Iš Tel­šių ki­lu­sios ju­ve­ly­rės J. Er­mi­nai­tės-Šim­ku­vie­nės pa­ro­do­je – apie ne­lau­kia­mą lau­ki­mą

Šian­die­nos pa­sau­ly­je ad­ven­ti­nio su­si­kau­pi­mo lai­ku daž­niau iš­ryš­kė­ja bė­gi­mas, sku­ba, ne­ri­mas, o ne rim­tis. Iš Tel­šių ki­lu­si, Vil­niu­je gy­ve­nan­ti ju­ve­ly­rė, me­ta­lo me­no kū­rė­ja Jur­gi­ta Er­mi­nai­tė-Šim­ku­vie­nė pa­ste­bi, kad šven­tų Ka­lė­dų lau­ki­mą ne­re­tai už­go­žia dar­bai, rū­pes­čiai, šven­ti­niai ren­gi­niai, tad tik­ra­sis ad­ven­to lau­ki­mas pa­si­klys­ta prieš­šven­ti­nia­me šur­mu­ly­je. Gal to­dėl tas svar­bios šven­tės lau­ki­mas ne­ju­čia tam­pa ne­lau­kia­mas? Apie tai – kraš­tie­tės pa­ro­do­je.

Mo­ni­ka GIRD­VAI­NĖ

– Lapk­ri­čio vi­du­ry­je Bal­ti­jos gin­ta­ro me­no cent­re Vil­niu­je ati­da­ry­ta Jū­sų pa­ro­da „Ne­lau­kia­mas lau­ki­mas“. Ką „su­dė­jo­te“ į šią pa­ro­dą?

– Pa­ro­da apie kont­ras­tus ir prieš­ta­ras. Apie ty­lą ir triukš­mą, apie ta­da ir da­bar, apie au­ką, pra­de­dant ma­ža žva­ku­te, už­deg­ta baž­ny­čio­je, ir pa­siau­ko­ji­mą už vi­są žmo­ni­ją, apie tra­di­ci­jas, for­mą ir tu­ri­nį, pil­nat­vę ir tuš­tu­mą, ver­tę ir ver­tin­gu­mą, ėdžias, pa­sku­ti­nę va­ka­rie­nę, ka­pą, pra­džią ir pa­bai­gą, apie tra­pu­mą, lai­ki­nu­mą ir am­ži­ny­bę, apie vil­tį.

– Pris­ta­ty­da­ma pa­ro­dą tei­gė­te, kad Jums ši pa­ro­da – ga­li­my­bė ap­mąs­ty­ti, kas yra lau­ki­mas, kas – ad­ven­to lau­ki­mas. Tą pa­tį kvie­čia­te da­ry­ti ir pa­ro­dos lan­ky­to­jus?

– Ši pa­ro­da apie lau­ki­mą bend­rai ir apie ad­ven­ti­nį lai­ką. To­kia­me su­spaus­ta­me da­bar­ties lai­ke lauk­ti pa­si­da­rė la­bai sun­ku. Sun­ku iš­lauk­ti, net ka­da už­si­degs ža­lios spal­vos švie­so­fo­ro sig­na­las, ką be­kal­bė­ti apie il­ges­nį lau­ki­mą… Ta­čiau, net ir ne­lau­kiant, lai­kas praei­na grei­tai. Lauk­ti ne­be­rei­kia, vis­kas pra­le­kia šuo­liais. Juk bet ko­kį lau­ki­mą ga­li­ma iš­nau­do­ti „pra­smin­ges­ne“ veik­la, svar­bu ras­ti, kuo tą lai­ką „už­kiš­ti“. Ga­li­ma kam nors pa­skam­bin­ti, pa­ra­šy­ti ži­nu­tę, per­skai­ty­ti in­ter­ne­to po­rta­lų pa­va­di­ni­mus, pa­var­ty­ti vai­kų die­ny­nus ar­ba im­ti pla­nuo­ti, ką ga­li­ma nu­veik­ti ki­tą aki­mir­ką. Su­tan­kė­ju­sia­me lai­ke at­si­ra­do įgū­dis už­pil­dy­ti kiek­vie­ną mi­nu­tę, ir ne­svar­bu, kuo. Ir šia­me ad­ven­ti­nia­me lai­ke dau­giau bė­gi­mo, sku­bos, ne­ri­mo nei su­si­tel­ki­mo. Vien pa­gal­vo­jus, koks ren­gi­nių, kar­na­va­lų, do­va­nų ma­ra­to­nas lau­kia, lau­ki­mas pa­si­da­ro ne­be­lau­kia­mas.

Pa­ro­da apie Kris­taus gi­mi­mo lau­ki­mą, o kar­tu ir apie mir­ties nuo­jau­tą.

Man ši pa­ro­da uni­ka­li, nes nau­jai iš­gy­ven­ta, vi­sų pir­ma ma­no pa­čios, o žiū­ro­vui tiek uni­ka­li, kiek jį at­lie­pia.

– Sa­vo kū­ri­niams ne­re­tai nau­do­ja­te ne­ti­kė­tas me­džia­gas. Pa­vyz­džiui, pa­grin­di­nis šios pa­ro­dos dar­bas su­kur­tas iš aliu­mi­nio žva­ku­čių li­ku­čių, su­rink­tų vie­no­je Vil­niaus baž­ny­čio­je. Sup­ran­ta­ma, kad rei­kė­jo įdė­ti daug dar­bo, kol min­tis įga­vo ma­te­ria­lų pa­vi­da­lą. O kas Jums pa­čiai svar­biau: ma­ty­ti ga­lu­ti­nį pro­duk­tą ar mė­gau­tis kū­ry­bos pro­ce­su?

– Su kiek­vie­na pa­ro­da vis la­biau su­pran­tu, kad ki­lęs troš­ki­mas su­kur­ti ko­kį dar­bą ar su­reng­ti pa­ro­dą – vi­sų pir­ma ga­li­my­bė man pa­čiai įveik­ti tam tik­rą nau­ją at­kar­pą, iš­gy­ven­ti ir su­vok­ti nau­jus da­ly­kus, o kar­tais nau­jai pa­žvelg­ti į se­nuo­sius. Iš­gy­ve­nu tai vien kur­da­ma ir per­mąs­ty­da­ma tam tik­rą te­mą gal­vo­je ir tai pa­da­riu­si jau­čiuo­si, jog pa­ro­da jau pa­da­ry­ta. Sun­kiau­sia bū­na įvaiz­din­ti tuos iš­gy­ve­ni­mus ir at­ra­di­mus. Tai­gi pa­ts pro­ce­sas man la­bai svar­bus. Tai kaip ke­liau­ti pės­tu­te, dvi­ra­čiu, au­to­mo­bi­liu ar lėk­tu­vu. Šį kar­tą rin­kau­si ke­lio­nę pės­tu­te. Vi­sas pa­si­ruo­ši­mo pro­ce­sas už­tru­ko apie me­tus, maž­daug tiek lai­ko rin­kau iš­de­gu­sias žva­ku­tes vie­no­je Vil­niaus baž­ny­čio­je. Pap­ra­šiau ku­ni­go, kad jų neiš­mes­tų, tai­gi kar­tą per sa­vai­tę na­mo grįž­da­vau su mai­šais žva­kių. Su­kau­piau ko­ne 700 lit­rų žva­kių ir jo­mis už­ver­čiau ne­di­de­lę sa­vo dirb­tu­vę ir tru­pu­tį na­mus… Li­ku­sį neiš­de­gu­sį vaš­ką iš aliu­mi­ni­nių in­de­lių išė­mė kant­rio­ji ma­no ma­ma. Taip iš bu­vu­sių žva­ku­čių at­si­ra­do apie 200 lit­rų pa­ra­fi­no ir kal­nas aliu­mi­nio in­de­lių. Prie tuš­čių in­de­lių val­ca­vi­mo, ka­li­mo, su­spau­di­mo pri­si­dė­jo ma­no ir kai­my­nų vai­kai, vy­ras, aš bei ma­no ma­ma. Taip kū­ry­bos pro­ce­sas vir­to ir so­cia­li­niu, eko­lo­gi­niu, edu­ko­lo­gi­niu bei šei­my­ni­niu. Vi­so­je šio­je ke­lio­nė­je iš­gy­ve­nau stip­rų bend­rys­tės ir tar­pu­sa­vio su­sie­tu­mo jaus­mą.

Po pa­ro­dos ati­da­ry­mo drau­gė ma­nęs pa­klau­sė, ar dar už­de­gu žva­ku­tę baž­ny­čio­je. Pa­sa­kiau, kad to­kių ne­be (iš­kart prieš akis iš­ky­la tas iš­me­ta­mų in­de­lių kie­kis). Pa­si­mel­džiu be žva­ku­tės. Bet kai nuei­nu į Vil­niaus Šv. Pran­ciš­kaus Asy­žie­čio (Ber­nar­di­nų) baž­ny­čią ar grį­žu­si į Tel­šius ap­si­lan­kau Ma­žo­jo­je baž­ny­tė­lė­je (taip nuo vai­kys­tės va­di­na­mo­je Tel­šių Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos Ėmi­mo į dan­gų baž­ny­čio­je), tu­rė­da­ma in­ten­ci­ją mie­lai už­de­gu plo­ną vaš­ki­nę žva­ku­tę.

– Jū­sų dar­buo­se daž­ni ar­cha­ji­niai ženk­lai. Kuo Jus, me­ni­nin­kę, la­biau­siai ža­vi mū­sų tau­tos is­to­ri­ja? Kal­bant apie sak­ra­li­nės te­ma­ti­kos įvaiz­džius Jū­sų dar­buo­se, na­tū­ra­liai ky­la klau­si­mas, ko­kią reikš­mę Jū­sų gy­ve­ni­me uži­ma ti­kė­ji­mas?

– Lie­tu­vių tau­tos is­to­ri­jo­je ma­ne la­biau­siai ža­vi žmo­nių stip­ry­bė, vie­ny­bė ir vil­tis, o be ti­kė­ji­mo, ma­nau, tai sun­kiai įma­no­ma.

Kuo la­biau pri­si­lie­čiu prie sak­ra­li­nių te­mų, tuo sun­kiau bū­na grįž­ti į pa­sau­lie­ti­nes. Jau­čiu, kad ne­be­ga­liu kur­ti ka­lio­šų ar kiau­lės akių (anks­tes­ni ma­no dar­bai). Da­bar di­džią­ją ma­no dar­bo da­lį uži­ma vo­tų kū­ri­mas, tai, ma­nau, kei­čia ir vi­są ma­no kū­ry­bą. Kuo gy­ve­nu, kuo do­miuo­si, apie tai neiš­ven­gia­mai kal­bu ir sa­vo pa­ro­do­se. Ti­kė­ji­mas – ma­no gy­ve­ni­mo ašis.

– Ar su­tik­tu­mė­te su min­ti­mi, kad kur­da­ma ga­li­te vyk­dy­ti mi­si­ją per gro­žį at­skleis­ti tai, kas Jums svar­bu? Kaip gy­ve­ni­mui at­si­dė­ko­ja­te už su­teik­tas do­va­nas?

– Dė­ko­ju Die­vui, kad ga­liu kur­ti ir už vi­sas man su­teik­tas do­va­nas. Dė­ko­ju už šei­mą, drau­gus ir ar­ti­muo­sius, o jiems dė­ko­ju, kad ma­ne pa­lai­ko ir pa­ken­čia kū­ry­bi­niuo­se ma­no pro­ce­suo­se, ku­rie daž­niau­siai ne­bū­na la­bai leng­vi nei man, nei ar­ti­mie­siems. Džiau­giuo­si, jei (kai) pa­vyks­ta per kū­ry­bą kal­bė­ti apie tai, kas svar­bu man, o gal ir ki­tiems.

– Esa­te ki­lu­si iš Tel­šių, ju­ve­ly­ri­kos mo­kė­tės Tel­šiuo­se, Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jos Tel­šių fa­kul­te­te. Ko­kie pri­si­mi­ni­mai li­kę?

– Pri­si­mi­ni­mai pa­tys šil­čiau­si. Nors bai­gu­si mo­kyk­lą (tur­būt kaip dau­ge­lis bend­raam­žių) no­rė­jau iš­va­žiuo­ti iš na­mų ir mo­ky­tis ki­tur, ypač Vil­niu­je. Bet džiau­giuo­si, kad ap­lin­ky­bės su­si­klos­tė ki­taip. Esu dė­kin­ga dės­ty­to­jams, dar­buo­to­jams, drau­gams, kad mo­ky­da­ma­si VDA Tel­šių fa­kul­te­te jau­čiau­si kaip di­de­lė­je šei­mo­je, ku­rio­je bū­na vis­ko, bet ku­ri au­gi­na ir į ku­rią vi­sa­da mie­la su­grįž­ti.

– Ko­kia bu­vo Jū­sų, kaip me­ni­nin­kės, ke­lio pra­džia? Kaip per kū­ry­bos me­tus pa­si­kei­tė Jū­sų brai­žas, vaiz­duo­ja­mi mo­ty­vai?

– Stu­di­jas bai­giau prieš 20 me­tų. Tiek ir trun­ka ma­no kū­ry­bos ke­lias. Pra­džio­je ne­trū­ko jau­nat­viš­ko po­lė­kio, am­bi­ci­jų, drą­sos im­tis vi­so­kių pro­jek­tų ir su­ma­ny­mų, taip pat ir be­mie­gių nak­tų.

Su ju­ve­ly­re Eg­le Čė­jaus­kai­te-Gin­ta­le bu­vo­me su­kū­ru­sios kū­ry­bi­nį due­tą „VED­VI“. Taip pa­lai­ky­da­mos vie­na ki­tą ėmė­mės vi­so­kių kū­ry­bi­nių pro­jek­tų, da­rė­me pa­ro­das, kū­rė­me ko­lek­ci­jas.

Da­bar kū­ry­bos pro­ce­sas nuo­sai­kes­nis, ra­mes­nis, tem­pas lė­tes­nis, tur­būt na­tū­ra­liai ir brai­žas pa­si­kei­tė, ir te­mos.

– Ko lin­kė­tu­mė­te kraš­tie­čiams, iš­gy­ve­nan­tiems di­džių­jų me­tų šven­čių lau­ki­mą? Gal­būt tu­ri­te pla­nų su pa­ro­da at­ke­liau­ti į Tel­šius?

– Ga­li­my­bės dar­bus at­vež­ti į Tel­šius kol kas ne­svars­čiau. Ši pa­ro­da ne­di­de­lė ir la­biau ka­me­ri­nė. No­rė­čiau atei­ty­je ją iš­plės­ti, pa­pil­dy­da­ma nau­jais kū­ri­niais. Tu­riu min­čių ir nau­jų idė­jų, o ar tai pa­vyks, bus ma­ty­ti. Į Tel­šius ge­ra su­grįž­ti ir su kū­ry­ba.

Kraš­tie­čiams, iš­gy­ve­nan­tiems di­džių­jų me­tų šven­čių lau­ki­mą, pa­lin­kė­čiau kaip ir sau – šį lai­ką iš­kuop­ti iki bu­vi­mo čia ir da­bar.

J. Er­mi­nai­tės-Šim­ku­vie­nės dar­bų pa­ro­dą „Ne­lau­kia­mas lau­ki­mas“ Bal­ti­jos gin­ta­ro me­no cent­re (My­ko­lo g. 12, Vil­nius) ga­li­ma ap­lan­ky­ti iki gruo­džio 27 die­nos.