė­ti.

Jau­čia­mos pan­de­mi­jos pa­sek­mės

Vi­suo­ti­nė pan­de­mi­ja vi­sa­me pa­sau­ly­je su­kė­lė nei­gia­mų pa­sek­mių žmo­nių emo­ci­nei ir psi­cho­lo­gi­nei svei­ka­tai. Dau­ge­lis su­si­dū­rė su ne­pla­nuo­tais sun­ku­mais, o ne­ži­no­my­bė dėl atei­ties kė­lė ne­ri­mą, suir­zi­mą ir nuo­var­gį.

Per ka­ran­ti­ną žmo­nės bu­vo pri­vers­ti stip­riai ap­ri­bo­ti sa­vo so­cia­li­nį gy­ve­ni­mą ir už­si­da­ry­ti na­mie. Tai kai ku­riems išė­jo ne į nau­dą – na­miš­kiai su­si­py­ko, ne­pa­si­da­li­jo at­sa­ko­my­bė­mis, py­ko vie­nas ant ki­to dėl to, kad ne­pa­ti­ria jo­kių įspū­džių, ne­ga­li pla­nuo­ti sa­vo lai­ko, ato­sto­gų, pra­mo­gų ir net su­si­ti­ki­mų su drau­gais ar ki­tais šei­mos na­riais.

Ta­čiau da­bar, praė­jus jau dau­giau nei dve­jiems me­tams, dau­gu­ma adap­ta­vo­si.

Anot psi­cho­lo­gės G. Pet­ro­nie­nės, di­džiu­lis vi­suo­ti­nis ne­ri­mas praė­jo, to­dėl da­bar yra li­kę pa­tys rim­čiau­si at­ve­jai su rim­to­mis dep­re­si­jo­mis ar neu­ro­zė­mis, ku­rie vis dar „lai­žo­si žaiz­das“.

Nei­gia­ma įta­ka bend­ra­vi­mui

Be vi­so to, pan­de­mi­jos me­tu la­bai iš­ryš­kė­jo vie­ni­šu­mo jaus­mas. Da­liai as­me­nų iki šiol sun­ku grįž­ti į nor­ma­lų so­cia­li­nį gy­ve­ni­mą, pra­dė­ti nau­jas pa­žin­tis, bend­rau­ti su ki­tais.

Psi­cho­lo­gė sa­ko, kad, siek­da­mas po­ky­čių, pir­miau­sia žmo­gus tu­rė­tų įsi­var­dy­ti, ko­kie yra es­mi­niai jo bend­ra­vi­mo trū­ku­mai, kas jį stab­do nuo so­cia­li­nio gy­ve­ni­mo ar nuo ant­ro­sios pu­sės su­si­ra­di­mo.

Ji pa­žy­mi, kad, vos pra­dė­ję nau­jas pa­žin­tis, žmo­nės da­ro ke­lias pa­grin­di­nes klai­das: „Daž­nai ko­ją ki­ša per di­de­lis įta­ru­mas, kai iš­kart ge­rai ne­pa­žįs­ta­mas žmo­gus yra nu­ra­šo­mas už pa­čią men­kiau­sią klai­dą, ar prie­šin­gai – per di­de­lis pa­sy­vu­mas – kai ma­no­ma, kad ki­ta pu­sė tu­ri dau­giau „in­ves­tuo­ti“ į san­ty­kius, steng­tis, ro­dy­ti dė­me­sį.“

Per­de­gi­mas yra pa­na­šus į dep­re­si­ją

Nors stre­są pa­ti­ria ko­ne kiek­vie­nas šiuo­lai­ki­nis žmo­gus, nuo­la­ti­nis ir lė­ti­nis stre­sas ga­liau­siai ga­li virs­ti per­de­gi­mu, kai žmo­gui jo­kių tei­gia­mų emo­ci­jų ne­be­ke­lia tai, kas anks­čiau jį džiu­gi­no.

Psi­cho­lo­gė G. Pet­ro­nie­nė tei­gia: per­de­gi­mo sind­ro­mas yra pa­na­šus į leng­vą dep­re­si­ją, nuo ku­rios žmo­gus tam­pa irz­les­nis, pra­stes­nės nuo­tai­kos, pa­ti­ria dau­giau nei­gia­mų emo­ci­jų, ne­pa­si­ti­ki sa­vi­mi, jau­čia sa­vig­rau­žą ir fo­ku­suo­ja­si į nei­gia­mus as­pek­tus.

Ne­re­tai tai vei­kia ne tik žmo­gaus psi­chi­ką, bet ir kū­ną – ga­li ka­muo­ti su­tri­kęs kvė­pa­vi­mas, įtemp­ti kū­no rau­me­nys, pa­si­ro­dy­ti to­kie fi­zi­niai su­tri­ki­mai kaip per­si­val­gy­mas.

Pa­sak psi­cho­lo­gės, daž­niau­siai tai pa­si­reiš­kia žmo­nėms, ku­rie įde­da per daug pa­stan­gų ar per­fek­cio­nis­tiš­kai žvel­gia į tai, ką da­ro, no­ri bū­ti ge­riau­si vi­so­se sri­ty­se.

Kon­sul­tuo­da­ma sa­vo pa­cien­tus, pa­šne­ko­vė pa­ste­bi, kad daž­nu at­ve­ju tai lie­čia la­biau mo­te­ris nei vy­rus: „Bū­tent mo­te­ris daž­niau­siai sten­gia­si tin­ka­mai iš­ba­lan­suo­ti tarp kar­je­ros, sa­vi­rea­li­za­ci­jos ir šei­mos.“

Ką da­ry­ti dėl ge­res­nės sa­vi­jau­tos?

Psi­cho­lo­gė G. Pet­ro­nie­nė pa­ta­ria – no­rint stip­rin­ti sa­vo psi­chi­nę ir emo­ci­nę svei­ka­tą, vi­sų pir­ma la­bai svar­bu ge­bė­ti tei­sin­gai įvar­dy­ti sa­vo jaus­mus, su jais iš­bū­ti.

Rei­kė­tų ap­si­brėž­ti, dėl ko ky­la tam tik­ros nei­gia­mos emo­ci­jos, ir tik vė­liau jas „ne­štis“ į bend­ra­vi­mą su ki­tais. Ki­tu at­ve­ju bus tik blo­giau.

„Kai žmo­nės ro­do pyk­tį vie­ni ki­tiems, pa­vyz­džiui, dėl ne­sėk­mių dar­be iš­si­lie­da­mi ant sa­vo ant­ro­sios pu­sės ar vai­kų, ky­la dar dau­giau pro­ble­mų, ne­gu jų bu­vo prieš tai“, – aiš­ki­na G. Pet­ro­nie­nė.

Taip pat vi­so­ke­rio­pai nau­din­gas ir kiek­vie­nam žmo­gui yra bū­ti­nas nuo­šir­dus po­kal­bis su ki­tu as­me­niu – ant­rą­ja pu­se, drau­gu ar psi­cho­lo­gu, psi­cho­te­ra­peu­tu.

„Jei­gu nie­kas ne­ži­no, kas de­da­si jū­sų šir­dy­je, anks­čiau ar vė­liau tik­riau­siai teks su­si­dur­ti su dep­re­si­ja, tap­ti ne­ri­mas­tin­gam ar pa­link­ti į pri­klau­so­my­bes. To­dėl la­bai svar­bu žmo­gui nuo­šir­džiai kal­bė­ti ir bū­ti iš­klau­sy­tam, ki­tu at­ve­ju – „liep­to ga­las“ bus anks­čiau ar vė­liau pa­siek­tas“, – per­spė­ja psi­cho­lo­gė.

Ko­ky­biš­kas poil­sis – ne tik kū­nui, bet ir sie­lai

Kiek­vie­nam žmo­gui yra svar­bus ir nau­din­gas ko­ky­biš­kas poil­sis, ku­rio me­tu pail­si kū­nas, iš­va­lo­mos min­tys.

„Šiais lai­kais vi­si vi­sur ban­do­me su­spė­ti ir daž­nas yra įpra­tęs gy­ven­ti jaus­da­mas įtam­pą. Vi­siems bū­ti­nai rei­kia su­sto­ti, o tam, kad tai įvyk­tų, rei­ka­lin­gas ko­ky­biš­kas poil­sis“, – tvir­ti­na psi­cho­lo­gė.

Vie­ni ge­riau­siai at­si­pa­lai­duo­ja skai­ty­da­mi kny­gas, ki­ti – už­siim­da­mi spor­tu ar ki­ta ak­ty­via veik­la. Vi­sų svar­biau­sia, kad tai pa­dė­tų jums at­si­ri­bo­ti nuo jū­sų gy­ve­ni­mo chao­so, įtam­pos ir stre­so.

Anot G. Pet­ro­nie­nės, žmo­gaus ener­gi­ja nė­ra be­ga­li­nė, o poil­sis pa­de­da „per­si­krau­ti“, iš­lai­ky­ti sta­bi­lu­mą, į stre­si­nes si­tua­ci­jas žvelg­ti ra­miau, ra­cio­na­liau priim­ti spren­di­mus.

„Ne tik kū­nui, bet ir mū­sų psi­chi­kai rei­ka­lin­gas poil­sis. Tik to­kiu bū­du ga­li­me at­gau­ti jė­gas ir iš­lik­ti svei­ki, pro­duk­ty­vūs ir ge­bė­ti nuo­šir­džiai džiaug­tis gy­ve­ni­mu“, – pri­du­ria ji.

Ko­dėl del­sia­ma kreip­tis pa­gal­bos?

Jei­gu žmo­gų ka­muo­jan­tys simp­to­mai: ne­ri­mas, ne­ge­bė­ji­mas val­dy­ti emo­ci­jų, ne­mi­ga, įky­rios min­tys, emo­ci­nis val­gy­mas ar fi­zi­niai simp­to­mai, to­kie kaip gal­vos skaus­mas ir ki­ti, ku­rių ne­ga­li paaiš­kin­ti šei­mos gy­dy­to­jas, trun­ka il­giau nei dvi sa­vai­tes, pa­ta­ria­ma ne­dels­ti ir kreip­tis į spe­cia­lis­tą, ku­ris pa­dės grei­čiau iš­spręs­ti pro­ble­mas, už­kirs­ti ke­lią rim­tes­niems su­tri­ki­mams ir su­si­grą­žin­ti vi­sa­ver­čio gy­ve­ni­mo džiaugs­mą.

Nors šiais lai­kais vis daž­niau ir gar­siau kal­ba­ma apie psi­cho­lo­gi­nės pa­gal­bos svar­bą ir nau­dą, da­lis žmo­nių del­sia kreip­tis pa­gal­bos.

G. Pet­ro­nie­nės tei­gi­mu, kiek­vie­no žmo­gaus at­ve­jis ir krei­pi­mo­si į spe­cia­lis­tus ati­dė­lio­ji­mo prie­žas­tys yra skir­tin­gos: „Vie­ni bi­jo su­ži­no­ti, kad tu­ri di­des­nių su­tri­ki­mų, ki­ti prie­šin­gai – yra nu­si­tei­kę op­ti­mis­tiš­kai ir ma­no, kad jiems pa­gal­ba ne­rei­ka­lin­ga. Tre­ti gė­di­ja­si ei­ti pas psi­cho­lo­gą ar psi­chiat­rą, o ket­vir­ti tam ne­ran­da lai­ko. Prie­žas­čių yra dau­gy­bė, ta­čiau rei­kė­tų įsi­sa­vin­ti tai, kad emo­ci­nė ir psi­chi­nė svei­ka­ta yra nė kiek ne ma­žiau svar­bi už fi­zi­nę svei­ka­tą. Ne­sik­reip­da­mi pa­gal­bos mes ken­kia­me tik pa­tys sau.“

Ne­mo­ka­mos pa­gal­bos ga­li­my­bės

Iš­gy­ve­nant emo­ci­nius sun­ku­mus, už­si­re­gist­ra­vus psi­chi­kos svei­ka­tos cent­ruo­se ar­ba vi­suo­me­nės svei­ka­tos biu­re ga­li­ma gau­ti ne­mo­ka­mų psi­cho­lo­go kon­sul­ta­ci­jų, tam ne­rei­kia gy­dy­to­jo siun­ti­mo.

Taip pat re­ko­men­duo­ja­ma kreip­tis į emo­ci­nės pa­ra­mos tar­ny­bas – pa­gal­bos li­ni­jas, ku­rių vi­są są­ra­šą ga­li­ma ras­ti „Pa­gal­bos sau“ in­ter­ne­to sve­tai­nė­je www.pa­gal­ba­sau.lt/pagalbos-linijos/.

Šio­je in­ter­ne­to sve­tai­nė­je ga­li­ma at­lik­ti ge­ros sa­vi­jau­tos tes­tą, kaip jūs jau­tė­tės per pa­sta­rą­sias dvi sa­vai­tes. Tai pa­dės jums su­pras­ti, ar dėl esa­mos psi­chi­nės ir emo­ci­nės bū­se­nos ver­tė­tų kreip­tis pa­gal­bos į spe­cia­lis­tus.

Pa­ta­ria­ma par­si­siųs­ti ir nau­do­tis šio­mis in­ter­ne­to pro­gra­mė­lė­mis – „Pa­gal­ba sau“, „Ra­mu“, „Pau­zė“ bei „Mind­le­tic“. Jos skir­tos sa­vi­pa­gal­bos įgū­džiams la­vin­ti, są­mo­nin­gu­mui ug­dy­ti, taip pat ga­li pa­dė­ti pa­ni­kos ata­kos me­tu.

Psichologo konsultacija Vilniuje http://www.psichologas.org/