Kovo 10 d., ketvirtadienį, Telšių savivaldybės socialinės paramos ir rūpybos skyriuje (Džiugo g. 6) bus nemokamai rodomas filmas „Suaugėliai“ (rež. Maite Alberdi). Pasibaigus seansui, pasiliksime pasišnekučiuoti apie kaimynystę ir kaip sugyventi su „kitokiais” negu „aš“ – kitaip atrodančiais ar kitaip mąstančiais, kitokių sunkumų turinčiais. O gal panašumų visgi daugiau negu skirtumų?
Filmą pristatys ir pasikalbėti pakvies vilnietės psichologės Karilė Levickaitė ir Aurelija Auškalnytė, o telšiškiai Rasa Bielskienė, Dainius Tautkus ir Ligita Vaičiulytė papasakos, kuo skiriasi gyvenimas socialinės globos sistemoje nuo gyvenimo savarankiškai.
Daug kas teiraujasi, kaip bendrauti su žmonėmis, turinčiais psichikos sveikatos sunkumų ar negalią, nerimauja, jei netoli statoma socialinės globos įstaiga. Iš lūpų į lūpas sklando
neaiškūs mitai. Kartais nelengva pasirinkti žodžius kalbant šia tema, kad jie nieko nežeistų. Ta proga dalinamės su jumis ekspertų parengta informacija, kurią šia tema turėtų žinoti kiekvienas gyventojas.
Kas gyvena socialinės globos įstaigose?
Žmonės su psichosocialine negalia (kartais vadinama psichikos negalia). Ši negalia atsiranda, kai žmonės, turintys psichikos sveikatos sutrikimų ar psichiatrines diagnozes, susiduria su socialiniais, informaciniais, visuomenės požiūrio barjerais – pavyzdžiui, sunku susirasti darbo, aplinkiniai atstumia, trūksta pagalbos.
Žmonės su intelekto negalia (kartais vadinama proto negalia). Ši negalia atsiranda, kai žmonės, turintys smegenų raidos sutrikimų nuo gimimo, susiduria su socialiniais, informaciniais, visuomenės požiūrio barjerais, pavyzdžiui, sunkiai randa darbo, aplinkiniai atstumia, trūksta pagalbos.
Kiti pažeidžiami asmenys – senyvo amžiaus asmenys, autistiški žmonės arba vaikai, likę be tėvų globos.
Netoli mano namų statomi arba jau atidaryti grupinio gyvenimo namai ar kita socialinės globos įstaiga. Ką turėčiau žinoti?
Šiuose namuose gyvens nedidelė grupė žmonių su psichosocialine arba intelekto negalia. Jie iš pradžių gali jaustis nedrąsiai naujoje aplinkoje, nes anksčiau yra susidūrę su priešiškais žvilgsniais, nepagarbiu elgesiu. Iš šono gali atrodyti, kad dalis grupinio gyvenimo namų gyventojų kalba, vaikšto ar elgiasi neįprastai, tačiau susipažinus paaiškės, kad jie tokie pat žmonės, jų rūpesčiai ir svajonės panašios į visų kitų kaimynystės namų gyventojus. Teisė gyventi bendruomenėje – yra viena iš pamatinių žmogaus teisių, šie žmonės irgi ją turi. Be to, mums visiems – įvairaus kūno, mąstymo, neurologinių ypatybių žmonėms – gyvenant kartu, kuriame tvirtesnius ryšius, galime būti supratingesni vieni kitiems ir labiau priimantys savo pačių kitoniškumus, įvairovę.
Žmonių su negalia baimė dažnai kyla ne iš blogos valios, o iš kartos į kartą perduodamų mitų.
MITAS. Žmonės su psichosocialine arba intelekto negalia nesugeba patys pasirūpinti savimi – juos reikia prižiūrėti.
KAIP YRA IŠ TIESŲ? Praleidę ilgus metus socialinės globos įstaigose, kuriose viskas buvo daroma už juos, žmonės su psichosocialine arba intelekto negalia gali būti praradę arba neįgiję net ir paprastų buitinių įgūdžių, pavyzdžiui, pasigaminti valgyti, skalbti savo drabužius. Atsiradus galimybei įgyti tokius įgūdžius, žmonės puikiai sugeba gyventi savarankiškai. Tai, žinoma, nereiškia, kad jiems niekada nereikia jokios pagalbos – gyventi savarankiškai nereiškia gyventi visiškai vieniems – juk visi, kai prireikia, naudojamės kitų žmonių pagalba.
MITAS. Žmonės su psichosocialine arba intelekto negalia yra neprognozuojami, gali bet kada pratrūkti agresija.
KAIP YRA IŠ TIESŲ? Visi žmonės turi savo kantrybės ribas, kurias pasiekus net menkiausia smulkmena gali sukelti tikrą emocijų audrą ar kitas stiprias reakcijas. Dalies žmonių, kurie praeityje yra turėję sunkių patirčių ar traumų, ta riba pasiekiama greičiau. Todėl kai kurie žmonės su psichosocialine arba intelekto negalia kartais gali stipriau reaguoti į pašaipas, nepagarbų elgesį ar kitokį stresą. Tačiau jų, kaip ir mūsų visų, elgesys visada turi priežastį. Apskaičiuota, kad yra žymiai didesnė rizika smurtinius nusikaltimus patirti iš žmonių be psichosocialinės ar intelekto negalios ir žmonių, neturinčių psichikos sveikatos sutrikimų.
MITAS. Reikia žinoti metodus, kaip bendrauti su žmogumi, kuris turi psichosocialinę arba intelekto negalią.
KAIP YRA IŠ TIESŲ? Bendravimui su visais žmonėmis, nesvarbu, ar jie su negalia, ar be negalios, geriausiai tinka vienas ir tas pats metodas – tarpusavio pagarba.
MITAS. Žmonės su psichosocialine negalia ar intelekto negalia negali būti gerais darbuotojais.
KAIP YRA IŠ TIESŲ? Visi turime skirtingų gebėjimų, kompetencijų, gabumų ir ieškome darbo, kurį pajėgtume atlikti pakankamai gerai, sutartume su kolektyvu, oriai uždirbtume ir pan. Lygiai taip pat ir žmonės su psichosocialine ar intelekto negalia. Jie ne tik gali dirbti – dalis jų sėkmingai dirba įvairius darbus. Kadangi negalia gali būti nematoma, dažnai nė nesužinome, kad bendravome su ją patiriančiu.
MITAS. Žmonėms su psichosocialine ar intelekto negalia geriausia gyventi socialinės globos institucijose.
KAIP YRA IŠ TIESŲ? Tik savarankiškas gyvenimas suteikia žmogui galimybę džiaugtis pilnaverčiu gyvenimu, pačiam rinktis kur ir su kuo gyventi, ką valgyti, ką rengtis, kada eiti miegoti, su kuo kurti romantinius santykius, netgi – klysti. Ar tikrai sutiktum prarasti šią žmogaus teisę?
MITAS. Žmonės su psichosocialine ar intelekto negalia yra „nenormalūs“, nes patiria psichikos sveikatos sunkumų.
KAIP YRA IŠ TIESŲ? Žmonės su psichosocialine ar intelekto negalia išties gali patirti psichikos sveikatos sunkumų. Tačiau, tiesą sakant, juos patiriame visi, o 1 iš 4 per gyvenimą patiria tai, ką galima laikyti psichikos sveikatos sutrikimu. Panašu, kad tai visgi yra – įprasta ir „normali“ žmogiška patirtis, įvairovės dalis.
Loading ...
