K. Oli­šaus­kis sa­ve at­ra­do orien­ta­vi­mo­si spor­te ir tre­ne­rio dar­be

Orien­ta­vi­mo­si spor­tas, kaip sa­ko Ke­vi­nas Oli­šaus­kis, yra nuo­ty­kis ir gy­ve­ni­mo bū­das. Čia ne tik bė­gi, bet ir mąs­tai, o kiek­vie­nas ras­tas punk­tas – tar­si ma­ža per­ga­lė, ku­ri ly­di į ta­vo pa­ties spren­di­mais nu­lem­tą lai­mė­ji­mą.

K. Oli­šaus­kis yra orien­ta­vi­mo­si spor­to klu­bo „Tel­šiai“ vai­kų ir jau­ni­mo tre­ne­ris, Lie­tu­vos orien­ta­vi­mo­si spor­to čem­pio­nas, 2024 m. iš­rink­tas ge­riau­siu me­tų tre­ne­riu. Tel­šių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bė K. Oli­šaus­kiui Pa­dė­kos va­ka­re įtei­kė no­mi­na­ci­ją „Už kryp­tin­gą spor­to ša­kos plėt­rą Tel­šių ra­jo­ne“. Kvie­čia­me su juo su­si­pa­žin­ti šia­me in­ter­viu.

Lau­ra MOC­KU­TĖ

– Ka­da pir­mą kar­tą su­si­do­mė­jo­te orien­ta­vi­mo­si spor­tu?

– Orien­ta­vi­mo­si spor­to ir ma­no ke­lias su­si­kir­to ket­vir­to­je kla­sė­je, kai man bu­vo de­šimt me­tų. Tuo­met ma­no pir­ma­sis tre­ne­ris Ro­mual­das Ver­šins­kas at­vy­ko į mo­kyk­lą ir pa­kvie­tė pri­si­jung­ti. Iš pra­džių spor­ta­vo vi­sa mū­sų kla­sė, kol ga­liau­siai li­kau vie­nas.

Šis spor­tas su­ža­vė­jo tuo, kad rei­kia ge­bė­ti la­bai grei­tai bėg­ti, ta­čiau dar grei­čiau orien­tuo­tis, to­dėl orien­ta­vi­mo­si spor­tas yra ne­si­bai­gian­tis iš­šū­kis.

– Ar pri­si­me­na­te sa­vo pir­mą­sias var­žy­bas?

– Vie­nos iš pir­mų­jų var­žy­bų bu­vo Kau­no čem­pio­na­tas 2008 me­tais. Tai bu­vo at­ran­ka į Lie­tu­vos čem­pio­na­tą – jei ge­rai pa­me­nu, mies­tai tu­rė­jo tam tik­rą kvo­tų skai­čių pa­gal pa­ro­dy­tus re­zul­ta­tus šio­se var­žy­bo­se. Pa­vy­ko iš­ko­vo­ti ant­rą­ją vie­tą.

– Koks Jū­sų san­ty­kis su Tel­šių mies­tu? Kaip čia at­si­dū­rė­te?

– Tel­šiai yra ypa­tin­gas mies­tas man, nors pa­ts gy­ve­nu Šiau­liuo­se. Mū­sų fe­de­ra­ci­jos vyk­dan­ty­sis di­rek­to­rius prieš dau­giau nei še­še­rius me­tus in­for­ma­vo ma­ne, kad Tel­šiuo­se rei­ka­lin­gas tre­ne­ris, ir klau­sė, ar no­rė­čiau pa­ban­dy­ti. Su­si­sie­kiau su orien­ta­vi­mo­si spor­to klu­bo „Tel­šiai“ va­do­vy­be. Ji la­bai no­riai su­ti­ko pra­dė­ti bend­ra­dar­bia­vi­mą ir su­tei­kė ge­ras są­ly­gas. Vai­kai bu­vo ap­rū­pin­ti dvi­ra­čiais, šal­mais, sli­di­nė­ji­mo in­ven­to­riu­mi, bė­gi­mo ap­ran­go­mis, ba­te­liais. Be­li­ko pra­dė­ti dar­buo­tis.

– Kas pa­ska­ti­no tap­ti vai­kų ir jau­ni­mo tre­ne­riu?

– Tuo me­tu dar ieš­ko­jau sa­vęs ir sa­vo pa­šau­ki­mo, o spren­di­mas pra­dė­ti dirb­ti tre­ne­riu bu­vo vi­siš­kai at­si­tik­ti­nis. Da­bar drą­siai ga­liu sa­ky­ti, kad tai bu­vo vie­nas ge­riau­sių ėji­mų ma­no gy­ve­ni­me.

– Kuo šis dar­bas Jums ypa­tin­gas?

– Šis dar­bas ypa­tin­gas tuo, kad vai­kai mus iš­mo­ko žy­miai dau­giau nei mes juos. Vai­kai mus mo­ko pa­pras­tu­mo, lais­vės, že­miš­ku­mo, bu­vi­mo aki­mir­ko­je. Mes kas­dien ga­li­me įžvelg­ti ma­žų per­ga­lių vai­kų au­gi­mo pro­ce­se. Gal­būt mums, suau­gu­sie­siems, tos per­ga­lės at­ro­dy­tų ma­žos, ta­čiau jau­nie­siems spor­ti­nin­kams tai ypač svar­bu: įveik­tas sta­dio­no ra­tas bėg­te be su­sto­ji­mo, sėk­min­gai su­ras­tas kont­ro­li­nis punk­tas, pui­kiai at­lik­tas pra­ti­mas, drau­go pa­tapš­no­ji­mas per pe­tį, tre­ne­rio pa­gy­ri­mo žo­dis, šyp­se­na ko­man­dos drau­gų vei­duo­se.

– Ko­kie tre­ne­rio dar­bo mo­men­tai la­biau­siai džiu­gi­na? O kur ma­to­te di­džiau­sius iš­šū­kius?

– Ma­ne as­me­niš­kai la­biau­siai džiu­gi­na, kad in­di­vi­dua­lio­je spor­to ša­ko­je pa­vy­ko su­bur­ti tik­rą ko­man­dą ir vai­kus, ku­rie sto­vi mū­ru už vie­nas ki­tą ir pra­ran­da bal­są šauk­da­mi už sa­vo drau­gus, bė­gan­čius fi­ni­šo link. Su šia ko­man­da leis­čiau­si į bet ko­kį gy­ve­ni­mo iš­šū­kį.

Pag­rin­di­niai iš­šū­kiai yra tin­ka­mos spor­to inf­rast­ruk­tū­ros trū­ku­mas Tel­šių mies­te žie­mą, nes bėg­ti mums rei­kia iš­ti­sus me­tus. Vi­sa ki­ta iš­spren­džia­ma di­de­liu vai­kų no­ru spor­tuo­ti, su klu­bo, Tel­šių spor­to ir rek­rea­ci­jos cent­ro, tė­ve­lių pa­gal­ba.

– Orien­ta­vi­mo­si spor­tas rei­ka­lau­ja ne tik fi­zi­nės iš­tver­mės, bet ir grei­to spren­di­mų priė­mi­mo, ge­ro orien­ta­vi­mo­si. Kaip se­ka­si de­rin­ti vi­sus šiuos da­ly­kus?

– Per il­ga­me­tę pa­tir­tį pa­vyks­ta vis ge­riau su­de­rin­ti bė­gi­mo ir orien­ta­vi­mo­si grei­tį, ta­čiau šis spor­tas tuo ir ža­vus, kad pa­siek­ti to­bu­lu­mo neį­ma­no­ma. Kiek­vie­no­je tra­so­je ga­li­ma ras­ti epi­zo­dų, kur bu­vo ga­li­ma padaryti ge­riau.

Visą straipsnį skaitykite „Telšių ŽINIŲ“ Nr. 22 (2659)