Ka­da Ka­lė­dų eg­lu­tės žais­liu­kas tam­pa ne vien žais­liu­ku

Tel­šiš­kė Ai­ri­da Ja­naus­kai­tė prieš po­rą me­tų pra­dė­jo ko­lek­cio­nuo­ti se­no­vi­nius Ka­lė­dų eg­lu­tės žais­liu­kus. Šian­dien jos ko­lek­ci­jo­je dau­giau kaip 300 įvai­riau­sių žais­liu­kų.

Au­re­li­ja SER­VIE­NĖ

Ka­lė­dų dva­sia

Ai­ri­da be ga­lo die­vi­na žie­mą ir Ka­lė­das. Ji nuo­lat do­mi­si ir ieš­ko, kur bū­tų ga­li­ma įsi­gy­ti se­no­vi­nių Ka­lė­dų eg­lės žais­liu­kų. Taip Ka­lė­dų dva­sia ją ly­di vi­sus me­tus. Net ir karš­čiau­sią va­sa­ros die­ną, už­su­ku­si į sen­daik­čių par­duo­tu­vę ar nuė­ju­si į tur­ge­lį, ji vi­sa­da žval­go­si se­no­vi­nių eg­lu­tės žais­liu­kų.

„Mū­sų mies­te jų pa­si­tai­ko la­bai re­tai, tad ten­ka paieš­kas pra­plės­ti ir ieš­ko­ti in­ter­ne­te, įvai­rio­se gru­pė­se, skel­bi­mų po­rta­luo­se. Ka­dan­gi šio­je sri­ty­je esu dar la­bai trum­pai, per­ku tai, kas man pa­tin­ka, kas gra­žu ir kas pa­gal ki­še­nę. Dar trūks­ta ži­nių, ka­da ir kur ko­kie žais­liu­kai bu­vo pa­ga­min­ti, kas juos ta­pė ir pan. Įdo­mu tai, kad pa­čius bran­giau­sius tu­ri­mus žais­liu­kus įsi­gi­jau pi­giau­siai. Net ne­ži­no­jau jų tik­ro­sios ver­tės. Pir­kau, nes jie man tie­siog pa­ti­ko. Kol ne­pra­dė­jau rink­ti ir do­mė­tis se­no­vi­niais žais­liu­kais, net ne­nu­ma­niau, kad Lie­tu­vo­je jie to­kie po­pu­lia­rūs“, – sa­vo is­to­ri­ja da­li­no­si pa­šne­ko­vė.

A. Ja­naus­kai­tė yra pri­si­jun­gu­si prie se­no­vi­nių eg­lu­tės žais­liu­kų bend­ruo­me­nės, ku­rio­je ga­li­ma da­lin­tis ras­tais lo­biais, pa­dė­ti vie­ni ki­tiems ras­ti ieš­ko­mų žais­liu­kų, su­lauk­ti pa­ta­ri­mų ir in­for­ma­ci­jos.

Iš ran­kų į ran­kas

Di­džio­ji da­lis Ai­ri­dos tu­ri­mų žais­liu­kų yra at­ke­lia­vę iš Lat­vi­jos, Uk­rai­nos, Es­ti­jos, Len­ki­jos. Ten, sa­ko ji, kai­nos pa­trauk­les­nės. Mi­nu­sas tik tas, kad daž­niau­siai ten­ka pirk­ti di­des­nį kie­kį dėl vie­no ar ke­le­to no­ri­mų žais­liu­kų. To­kiu at­ve­ju ji no­ri­mus pa­si­lie­ka sau, o li­ku­sius per­lei­džia ki­tiems. „Taip ir ke­liau­ja žais­liu­kai iš ran­kų į ran­kas“, – pa­sa­ko­jo mote­ris.
Ai­ri­da ti­ki­no, jog šis po­mė­gis rim­tiems ko­lek­ci­nin­kams tik­rai nė­ra pi­gus: „Man, kaip mė­gė­jai, tik­rai pa­vyks­ta įsi­gy­ti žais­liu­kų už ma­žes­nę nei vy­rau­jan­čią rin­kos kai­ną. Gal to­dėl, kad ne­ven­giu pirk­ti di­des­niais kie­kiais ir juo­se ieš­ko­ti man pa­tin­kan­čių lo­bių.“

Ka­lė­di­nė mįs­lė

Mei­lė Ka­lė­doms Ai­ri­dą ly­di nuo vai­kys­tės. Ji iki šiol sa­ko ti­kin­ti ste­buk­lais ir šven­ti­ne ma­gi­ja, gal to­dėl, kad iki šiol jai ne­pa­vyks­ta įmin­ti vai­kys­tė­je tė­ve­lių už­duo­tos ka­lė­di­nės mįs­lės.

„Kai bu­vau ma­ža, gal 5–6 me­tų, su tė­vais nuė­jau į mie­ga­mą­jį žiū­rė­ti te­le­vi­zo­riaus. Prieš ei­da­ma pa­tik­ri­nau – po eg­lu­te nie­ko ne­bu­vo. Pa­li­kau Kalėdų Se­ne­liui sal­dai­nių ir raš­te­lį. Gu­lim, žiū­rim, ir pra­dė­jo šu­nys lo­ti, laks­ty­ti. Nu­bė­gau prie eg­lės. Ten bu­vo do­va­nos! Pab­rė­žiu, kad lai­kė­me du pit­bu­lius, ku­rie lais­vai vaikš­čio­jo po na­mus ir bu­vo iš­dre­suo­ti pul­ti, jei kas ei­tų į na­mus. Tai­gi nie­kas sve­ti­mas ne­ga­lė­jo įei­ti. Nuo tų Ka­lė­dų praė­jo 27–28 me­tai – vis dar ne­ži­nau, kaip do­va­nos at­si­ra­do po eg­le. Klau­siau abie­jų tė­vų, ir nė vie­nas ne­sa­ko…“ – pa­sa­ko­jo pa­šne­ko­vė.

Ai­ri­da ti­ki­no, jog jai Ka­lė­dos jo­kiu bū­du nė­ra apie do­va­nas. Jos yra ma­gi­ja, ste­buk­lai, ti­kė­ji­mas, kad per šias šven­tes vis­kas įma­no­ma.

Ka­lė­dų ste­buk­las

Ka­lė­dų ste­buk­las Ai­ri­dai įvy­ko ir per šias šven­tes. Prieš dau­giau nei tre­jus me­tus leng­va ran­ka par­da­vu­si sa­vo mo­čiu­tės se­no­vi­nius eg­lu­tės žais­liu­kus su­ma­nė juos su­si­ras­ti ir nors vie­ną žais­liu­ką, ar­ti­mą sie­lai, su­si­grą­žin­ti.

„Tu­rė­da­ma di­džiu­lę ko­lek­ci­ją su­pra­tau, kad ne­tu­riu nė vie­no šei­mos ir vai­kys­tės žais­liu­ko. Pa­ju­tau di­džiu­lį no­rą su­si­grą­žin­ti nors vie­ną. No­rė­jau ne to­kio pa­ties, bet to pa­ties! Su­si­sie­kiau su mo­te­ri­mi, ku­riai par­da­viau žais­liu­kus, de­ja, ji juos per­par­da­vė kaž­kam ki­tam. No­ras ras­ti di­dė­jo, vil­ties ma­žė­jo. Ne­pa­si­da­viau. Įdė­jau skel­bi­mą vie­no­je se­no­vi­nių eg­lu­tės žais­liu­kų en­tu­zias­tų gru­pė­je. Ir praė­jus dau­giau nei pa­rai su ma­ni­mi su­si­sie­kė mo­te­ris, ku­ri nu­pir­ko na­me­lį iš tos pa­čios mo­ters. Pap­ra­šiau nuo­trau­kų. Jos su­kė­lė dar di­des­nį džiaugs­mą, nes ly­giai to­je pa­čio­je vie­to­je bu­vo „nu­tir­pęs“ snie­ge­lis nuo sto­ge­lio ir du­žęs kak­le­lis. Taip! Tai tik­rai tas pa­ts žais­liu­kas! Ir ji su­ti­ko man jį grą­žin­ti, jei jai į vie­tą nu­pirk­siu to­kį pa­tį. Ži­no­ma, žais­liu­ką nu­pir­kau. Ir lau­kiau siun­tos… Tie­siog ma­giš­ka! Pa­ka­bi­nau žais­liu­ką pa­čio­je ma­to­miau­sio­je eg­lu­tės vie­to­je ir pa­ju­tau vi­siš­ką pil­nat­vę. Ir tai nė­ra tie­siog pa­pras­tas žais­liu­kas. Tai yra ry­šys, sim­bo­lis, na­mų jau­ku­mas. Įsi­vaiz­duo­kit, tra­pus stik­li­nis žais­liu­kas ke­lia­vo po Lie­tu­vą dau­giau nei tre­jus me­tus, pa­kei­tė ke­lis šei­mi­nin­kus ir ga­liau­siai grį­žo ten, iš kur bu­vo iš­ke­lia­vęs. Jei tai nė­ra Ka­lė­dų ste­buk­las, ta­da ne­ži­nau, kas tai“, – kal­bė­jo Ai­ri­da.