Jau­ni­mas ne­leis su­nyk­ti tau­tos pa­ma­tui – tra­di­ci­joms

Že­mai­čių tra­di­ci­nio et­no­mu­zi­ka­vi­mo meist­riš­ku­mo sto­vyk­la „Ku­mykš­tie­lis“ su­bū­rė se­nų­jų ama­tų kū­ry­bi­nių dirb­tu­vių – „Et­nos­mil­gų“ – ieš­ko­to­jus.
Dau­giau kaip dvy­li­ka me­tų į Vy­tau­to Za­bu­ro kai­mo tu­riz­mo so­dy­bą (Rū­dai­čių k., Pla­te­lių sen., Plun­gės r.) su­si­ren­ka bū­rys vai­kų, tarp ku­rių – ir Tel­šių kul­tū­ros cent­ro vai­kų folk­lo­ro an­samb­lio „Čiu­čiu­ruks“ da­ly­viai. Su­si­tin­ka tie, ku­rie jau­čia ypa­tin­gą mei­lę folk­lo­rui, trokš­ta to­bu­lė­ti et­no­mu­zi­ka­vi­mo sri­ty­je, do­mi­si bal­tų mi­to­lo­gi­ja, no­ri su­ži­no­ti tra­di­ci­nių ama­tų pa­slap­tis, ei­ti į žy­gius, kur­ti lau­žus bei mėgs­ta nak­ti­mis dan­gu­je ste­bė­ti žvaigž­džių ju­dė­ji­mą. Tai jau­nat­viš­kos ener­gi­jos, mei­lės sa­vo kraš­tui ir jo tra­di­ci­joms, iš­ra­din­gu­mo, kū­ry­bin­gu­mo ir mu­zi­ka­vi­mo ku­pi­na sto­vyk­la.

Pir­mo­ji sto­vyk­los die­na pra­si­dė­jo in­ten­sy­viai tiek mu­zi­ka­vi­mu, tiek kū­ry­bi­nių ama­tų iš­ban­dy­mu, nes va­ka­re sto­vyk­lau­to­jų lau­kė su­si­ti­ki­mas su ast­ro­no­mu-et­no­kos­mo­lo­gu Sau­liu­mi Lov­či­ku, ku­ris at­vy­ko net iš Mo­lė­tų ast­ro­no­mi­jos ob­ser­va­to­ri­jos. Sve­čias pa­pa­sa­ko­jo apie žmo­gaus san­ty­kius, ry­šius su kos­mi­niu pa­sau­liu, va­di­na­mu et­no­kos­mo­lo­gi­ja. Su­tei­kė itin re­tą ga­li­my­bę pa­si­žval­gy­ti po nak­ti­nį dan­gų – te­les­ko­pu ste­bė­ti įdo­miau­sius tą nak­tį ma­to­mus dan­gaus ob­jek­tus – ryš­kiau­sias žvaigž­des, žvaigž­dy­nus. Vi­sų vai­kų akys nu­kry­po į žvaigž­dė­mis nu­sė­tą dan­gų: kur Di­die­ji, kur Ma­žie­ji Grį­žu­lo Ra­tai, kur yra Sie­ty­nas, o kur Sa­tur­no pla­ne­ta. „Nak­tis, gam­ta, ma­giš­ki kva­pai, ku­rie ir­gi vei­kia kar­tu su dan­gaus vaiz­du“, – ti­ki­no Sau­lius, kvie­čian­tis daž­niau pa­kel­ti akis į dan­gų, su­si­mąs­ty­ti, kaip vei­kia pa­sau­lis ir ko­kią vie­tą ja­me uži­ma žmo­gus.

Ant­ro­ji ir tre­čio­ji die­na ne­nu­si­lei­do pir­mo­sios die­nos įspū­džiams. Vie­nas jų – tri­jų jau­nų at­li­kė­jų, Emi­li­jos Vai­gi­ny­tės, Ade­lės Vai­gi­ny­tės ir Mil­dos Mor­kū­nai­tės, su­si­bū­ru­sių į gru­pę „Na­mo­pi“, kon­cer­tas. Jau­no­sios kar­tos at­sto­vės pri­sta­tė ne­di­de­lę, bet ypač gra­žią da­le­lę kom­po­zi­to­riaus Juo­zo Tal­lat-Kelp­šos su­rink­tų liau­dies dai­nų. Šios dai­nos bei jų rank­raš­čiai, sau­go­mi Lie­tu­vos li­te­ra­tū­ros ir me­no ar­chy­ve, yra iš­ties įdo­mūs ir mįs­lin­gi. Spė­ja­ma, jog rank­raš­čiai sie­kia maž­daug 1907–1916 me­tus, kai J. Tal­lat-Kelp­ša va­sa­ro­mis grįž­da­vo iš moks­lų Sankt Pe­ter­bur­ge ir itin ak­ty­viai ke­liau­da­mas po Lie­tu­vą rink­da­vo dai­nas iš se­nų­jų kai­mo žmo­nių. Po kon­cer­to vy­ko kū­ry­bi­nės dirb­tu­vės – pa­si­dai­na­vi­mas su at­li­kė­jo­mis, ku­rios šiai pro­gai bu­vo pa­ruo­šu­sios ma­žą dai­nų rin­ki­nu­ką, skir­tą „Ku­mykš­tie­lio“ sto­vyk­lai.

Iš tie­sų, šio­je sto­vyk­lo­je vai­kams bu­vo ką veik­ti. Et­no­mu­zi­ka­vi­mo įvai­riau­siais tra­di­ci­niais inst­ru­men­tais mo­kė­si su ži­no­mais Lie­tu­vos folk­lo­ri­nin­kais Ing­ri­da Žmi­jaus­kie­ne, Al­vy­du Voz­gir­du iš Klai­pė­dos, Dia­na Še­dui­kie­ne iš Pa­lan­gos, Vi­liu­mi Mar­ma iš Kau­no, šok­ti – su Lie­tu­vos na­cio­na­li­nio kul­tū­ros cent­ro šo­kių eks­per­te Aud­ro­ne Va­ka­ri­nie­ne, dai­nuo­ti – su Lie­tu­vos mu­zi­kos ir teat­ro aka­de­mi­jos Et­no­mu­zi­ko­lo­gi­jos ka­ted­ros dok­to­ran­te Li­ja­na Šar­kai­te-Vi­lu­ma. Su mo­ky­to­ju iš Klai­pė­dos Ro­ber­tu Žmi­jaus­ku sto­vyk­lau­to­jai iš­ra­din­gai ga­mi­no įvai­riau­sius dir­bi­nius iš me­džio, o su Tel­šių kul­tū­ros cent­ro et­nog­ra­fe Si­gi­ta Da­cie­ne py­nė ir au­dė juos­tas, kar­pė kar­pi­nius. Va­ka­rai bu­vo skir­ti et­no­žai­di­mams, et­nos­por­to žai­di­mų „Ky­la“ ir „Muš­tu­kas“ rung­ty­nėms, mau­dy­nėms Pla­te­lių eže­re. Žy­gio me­tu sto­vyk­lau­to­jai ap­lan­kė bi­ti­nin­kų Dai­vos ir Do­na­to Ab­ru­čių so­dy­bą – bi­čių ūkį „Me­daus klė­te­lė“, ku­ria­me iš­ban­dė bi­čių avi­lio te­ra­pi­ją, pa­ra­ga­vo įvai­rių rū­šių me­daus ir ki­tų bi­čių pro­duk­tų, su­ži­no­jo apie jų tei­kia­mą nau­dą.

Pen­kios die­nos, skir­tos tu­ri­nin­gam dar­bui bei poil­siui. Ar be­ga­li bū­ti kas pra­smin­giau ir nau­din­giau? Re­zul­ta­tu vi­si li­ko pa­ten­kin­ti. Kai ku­rie sto­vyk­los da­ly­viai per pen­kias die­nas su­ge­bė­jo įval­dy­ti net ke­le­tą nau­jų mu­zi­kos inst­ru­men­tų, ki­ti – pa­kel­ti sa­vo gro­ji­mo meist­riš­ku­mą ir pa­de­monst­ruo­ti ūg­te­lė­ju­sius me­ni­nius ge­bė­ji­mus bai­gia­ma­ja­me kon­cer­te, o pa­ro­do­je pri­sta­ty­ti sa­vo ran­ko­mis pa­ga­min­tus dar­be­lius.

Sto­vyk­los va­do­vei Ri­tai Ma­ci­jaus­kie­nei sma­gu ma­ty­ti, kaip kas­dien skam­ba dai­nos, šo­ka­mi tra­di­ci­niai šo­kiai, virk­di­na­mi liau­dies inst­ru­men­tai, žai­džia­mi žai­di­mai, me­džio dir­bi­niuo­se, juos­to­se, kar­pi­niuo­se, li­ne ir ki­tur at­gai­vi­na­mi tau­ti­niai raš­tai. Tai lei­džia ti­kė­ti, kad mū­sų kraš­to jau­ni­mas ne­leis su­nyk­ti mū­sų tau­tos pa­ma­tams – tra­di­ci­joms.

„Jei esa­me tau­tos da­lis, tai ir šak­nys mums tu­ri bū­ti svar­bios. Toks yra mū­sų tau­tiš­ku­mo su­pra­ti­mas. Vi­suo­me­nę rei­kė­tų įsi­vaiz­duo­ti kaip van­de­ny­ną, ku­ria­me mes esa­me la­še­liai. Jei vi­si la­še­liai bus kruopš­čiai „nu­glu­din­ti“, vi­suo­me­nė bus tvir­ta. Tą da­rė mū­sų tė­vai ir se­ne­liai. Di­džiuo­ja­mės, kad mū­sų „čiu­čiu­ru­kai“ ge­ba my­lė­ti ir ver­tin­ti sa­vo tau­tos praei­tį, o atei­ty­je ga­lės tą pa­li­ki­mą per­duo­ti sa­vo vai­kams, o gal net sa­vo mo­ki­niams. Tai atei­ties vai­kai, ku­rie bus tvir­ti Že­mai­ti­jos, Lie­tu­vos rams­čiai“, – sa­kė an­samb­lio „Čiu­čiu­ruks“ va­do­vė R. Ma­ci­jaus­kie­nė.