Kai šir­dys skli­di­nos pa­va­sa­rio ir poe­zi­jos

Ge­gu­žio gro­žio už­bur­ti tą sau­lė­tą po­pie­tę bū­rė­si sve­tin­go­je Var­nių kul­tū­ros cent­ro pa­sto­gė­je var­niš­kiai li­te­ra­tai ir jų to­li­mes­ni bei ar­ti­mes­ni kai­my­nai, vi­si, ku­rių šir­dys nea­be­jin­gos poe­ti­niam žo­džiui. Juk taip no­ri­si pa­si­da­ly­ti su vi­sais ir šir­dies ši­lu­ma, ir gy­ve­ni­mo džiaugs­mu, ir kar­tais ap­lan­kan­čio­mis liū­de­sio va­lan­dė­lė­mis. O ir pro­ga bu­vo neei­li­nė: li­te­ra­tų sam­bū­ris „Ly­ra“ mi­nė­jo sa­vo veik­los dvi­de­šimt­me­tį.

Iš tik­rų­jų ren­gi­nys pra­si­dė­jo Var­nių Šv. Alek­sand­ro baž­ny­čio­je, kur kle­bo­nas ka­nau­nin­kas And­rie­jus Sa­ba­liaus­kas au­ko­jo šven­tas Mi­šias už vi­sus gy­vus ir mi­ru­sius „Ly­ros“ li­te­ra­tus. Kaip vi­sa­da la­bai šil­tai, pa­ki­liai nu­tei­kė jaut­rūs, poe­tiš­ki jo žo­džiai, su­jun­gę vi­sų da­ly­va­vu­sių šir­dis nuo­šir­džiai mal­dai, pa­dė­ję iš tik­rų­jų pa­jaus­ti, kad, kle­bo­no žo­džiais ta­riant, „poe­zi­jos ga­lia – sie­los vir­pe­siai“. To­kio­mis gė­riui ir gro­žiui at­ver­to­mis šir­di­mis ir pra­dė­jo­me po­pie­tę „Poe­zi­ja ta­vo ir ma­no šir­dy“. Įs­pū­din­gai, nuo­šir­džiai įžan­gi­nį žo­dį ta­rė Ri­ta Gal­kon­tie­nė, VšĮ Tel­šių re­gio­ni­nio pro­fe­si­nio mo­ky­mo cent­ro mo­ky­to­ja. Gra­žiai jos min­tis pra­tę­sė da­bar­ti­nė „Ly­ros“ va­do­vė Gend­vi­ka Čiu­žie­nė, pri­sta­čiu­si 20 me­tų sam­bū­rio veik­lą. Skam­bė­jo ci­ta­tos iš poe­tų Juo­zo Ši­lei­kos, Aloy­zo Jo­nu­čio kū­ry­bos. Juo­zas iš­lei­dęs rin­ki­nį „Ei­nu per že­mę“, Aloy­zas – rin­ki­nė­lius „Nak­ti­go­nė“, „Lūks­to gin­ta­rai“.

Daug šil­tų žo­džių bu­vo skir­ta jau ana­pi­lin išė­ju­siems „ly­rie­čiams“, ci­tuo­ti jų kū­ry­bos po­smai. Ne­pa­mirš­ta­mi Emi­li­jos Mi­le­vi­čie­nės, Ge­no­vai­tės Mid­ve­rie­nės, Ire­nos Ne­vi­dons­kie­nės, Rū­tos Bi­ta­rie­nės, Siks­to Bi­ta­rio, Leo­ka­di­jos Jo­kū­baus­kie­nės, Sta­nis­lo­vo Ge­nu­čio var­dai. Štai kaip įtai­giai skam­ba pa­čią poe­zi­jos es­mę nu­sa­kan­tis L. Jo­kū­baus­kie­nės kū­ri­nė­lis iš rin­ki­nio „Švie­sus liū­de­sys“:

„Kai links­ma – su ta­vim, / Kai liūd­na – su ta­vim. / Ei­lė­raš­ti, pa­dėk ir pa­ti­kėk ma­nim. / Aš ne­me­luo­ju tau, / Ant­ra­sis ma­no „aš“. / Su­rin­ki tu vi­sas gy­ve­ni­mo spal­vas…“

Li­te­ra­tų sam­bū­ris „Ly­ra“ gi­mė Var­nių mies­to bib­lio­te­ko­je 2003 me­tais. Idė­jos au­to­rė – švie­saus at­mi­ni­mo I. Ne­vi­dons­kie­nė. Ji kū­rė ei­les ir, pri­tar­da­ma gi­ta­ra, pa­ti jas dai­nuo­da­vo, o ei­liuo­jan­čių bu­vo daug, tad ir pa­siū­lė su­si­bur­ti drau­gėn. Pa­va­di­ni­mą su­gal­vo­jo il­ga­me­tė bib­lio­te­kos dar­buo­to­ja Ely­tė Daus­kur­tie­nė. Ire­na va­do­va­vo sam­bū­riui iki 2010 m., ta­da vai­rą pe­rė­mė S. Ge­nu­tis, ne tik kū­ręs ei­les, bet ir ra­šęs straips­nius į spau­dą apie Var­nių kul­tū­ros ren­gi­nius. O nuo 2015 me­tų „Ly­rai“ su­ma­niai, kū­ry­bin­gai va­do­vau­ja G. Čiu­žie­nė. Daž­nas ren­gi­nių da­ly­vis – „Bo­čių“ an­samb­lis „Si­dab­ri­nė gi­ja“ (va­do­vas Čes­lo­vas Liaug­mi­nas). An­samb­lis at­lie­ka net ke­le­tą dai­nų švie­saus at­mi­ni­mo S. Ge­nu­čio teks­tais. An­samb­lio na­rės ir tą po­pie­tę, nors be su­si­rgu­sio sa­vo va­do­vo, su­dai­na­vo „Var­ne­lės pa­va­sa­rį“ su pa­va­sa­riš­kais, ly­riš­kais Lūks­to to­liais, žvaigž­de­lė­mis by­ran­čiais jo gin­ta­rais, dai­ną apie rugp­jū­tį, pir­mas ru­dens gė­les, šal­tą ru­dens ty­lą – žo­džius šiai dai­nai S. Ge­nu­tis su­kū­rė kar­tą grįž­da­mas iš Ši­lu­vos. Skam­bė­jo ir „Že­mai­ti­jos šir­dis“ J. Ši­lei­kos žo­džiais.

Ne­pa­mirš­ta­mos ka­nau­nin­ko A. Sa­ba­liaus­ko min­tys apie tai, kad poe­zi­ja – šir­dies ka­ra­lius, kad be jos bū­tų mi­ręs di­džiu­lis mū­sų kul­tū­ros klo­das, kad lop­ši­nes dai­nuo­jan­čios ma­mos – mū­sų poe­zi­jos lo­bis, kad „Ly­ra“ tu­ri bū­ti skam­ban­ti, au­gi­nan­ti jau­ną­ją kar­tą. Var­nių se­niū­nas Ro­lan­das Bru­žas ne­gai­lė­jo ge­rų žo­džių jau pa­li­ku­siems mus ir da­bar­ti­niams „ly­rie­čiams“, šau­nioms Var­nių bib­lio­te­ki­nin­kėms už sve­tin­gu­mą, bend­rys­tę, pui­kias idė­jas. Prie svei­ki­ni­mų ir lin­kė­ji­mų pri­si­dė­jo ir Var­nių kul­tū­ros cent­ro di­rek­to­rė Gied­rė Mi­ka­laus­kai­tė. Ly­riš­kai, gied­rai nu­tei­kė ir kul­tū­ros cent­ro me­no va­do­vo Juo­za­po Ri­mei­kos at­lie­ka­mi kū­ri­niai.

R. Gal­kon­tie­nė su­tei­kia žo­dį ir da­bar­ti­niams „Ly­ros“ kū­rė­jams. V. Veng­rie­nė pa­ti­kė­jo klau­sy­to­jams vie­ną ki­tą sa­vo min­tį, gi­mu­sią liū­de­sio aki­mir­ką. J. Ši­lei­ka, pri­pa­ži­nęs, kad poe­tams vi­sa­da no­ri­si ra­šy­ti kaž­ką ly­riš­ko, jau­nat­viš­ko, pa­do­va­no­jo ke­le­tą nau­jau­sių sa­vo ei­lių, įro­dan­čių, kad vi­sa­da gy­ve­ni­me iš­ky­la klau­si­mų, sie­kian­čių pa­čias bū­ties gel­mes. Klau­sy­to­jus su­ža­vė­jo in­ty­mūs, gi­lūs Da­lios Bal­sie­nės po­smai apie gy­ve­ni­mą, jo pra­smę, apie bran­giau­sių pa­sau­ly­je žmo­nių ry­šį, pa­de­dan­tį įveik­ti ne­gan­das. Su aša­ro­mis klau­sė­mės Ele­nos Ge­nu­tie­nės kū­ri­nio, ku­rį ji sky­rė bran­gaus vy­ro at­mi­ni­mui, pri­tar­da­ma sau akor­deo­nu. Sa­vo ei­les skai­tė Zi­ta Mic­ku­vie­nė, ne tik sa­vi­ta poe­tė, bet ir pui­kių dai­lės kū­ri­nių au­to­rė. O Ma­mer­ta Te­ko­rie­nė pri­si­mi­nė ir sa­vo drau­gę švie­saus at­mi­ni­mo I. Ne­vi­dons­kie­nę, pa­dek­la­ma­vo sa­vo iš­sau­go­tą jos ei­lė­raš­tį ir sa­vos kū­ry­bos ei­lių. Poe­tė Da­nu­tė Šer­žan­tie­nė dos­niai pa­si­da­li­jo su mu­mis, klau­sy­to­jais, ne­ma­žu pluoš­tu sa­vo kū­ry­bos, min­ti­mis apie tai, kaip gims­ta ei­lė­raš­tis, ko­kią svar­bią vie­tą šia­me pro­ce­se uži­ma tė­viš­kės gam­ta.
Nuo­šir­dūs, iš­ra­din­gi bu­vo mū­sų sve­čių svei­ki­ni­mai, lin­kė­ji­mai ir do­va­nos. Plun­gės li­te­ra­tų klu­bo „Vin­gio­rykš­tė“ at­sto­vės – va­do­vė Ade­lė Dau­kan­tai­tė ir Dai­va Ru­de­ly­tė – že­mai­tiš­kais, šil­tais žo­džiais ap­ka­bi­no vi­sus kū­rė­jus, pa­lin­kė­jo ne­ges­ti, deg­ti mei­le is­to­ri­jai, sa­vo ne­pap­ras­tai, Die­vo pa­lai­min­tai Var­nių že­mei. Ši­la­lės li­te­ra­tų klu­bo „Vers­mė“ at­sto­vės – pre­zi­den­tė Ste­fa Mi­nu­tai­tė ir Da­lia Pet­ke­vi­čie­nė – svei­ki­no ei­lė­mis vi­sus ir net kai ku­riuos as­me­niš­kai. Įs­pū­din­gas, be ga­lo nuo­šir­dus bu­vo Tel­šių Ka­ro­li­nos Pra­niaus­kai­tės vie­šo­sios bib­lio­te­kos di­rek­to­rės pa­va­duo­to­jos Vi­dos Ur­ni­kie­nės svei­ki­ni­mas. Ne­pa­gai­lė­ta ir pa­dė­kos žo­džių bei raš­tų tiek pui­kio­sioms Var­nių bib­lio­te­ki­nin­kėms Au­ri­kai Stu­pe­lie­nei ir Vi­dai Kren­ciu­vie­nei, tiek „Ly­ros“ na­riams. O vis­ką ap­vai­ni­ka­vo gra­žus, vaiz­din­gas, be ga­lo nuo­šir­dus V. Kren­ciu­vie­nės ren­gi­nio pa­bai­gos žo­dis ir iš vi­sų šir­džių nu­skam­bė­ju­si dai­na „Il­giau­sių me­tų!“. Iš tie­sų iš­si­ne­šė­me į pa­va­sa­riš­kas Var­nių erd­ves sa­vo šir­dy­se mei­lę poe­zi­jai, sa­vo gim­ta­jai že­mei ir vie­nas ki­tam.

Vla­da VENG­RIE­NĖ