Šiandienos pasaulyje adventinio susikaupimo laiku dažniau išryškėja bėgimas, skuba, nerimas, o ne rimtis. Iš Telšių kilusi, Vilniuje gyvenanti juvelyrė, metalo meno kūrėja Jurgita Erminaitė-Šimkuvienė pastebi, kad šventų Kalėdų laukimą neretai užgožia darbai, rūpesčiai, šventiniai renginiai, tad tikrasis advento laukimas pasiklysta prieššventiniame šurmulyje. Gal todėl tas svarbios šventės laukimas nejučia tampa nelaukiamas? Apie tai – kraštietės parodoje.
Monika GIRDVAINĖ
– Lapkričio viduryje Baltijos gintaro meno centre Vilniuje atidaryta Jūsų paroda „Nelaukiamas laukimas“. Ką „sudėjote“ į šią parodą?
– Paroda apie kontrastus ir prieštaras. Apie tylą ir triukšmą, apie tada ir dabar, apie auką, pradedant maža žvakute, uždegta bažnyčioje, ir pasiaukojimą už visą žmoniją, apie tradicijas, formą ir turinį, pilnatvę ir tuštumą, vertę ir vertingumą, ėdžias, paskutinę vakarienę, kapą, pradžią ir pabaigą, apie trapumą, laikinumą ir amžinybę, apie viltį.
– Pristatydama parodą teigėte, kad Jums ši paroda – galimybė apmąstyti, kas yra laukimas, kas – advento laukimas. Tą patį kviečiate daryti ir parodos lankytojus?
– Ši paroda apie laukimą bendrai ir apie adventinį laiką. Tokiame suspaustame dabarties laike laukti pasidarė labai sunku. Sunku išlaukti, net kada užsidegs žalios spalvos šviesoforo signalas, ką bekalbėti apie ilgesnį laukimą… Tačiau, net ir nelaukiant, laikas praeina greitai. Laukti nebereikia, viskas pralekia šuoliais. Juk bet kokį laukimą galima išnaudoti „prasmingesne“ veikla, svarbu rasti, kuo tą laiką „užkišti“. Galima kam nors paskambinti, parašyti žinutę, perskaityti interneto portalų pavadinimus, pavartyti vaikų dienynus arba imti planuoti, ką galima nuveikti kitą akimirką. Sutankėjusiame laike atsirado įgūdis užpildyti kiekvieną minutę, ir nesvarbu, kuo. Ir šiame adventiniame laike daugiau bėgimo, skubos, nerimo nei susitelkimo. Vien pagalvojus, koks renginių, karnavalų, dovanų maratonas laukia, laukimas pasidaro nebelaukiamas.
Paroda apie Kristaus gimimo laukimą, o kartu ir apie mirties nuojautą.
Man ši paroda unikali, nes naujai išgyventa, visų pirma mano pačios, o žiūrovui tiek unikali, kiek jį atliepia.
– Savo kūriniams neretai naudojate netikėtas medžiagas. Pavyzdžiui, pagrindinis šios parodos darbas sukurtas iš aliuminio žvakučių likučių, surinktų vienoje Vilniaus bažnyčioje. Suprantama, kad reikėjo įdėti daug darbo, kol mintis įgavo materialų pavidalą. O kas Jums pačiai svarbiau: matyti galutinį produktą ar mėgautis kūrybos procesu?
– Su kiekviena paroda vis labiau suprantu, kad kilęs troškimas sukurti kokį darbą ar surengti parodą – visų pirma galimybė man pačiai įveikti tam tikrą naują atkarpą, išgyventi ir suvokti naujus dalykus, o kartais naujai pažvelgti į senuosius. Išgyvenu tai vien kurdama ir permąstydama tam tikrą temą galvoje ir tai padariusi jaučiuosi, jog paroda jau padaryta. Sunkiausia būna įvaizdinti tuos išgyvenimus ir atradimus. Taigi pats procesas man labai svarbus. Tai kaip keliauti pėstute, dviračiu, automobiliu ar lėktuvu. Šį kartą rinkausi kelionę pėstute. Visas pasiruošimo procesas užtruko apie metus, maždaug tiek laiko rinkau išdegusias žvakutes vienoje Vilniaus bažnyčioje. Paprašiau kunigo, kad jų neišmestų, taigi kartą per savaitę namo grįždavau su maišais žvakių. Sukaupiau kone 700 litrų žvakių ir jomis užverčiau nedidelę savo dirbtuvę ir truputį namus… Likusį neišdegusį vašką iš aliumininių indelių išėmė kantrioji mano mama. Taip iš buvusių žvakučių atsirado apie 200 litrų parafino ir kalnas aliuminio indelių. Prie tuščių indelių valcavimo, kalimo, suspaudimo prisidėjo mano ir kaimynų vaikai, vyras, aš bei mano mama. Taip kūrybos procesas virto ir socialiniu, ekologiniu, edukologiniu bei šeimyniniu. Visoje šioje kelionėje išgyvenau stiprų bendrystės ir tarpusavio susietumo jausmą.
Po parodos atidarymo draugė manęs paklausė, ar dar uždegu žvakutę bažnyčioje. Pasakiau, kad tokių nebe (iškart prieš akis iškyla tas išmetamų indelių kiekis). Pasimeldžiu be žvakutės. Bet kai nueinu į Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčią ar grįžusi į Telšius apsilankau Mažojoje bažnytėlėje (taip nuo vaikystės vadinamoje Telšių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje), turėdama intenciją mielai uždegu ploną vaškinę žvakutę.
– Jūsų darbuose dažni archajiniai ženklai. Kuo Jus, menininkę, labiausiai žavi mūsų tautos istorija? Kalbant apie sakralinės tematikos įvaizdžius Jūsų darbuose, natūraliai kyla klausimas, kokią reikšmę Jūsų gyvenime užima tikėjimas?
– Lietuvių tautos istorijoje mane labiausiai žavi žmonių stiprybė, vienybė ir viltis, o be tikėjimo, manau, tai sunkiai įmanoma.
Kuo labiau prisiliečiu prie sakralinių temų, tuo sunkiau būna grįžti į pasaulietines. Jaučiu, kad nebegaliu kurti kaliošų ar kiaulės akių (ankstesni mano darbai). Dabar didžiąją mano darbo dalį užima votų kūrimas, tai, manau, keičia ir visą mano kūrybą. Kuo gyvenu, kuo domiuosi, apie tai neišvengiamai kalbu ir savo parodose. Tikėjimas – mano gyvenimo ašis.
– Ar sutiktumėte su mintimi, kad kurdama galite vykdyti misiją per grožį atskleisti tai, kas Jums svarbu? Kaip gyvenimui atsidėkojate už suteiktas dovanas?
– Dėkoju Dievui, kad galiu kurti ir už visas man suteiktas dovanas. Dėkoju už šeimą, draugus ir artimuosius, o jiems dėkoju, kad mane palaiko ir pakenčia kūrybiniuose mano procesuose, kurie dažniausiai nebūna labai lengvi nei man, nei artimiesiems. Džiaugiuosi, jei (kai) pavyksta per kūrybą kalbėti apie tai, kas svarbu man, o gal ir kitiems.
– Esate kilusi iš Telšių, juvelyrikos mokėtės Telšiuose, Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultete. Kokie prisiminimai likę?
– Prisiminimai patys šilčiausi. Nors baigusi mokyklą (turbūt kaip daugelis bendraamžių) norėjau išvažiuoti iš namų ir mokytis kitur, ypač Vilniuje. Bet džiaugiuosi, kad aplinkybės susiklostė kitaip. Esu dėkinga dėstytojams, darbuotojams, draugams, kad mokydamasi VDA Telšių fakultete jaučiausi kaip didelėje šeimoje, kurioje būna visko, bet kuri augina ir į kurią visada miela sugrįžti.
– Kokia buvo Jūsų, kaip menininkės, kelio pradžia? Kaip per kūrybos metus pasikeitė Jūsų braižas, vaizduojami motyvai?
– Studijas baigiau prieš 20 metų. Tiek ir trunka mano kūrybos kelias. Pradžioje netrūko jaunatviško polėkio, ambicijų, drąsos imtis visokių projektų ir sumanymų, taip pat ir bemiegių naktų.
Su juvelyre Egle Čėjauskaite-Gintale buvome sukūrusios kūrybinį duetą „VEDVI“. Taip palaikydamos viena kitą ėmėmės visokių kūrybinių projektų, darėme parodas, kūrėme kolekcijas.
Dabar kūrybos procesas nuosaikesnis, ramesnis, tempas lėtesnis, turbūt natūraliai ir braižas pasikeitė, ir temos.
– Ko linkėtumėte kraštiečiams, išgyvenantiems didžiųjų metų švenčių laukimą? Galbūt turite planų su paroda atkeliauti į Telšius?
– Galimybės darbus atvežti į Telšius kol kas nesvarsčiau. Ši paroda nedidelė ir labiau kamerinė. Norėčiau ateityje ją išplėsti, papildydama naujais kūriniais. Turiu minčių ir naujų idėjų, o ar tai pavyks, bus matyti. Į Telšius gera sugrįžti ir su kūryba.
Kraštiečiams, išgyvenantiems didžiųjų metų švenčių laukimą, palinkėčiau kaip ir sau – šį laiką iškuopti iki buvimo čia ir dabar.
J. Erminaitės-Šimkuvienės darbų parodą „Nelaukiamas laukimas“ Baltijos gintaro meno centre (Mykolo g. 12, Vilnius) galima aplankyti iki gruodžio 27 dienos.