Iš Luo­kės pir­mo­ji pa­ki­lu­si skry­džiui į moks­lo aukš­tu­mas

„Ana iš Luo­kės nu Tel­šiū, ana nu kal­na Šat­ri­juos“, – šia že­mai­tiš­ka fra­ze Ro­mual­das Li­man­tas pra­de­da pa­sa­ko­ji­mą apie sa­vo vy­res­nią­ją se­se­rį Si­gi­tą Pran­ciš­ką Li­man­tai­tę-Kin­de­rie­nę, ku­ri Anas­ta­zi­jos ir Pra­no Li­man­tų šei­mo­je gi­mė 1940 m. ko­vo 12 d., di­džių­jų per­mai­nų lai­ko­tar­piu.
Pir­ma­gi­mė bu­vo pa­krikš­ty­ta Pran­ciš­kos var­du. Gal­būt tė­tu­ko Pra­no ir se­nu­čio Pran­ciš­kaus gar­bei. Ka­dan­gi ki­ti vai­kai jau­nes­ni, tai apie Si­gi­tos vai­kys­tę ma­žai ži­nių beiš­li­kę. Pri­si­mi­ni­muo­se iš­li­ko, kad ma­ža Si­gu­tė gy­ve­no se­no­sios „ba­bū­nės“ Kot­ry­nos Gel­gu­tie­nės tro­bo­je – pa­sku­ti­nia­me Luo­kės mies­te­lio na­me va­ka­ri­nia­me pa­kraš­ty­je.
Per de­šimt­me­tį Si­gu­tė su­lau­kė tri­jų bro­liu­kų: Adol­fo, Ro­mual­do, Hen­ri­ko. Ma­mai mi­rus ir tė­ve­liui vėl ve­dus dar gi­mė se­su­tė Zi­na. Daug po­ky­čių at­lai­kė pa­var­dė – raš­ti­nin­kai su­klys­da­vo ir ra­šy­da­vo: Ly­man­tas, Li­man­tas ir Li­mon­tas. Ga­liau­siai nu­si­sto­vė­jo Li­man­tas.
Si­gi­ta pir­mo­ji kaip vy­riau­sia pra­dė­jo ei­ti lyg ir 1946-ai­siais, bū­da­ma še­še­rių me­tų, į Luo­kės mo­kyk­lą. Po­ka­riu la­bai trū­ko ge­res­nio mais­to. Gal­būt to­dėl Si­gi­tai, nors ji ir mo­kė­si pui­kiai, skur­di mi­ty­ba at­si­lie­pė svei­ka­tai. Ma­žak­rau­jys­tė, silp­nu­mas bu­vo prie­žas­tys, ko­dėl me­tams Si­gi­ta bu­vo iš­siųs­ta su­stip­rė­ti į Ve­liuo­ną pas ma­my­tės Anas­ta­zi­jos se­se­rį Al­bi­ną.
Mo­kyk­li­niais me­tais Si­gu­tė iš­mo­ko rank­dar­bių. Ma­ma iš­mo­kė nuo­sta­biai megz­ti vą­še­liu. Vė­les­nia­me gy­ve­ni­me Si­gi­ta nu­si­megz­da­vo ne tik sau rū­bus, bet ap­reng­da­vo ir vi­są šei­mą. Iš tė­vu­lio gal­būt iš­mo­ko gra­žiai su vaš­ku į pa­ga­liu­ką įsmeig­ta ada­tė­le mar­gin­ti Ve­ly­kų kiau­ši­nius.
Luo­kės vi­du­ri­nę mo­kyk­lą Si­gi­ta bai­gė su pa­gy­ri­mu ir 1958 m. ry­žo­si tap­ti gy­dy­to­ja. Įs­to­jo į Kau­no me­di­ci­nos ins­ti­tu­tą (KMI). Apie stu­di­jų me­tus KMI 1958–1964 m. daug ži­nių neiš­li­ko. Lais­va­lai­kiu Si­gi­ta da­ly­va­vo KMI tu­ris­tų veik­lo­je. Tu­riz­mas nu­lė­mė ir pa­žin­tį su bū­si­mu vy­ru. Ke­liau­to­jas iš Lie­tu­vos že­mės ūkio aka­de­mi­jos (LŽŪA) Ze­no­nas Kin­de­ris su­ti­ko KMI stu­den­tę Si­gi­tą Li­mon­tai­tę. Pir­mas pa­si­ma­ty­mas už­de­gė jau­nuo­lių šir­dy­se jaus­mus, ku­rie pa­vir­to mei­lės ug­ni­mi. 1961-ųjų spa­lio mė­ne­sį po­ra su­kū­rė šei­mą.
Tur­būt sun­kiau­si iš­ban­dy­mų me­tai Si­gi­tai bu­vo 1961-ie­ji. Ma­my­tė Anas­ta­zi­ja (Nas­tė) bu­vo iš­var­gin­ta sun­kaus gy­ve­ni­mo: die­no­mis dirbdavo na­mų apy­vo­kos dar­bus pri­žiū­rė­da­ma še­šių as­me­nų šei­mą, nak­tį – rank­dar­biai, kad par­da­vu­si pri­dur­tų šei­mai kąs­ne­lį. Ma­mos jė­gos se­ko, su­tri­ko svei­ka­ta. Tre­čia­kur­sė me­di­kė at­ve­žė ma­my­tę į Kau­no kli­ni­kas. At­li­kus ty­ri­mus ir chi­rur­gi­nę in­ter­ven­ci­ją nu­sta­ty­ta, kad or­ga­niz­mas gi­liai pa­žeis­tas ir ne­be­ga­li­ma pa­gy­dy­ti. Sug­rį­žus į Luo­kę Si­gi­tai te­ko da­lia dar ir slau­gy­ti ma­mą. Ze­no­nas pri­si­me­na, kad stai­gus Li­mon­tie­nės svei­ka­tos pa­blo­gė­ji­mas pa­spar­ti­no ves­tu­vių da­tą.
Moks­lai, šei­mos rei­ka­lai, sū­naus Ge­di­mi­no gi­mi­mas (1963 05 12) la­bai ap­sun­ki­no jau­nos mo­ters gy­ve­ni­mą. Rei­kė­jo di­de­lių va­lios pa­stan­gų be aka­de­mi­nių ato­sto­gų baig­ti me­di­ci­nos moks­lus. Ze­no­nas pri­si­me­na, kaip prieš pat gim­dy­mą Si­gi­ta lai­kė eg­za­mi­nus. Net vė­liau pa­juo­kau­da­vo, kai sū­nus pa­lin­ko į me­di­ci­ną: „Tau, Ge­di­mi­nai, tu­rė­tų įskai­ty­ti tų da­ly­kų eg­za­mi­nus, ku­rios lai­kei bū­da­mas ma­mos įsčio­se.“
Už­bai­gu­si KMI stu­di­jas 1964-ai­siais, ka­dan­gi vy­ras Ze­no­nas jau ket­vir­ti me­tai dir­bo LŽŪA Me­lio­ra­ci­jos ka­ted­ro­je, Si­gi­ta pa­sky­ri­mą ga­vo į Kau­no kli­ni­ki­nės li­go­ni­nės Neu­ro­chi­rur­gi­jos sky­rių, į gy­dy­to­jo or­di­na­to­riaus pa­rei­gas. Bai­gu­si ati­dirb­ti pa­gal pa­sky­ri­mą jau­na gy­dy­to­ja 1967 me­tų spa­lio mė­ne­sį įsto­jo į as­pi­ran­tū­rą KMI Nor­ma­lios fi­zio­lo­gi­jos ka­ted­ro­je. Pra­dė­jo bu­dė­ti kaip gal­vos sme­ge­nų trau­mų spe­cia­lis­tė. Tuo me­tu bu­vo de­šimt neu­ro­chi­rur­gų, ir Si­gi­tai tek­da­vo 15–16 bu­dė­ji­mų per mė­ne­sį. Praė­jus de­šimt­me­čiams, sū­nui Ge­di­mi­nui su ne­ma­žai jų te­ko su­si­tik­ti gy­ve­ni­me kaip su mo­ky­to­jais ir ko­le­go­mis.
Jau­nai Si­gi­tos ir Ze­no­no Kin­de­rių šei­mai bu­vo sun­kūs lai­kai – abu sie­kė moks­lo laips­nių, nes ap­gy­nus di­ser­ta­ci­ją at­ly­gi­ni­mas bū­da­vo dvi­gu­bai di­des­nis.
1957 m. Neu­ro­chi­rur­gi­jos kli­ni­ko­je Al­gis Mic­kis įkū­rė pir­mą­ją moks­lo ty­ri­mų Elekt­roen­ce­fa­log­ra­fi­jos (EEG) la­bo­ra­to­ri­ją. Ji vė­liau išau­go į tris la­bo­ra­to­ri­jas. A. Mic­kiui pa­vy­ko su­bur­ti jau­nus įvai­rių sri­čių spe­cia­lis­tus. Prie pir­mų­jų Lie­tu­vos neu­ro­fi­zio­lo­gų pri­si­jun­gė ir Si­gi­ta Kin­de­rie­nė.
1970-ųjų spa­lio mė­ne­sį tre­jų me­tų lai­kas, skir­tas as­pi­ran­tū­rai, bai­gė­si, ir Si­gi­ta pra­dė­jo dirb­ti KMI Šir­dies ir krau­ja­gys­lių fi­zio­lo­gi­jos ir pa­to­lo­gi­jos moks­li­nio ty­ri­mo ins­ti­tu­to EEG la­bo­ra­to­ri­jo­je jau­nes­nią­ja moks­li­ne bend­ra­dar­be.
Gy­ve­ni­mo drau­gas Ze­no­nas ma­tė, kaip sen­ka Si­gi­tos svei­ka­ta, ali­nan­tys bu­dė­ji­mai, EEG ste­bė­ji­mai, ana­li­zė ati­ma daug jė­gų.
Sū­nus Ge­di­mi­nas, tuo­met bu­vęs sep­tyn­me­tis, pri­si­me­na, kad na­muo­se bu­vo šven­tė, kai pa­ga­liau bu­vo ap­gin­ta moks­li­nė di­ser­ta­ci­ja – 1971 me­tų va­sa­rio 26 die­na. Pa­ga­liau jau dau­giau ma­tys ma­mą na­muo­se. In­ten­sy­vus dar­bas ir bu­dė­ji­mai neu­ro­chi­rur­gi­jos sky­riuo­se, di­ser­ta­ci­jos ra­šy­mas, or­ga­ni­za­vi­mas atė­mė daug Si­gi­tos svei­ka­tos, ir fi­zi­nių, ir dva­si­nių jė­gų. Tik 2018 m. Ge­di­mi­nas, su­si­pa­ži­nęs KMU ar­chy­vuo­se su ma­mos dar­bo „Ūmios gal­vos sme­ge­nų trau­mos kli­ni­ki­nė elekt­ro­fi­zio­lo­gi­nė cha­rak­te­ris­ti­ka“ ko­pi­ja, su­pra­to, koks tai bu­vo kruopš­tus 156 pus­la­pių dar­bas, iliust­ruo­tas EEG krei­vė­mis, ma­te­ma­ti­ne ana­li­ze, iliust­ruo­ta for­mu­lė­mis.
Iš­se­ki­mas, silp­nu­mas, plau­čių li­ga, duk­ry­tės Rū­tos gi­mi­mas 1971 me­tų spa­lio 3 die­ną pa­rei­ka­la­vo di­de­lių pa­stan­gų. Dve­jus me­tus be­si­gy­dant plau­čių li­gą pa­žeis­tos ke­pe­nys, ku­rios jau pil­na­ver­tiš­kai ne­funk­cio­na­vo vi­są gy­ve­ni­mą. Šios pau­zės me­tu gy­ve­ni­mas su­ve­dė su li­ki­mo drau­ge Egi­di­ja Vi­tuls­ky­te-Sa­daus­kie­ne. Vie­na ga­biau­sių ra­dio­lo­gių dir­bo Kau­no in­fek­ci­nė­je li­go­ni­nė­je.
Praė­jus di­ser­ta­ci­jos ruo­ši­mo, po­gim­dy­mi­niam lai­ko­tar­piui, „ap­lo­pius“ sa­vo plau­čius, at­lai­kius sū­naus li­gą ir pra­dė­jus dirb­ti KMI Elekt­roen­ce­fa­log­ra­fi­jos la­bo­ra­to­ri­jo­je pra­si­dė­jo gy­ve­ni­mo ir sie­los at­gai­va. Nuos­ta­bi, šil­ta, su­telk­ta at­mos­fe­ra, ku­rią su­kur­da­vo A. Mic­kio su­bur­ti jau­ni žmo­nės, ska­ti­no ty­ri­nė­ti neu­ro­nų struk­tū­rą. Nors ty­ri­mai už­si­tęs­da­vo ke­lias pa­ras imp­lan­ta­vus elekt­ro­dus į gal­vos sme­ge­nis, bet Si­gi­ta su ma­lo­nu­mu pri­si­min­da­vo tą lai­ko­tar­pį vi­są gy­ve­ni­mą.
Gy­ve­ni­mas įsi­va­žia­vo: šei­ma pui­ki, vy­ras Ze­no­nas – LŽŪA do­cen­tas, du vai­kai, ke­tu­rio­lik­me­tis Ge­di­mi­nas, dėl li­gos pa­li­kęs moks­lus Kau­no J. Jab­lons­kio mo­kyk­lo­je, mo­ko­si No­rei­kiš­kių aš­tuon­me­tė­je mo­kyk­lo­je, še­šia­me­tė duk­ra Rū­ta lan­ko ne­to­lie­se Mar­vos dva­re įsteig­tą vai­kų dar­že­lį. Bui­ties rei­ka­lai iš­spręs­ti: pen­kių kam­ba­rių moks­li­nin­kų bu­tas LŽŪA gy­ven­vie­tė­je, gre­ti­mai ko­lek­ty­vi­nis so­das bei koo­pe­ra­ti­nis ga­ra­žas.
Moks­li­nin­ko dar­bas, ku­ris tei­kia ma­lo­nu­mą, tik ati­ma jė­gų ir kant­ry­bės. Atos­to­gos ir ato­sto­gos su bi­čiu­lių šei­mo­mis Bu­til­ki­nais, Če­pu­liais, Sa­daus­kais, Če­le­di­nais, No­rei­ko­mis. Pui­kūs na­mo kai­my­nai, ar­ti­mi žmo­nės Trum­pic­kai, Rup­liai. Jau įsi­gy­ta ma­ši­nė­lė „Ži­gu­liai“, ap­ke­liau­ta su šei­ma Lat­vi­ja, Es­ti­ja ir kt. Šv. Ve­ly­koms mar­gi­na­mi kiau­ši­niai ir tra­di­ciš­kai kaip per šv. Ka­lė­das ap­lan­ko­mi Ze­no­no tė­ve­liai Jad­vy­ga ir Bro­nis­lo­vas Kin­de­riai Už­gi­riuo­se, Kei­niš­kės kai­me. Ge­di­mi­nui li­ko at­min­ty­je ma­mos pa­rei­ga du­kart per me­tus ap­lan­ky­ti Tė­ve­lių ka­pus Luo­kės ka­pi­nė­se – Mo­ti­nos die­ną, pir­mą ge­gu­žės sek­ma­die­nį, ir Vi­sų Šven­tų­jų die­ną, lapk­ri­čio 1-ąją. Tas dvi die­nas Si­gi­ta su­ge­bė­da­vo iš­ju­din­ti ir pri­si­min­ti bro­lių Ado­lio, Ri­man­to ir Re­niu­ko šei­mas. Ne­bū­da­vo mė­ne­sio, kad neap­lan­ky­tų te­tos Al­bi­nos Ve­liuo­no­je. Tik praė­jus de­šimt­me­čiams sū­nus su­pras, kiek svar­bi Ma­my­tei bu­vo Al­bi­na Gel­gu­tai­tė-Pi­li­pen­ko. Vi­są gy­ve­ni­mą pra­dir­bu­si Ve­liuo­nos koo­pe­ra­ty­vo krau­tu­vė­lė­je mie­lo­ji „te­ta Al­bi­na“ Si­gi­tai pa­dė­jo po­ka­rio ne­pri­tek­liaus me­tais, o mi­rus Anas­ta­zi­jai gal­būt at­sto­jo ma­mą.
1976-ie­ji bu­vo per­mai­nų me­tai Kin­de­rių šei­mo­je. Ze­no­nas nu­spren­dė iš es­mės keis­ti dar­bo pro­fi­lį. Su­sik­los­čius ne­pa­lan­kiai si­tua­ci­jai LŽŪA do­cen­to dar­bą iš­ki­lo di­le­ma pa­keis­ti į Me­lio­ra­ci­jos ir van­dens ūkio mi­nis­te­ri­ją. Mi­nist­ras Jo­nas Ve­lič­ka pa­siū­lė užim­ti Tech­ni­nio sky­riaus vir­ši­nin­ko vie­tą. Kin­de­rių gy­ve­ni­mas tu­rė­jo pa­si­keis­ti kar­di­na­liai – iš Kau­no kraus­ty­tis į Vil­nių. Ge­di­mi­nui keis­ti mo­kyk­lą, kla­sės drau­gus. Pa­lik­ti gy­ve­na­mą­jį plo­tą, ga­ra­žą, so­dą, bi­čiu­lius Kau­ne. Atit­rūk­ti nuo gi­mi­nių – Ze­no­no se­suo Leon­ti­na su šei­ma gy­ve­no Ro­mai­niuo­se, Kau­no ra­jo­ne, o Si­gi­tos bro­lis Ro­mual­das – Ne­ries kran­ti­nė­je Kau­ne. Dar pri­si­de­da du šim­tai ki­lo­met­rų nu­va­žiuo­ti į Už­gi­rius ir Luo­kę. Svar­biau­sia, kad Si­gi­ta tu­rės keis­ti dar­bo pro­fi­lį, pa­lik­ti taip mėgs­ta­mą moks­li­nin­ko dar­bą ir iš­si­skir­ti su nuo­sta­bių žmo­nių ko­lek­ty­vu.
Ze­no­nas apie 2010 me­tus pri­si­mins, kad le­mia­mas žo­dis dėl po­ky­čių bu­vo Si­gi­tos. Pa­keis­ti iš es­mės gy­ve­ni­mą, ap­lin­ką, die­not­var­kę la­bai sun­ku. Kaip pa­ro­dys lai­kas, šis ryž­tas bu­vo pa­tei­sin­tas, to­les­nis gy­ve­ni­mas su­tei­kė nau­jų pa­tir­čių, pa­žin­čių ir ga­li­my­bių vi­siems Kin­de­rių šei­mos na­riams. KMI moks­li­nis ko­lek­ty­vas ne­no­rė­jo pa­leis­ti Si­gu­tės, net su­da­rė leng­va­ti­nes są­ly­gas dvi tris die­nas per sa­vai­tę at­va­žiuo­ti iš Vil­niaus.
To­les­nis gy­ve­ni­mas pa­ko­re­ga­vo sa­vaip. Jau­no­ji moks­li­nin­kė ap­si­spren­dė keis­ti ne tik dar­bo vie­tą, bet ir dar­bo pro­fi­lį.
1976-ie­ji bu­vo „tau­tų kraus­ty­mo­si“ me­tai. Ze­no­nas Kin­de­ris pir­ma­sis vie­ną ko­ją įke­lia į Vil­nių. Pa­gal per­ve­di­mą pa­lie­ka LŽŪA do­cen­to pa­rei­gas ir uži­ma Me­lio­ra­ci­jos ir van­dens ūkio mi­nis­te­ri­jos Tech­ni­nio sky­riaus va­do­vo pa­rei­gas. Si­gi­ta, pen­ke­rius me­tus per­ko­pu­si Rū­te­lė ir Ge­di­mi­nas lie­ka No­rei­kiš­kių gy­ven­vie­tė­je. Per ato­sto­gas Ge­di­mi­nas 1976-ai­siais pir­mą sy­kį sa­vai­tei at­vyks­ta į Vil­nių. Ap­sis­to­ja su tė­čiu ma­ža­me bend­ra­bu­čio kam­ba­rė­ly­je M. Mel­ni­kai­tės gat­vė­je. 1976 m. rugp­jū­čio mė­ne­sį Kin­de­rių šei­ma pra­dė­jo įsi­kū­ri­mą nau­ja­me Vir­šu­liš­kių ra­jo­ne ke­tu­rių kam­ba­rių bu­te.
1976 m. Rū­te­lė pra­dės lan­ky­ti vai­kų dar­že­lį Vil­niu­je ir pil­dy­ti Ma­my­tės neiš­si­pil­džiu­sią sva­jo­nę – šoks „Lieps­ne­lės“ an­samb­ly­je. Si­gi­ta sa­ky­da­vo, kad ji la­bai no­rė­jo šok­ti, bet ne­bu­vo ga­li­my­bių. Ai­bę kar­tų sū­nų pra­šė lan­ky­ti šo­kius, bet Ge­di­mi­nas bu­vo ka­te­go­riš­kai nu­si­tei­kęs prieš. Mes gy­ve­ni­me daž­nai pa­klau­so­me tė­ve­lių, o po daug me­tų pa­si­ro­do, kad pa­ty­rę žmo­nės bū­na iš­min­tin­ges­ni.
„Telšių ŽINIŲ“ inf.