
Žemaičių tradicinio etnomuzikavimo meistriškumo stovykla „Kumykštielis“ subūrė senųjų amatų kūrybinių dirbtuvių – „Etnosmilgų“ – ieškotojus.
Daugiau kaip dvylika metų į Vytauto Zaburo kaimo turizmo sodybą (Rūdaičių k., Platelių sen., Plungės r.) susirenka būrys vaikų, tarp kurių – ir Telšių kultūros centro vaikų folkloro ansamblio „Čiučiuruks“ dalyviai. Susitinka tie, kurie jaučia ypatingą meilę folklorui, trokšta tobulėti etnomuzikavimo srityje, domisi baltų mitologija, nori sužinoti tradicinių amatų paslaptis, eiti į žygius, kurti laužus bei mėgsta naktimis danguje stebėti žvaigždžių judėjimą. Tai jaunatviškos energijos, meilės savo kraštui ir jo tradicijoms, išradingumo, kūrybingumo ir muzikavimo kupina stovykla.
Pirmoji stovyklos diena prasidėjo intensyviai tiek muzikavimu, tiek kūrybinių amatų išbandymu, nes vakare stovyklautojų laukė susitikimas su astronomu-etnokosmologu Sauliumi Lovčiku, kuris atvyko net iš Molėtų astronomijos observatorijos. Svečias papasakojo apie žmogaus santykius, ryšius su kosminiu pasauliu, vadinamu etnokosmologija. Suteikė itin retą galimybę pasižvalgyti po naktinį dangų – teleskopu stebėti įdomiausius tą naktį matomus dangaus objektus – ryškiausias žvaigždes, žvaigždynus. Visų vaikų akys nukrypo į žvaigždėmis nusėtą dangų: kur Didieji, kur Mažieji Grįžulo Ratai, kur yra Sietynas, o kur Saturno planeta. „Naktis, gamta, magiški kvapai, kurie irgi veikia kartu su dangaus vaizdu“, – tikino Saulius, kviečiantis dažniau pakelti akis į dangų, susimąstyti, kaip veikia pasaulis ir kokią vietą jame užima žmogus.
Antroji ir trečioji diena nenusileido pirmosios dienos įspūdžiams. Vienas jų – trijų jaunų atlikėjų, Emilijos Vaiginytės, Adelės Vaiginytės ir Mildos Morkūnaitės, susibūrusių į grupę „Namopi“, koncertas. Jaunosios kartos atstovės pristatė nedidelę, bet ypač gražią dalelę kompozitoriaus Juozo Tallat-Kelpšos surinktų liaudies dainų. Šios dainos bei jų rankraščiai, saugomi Lietuvos literatūros ir meno archyve, yra išties įdomūs ir mįslingi. Spėjama, jog rankraščiai siekia maždaug 1907–1916 metus, kai J. Tallat-Kelpša vasaromis grįždavo iš mokslų Sankt Peterburge ir itin aktyviai keliaudamas po Lietuvą rinkdavo dainas iš senųjų kaimo žmonių. Po koncerto vyko kūrybinės dirbtuvės – pasidainavimas su atlikėjomis, kurios šiai progai buvo paruošusios mažą dainų rinkinuką, skirtą „Kumykštielio“ stovyklai.
Iš tiesų, šioje stovykloje vaikams buvo ką veikti. Etnomuzikavimo įvairiausiais tradiciniais instrumentais mokėsi su žinomais Lietuvos folklorininkais Ingrida Žmijauskiene, Alvydu Vozgirdu iš Klaipėdos, Diana Šeduikiene iš Palangos, Viliumi Marma iš Kauno, šokti – su Lietuvos nacionalinio kultūros centro šokių eksperte Audrone Vakariniene, dainuoti – su Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Etnomuzikologijos katedros doktorante Lijana Šarkaite-Viluma. Su mokytoju iš Klaipėdos Robertu Žmijausku stovyklautojai išradingai gamino įvairiausius dirbinius iš medžio, o su Telšių kultūros centro etnografe Sigita Daciene pynė ir audė juostas, karpė karpinius. Vakarai buvo skirti etnožaidimams, etnosporto žaidimų „Kyla“ ir „Muštukas“ rungtynėms, maudynėms Platelių ežere. Žygio metu stovyklautojai aplankė bitininkų Daivos ir Donato Abručių sodybą – bičių ūkį „Medaus klėtelė“, kuriame išbandė bičių avilio terapiją, paragavo įvairių rūšių medaus ir kitų bičių produktų, sužinojo apie jų teikiamą naudą.
Penkios dienos, skirtos turiningam darbui bei poilsiui. Ar begali būti kas prasmingiau ir naudingiau? Rezultatu visi liko patenkinti. Kai kurie stovyklos dalyviai per penkias dienas sugebėjo įvaldyti net keletą naujų muzikos instrumentų, kiti – pakelti savo grojimo meistriškumą ir pademonstruoti ūgtelėjusius meninius gebėjimus baigiamajame koncerte, o parodoje pristatyti savo rankomis pagamintus darbelius.
Stovyklos vadovei Ritai Macijauskienei smagu matyti, kaip kasdien skamba dainos, šokami tradiciniai šokiai, virkdinami liaudies instrumentai, žaidžiami žaidimai, medžio dirbiniuose, juostose, karpiniuose, line ir kitur atgaivinami tautiniai raštai. Tai leidžia tikėti, kad mūsų krašto jaunimas neleis sunykti mūsų tautos pamatams – tradicijoms.
„Jei esame tautos dalis, tai ir šaknys mums turi būti svarbios. Toks yra mūsų tautiškumo supratimas. Visuomenę reikėtų įsivaizduoti kaip vandenyną, kuriame mes esame lašeliai. Jei visi lašeliai bus kruopščiai „nugludinti“, visuomenė bus tvirta. Tą darė mūsų tėvai ir seneliai. Didžiuojamės, kad mūsų „čiučiurukai“ geba mylėti ir vertinti savo tautos praeitį, o ateityje galės tą palikimą perduoti savo vaikams, o gal net savo mokiniams. Tai ateities vaikai, kurie bus tvirti Žemaitijos, Lietuvos ramsčiai“, – sakė ansamblio „Čiučiuruks“ vadovė R. Macijauskienė.