Istorijos pamokos, kurių nevalia pamiršti. Juodojo kaspino diena

Rimantas VAITKUS, Vyriausybės kanclerio pirmasis pavaduotojas, Plungiškių draugijos narys

Bevartydamas šeimos albumą užtikau nuotrauką, kurioje įamžinti apgriuvę Plungės Oginskių dvaro rūmai. Dabar jie – Žemaitijos perlas. V. Rekašiaus paminklas nukeliavo į Grūto parką, o jo vietoje trykšta gyvybės simbolis – fontanas.

Visi siekiame vieno tikslo – Lietuvos klestėjimo. 1989-aisiais įsirašėme į pasaulio istoriją stovėdami susikibę ranka rankon Baltijos kelyje. Permainos matomos ne tik išoriškai. Pasikeitė mūsų mąstysena, elgesys. Tapome laisvi.

Agresyvusis kaimynas vėl žvangina ginklais, rėkia apie tai, kad mūsų šalyje vyksta karinės pratybos, bet nutyli, kad Karaliaučiaus srityje – milžiniška kariuomenė. Jų vidutinio nuotolio raketos per kelias minutes gali pasiekti bet kurį Lietuvos kampelį.

Galime pamatyti, kokį beprotišką atominį monstrą buvo sukūrusi sovietų kariuomenė Plokštinės miške prie Platelių. Bombą, kuri turėjo nušluoti nuo Žemės paviršiaus niekuo dėtus keliamilijoninio miesto gyventojus.

Rusija nutyli apie Molotovo–Ribentropo paktą dėl Rytų Europos pasidalijimo. Jiems gėda, kad Stalinas kartu su Hitleriu tarsi pyragą supjaustė Lenkijos teritoriją ir užgrobė Baltijos šalis. Štai SSSR užsienio reikalų komisaras V. Molotovas 1939-aisiais tuometiniam Lenkijos nepaprastajam ir įgaliotojam ambasadoriui Gžybovskiui taip raštu paaiškino okupacijos motyvus: „Sovietų vyriausybė negali likti abejinga tam, kad mūsų kraujo broliai ukrainiečiai ir baltarusiai, gyvenantys Lenkijos teritorijoje, yra palikti likimo valiai ir lieka nesaugūs. Todėl pavedėme (…) apsaugoti Vakarų Ukrainos ir Vakarų Baltarusijos gyventojų gyvybes ir turtą.“

Girdėta? Neseniai Ukrainoje stebėjome tai, kaip Rusija gelbėjo tėvynainius. Ultimatumai, kuriuos 1939-aisiais gavo kiekviena Baltijos šalis, buvo panašūs kaip du vandens lašai.

Baltijos kelias – būtinas priminimas, kad tik vieningi galime apginti savo šalių ateitį. Todėl, kartais paniurnėdami dėl nepriteklių, dėl emigracijos, dėl vis dar mažų atlyginimų ar pensijų, pasvarstykime, kas būtų buvę, jei nebūtų Baltijos kelio?