Getautės kaimo gyventoja Stanislava Brasienė, prieš dešimt metų pardavusi savo penkias karves ir spyrusi kaliošus į kampą, susikrovė lagaminą ir išvyko svetur laimės ieškoti. Šiandien moteris jau gali pasigirti, jog likimas pagaliau jai šypsosi: turi gerą darbą, gyvenimo draugą, o atostogauti gali sau leisti bet kurioje pasaulio šalyje.
Aurelija SERVIENĖ
Iš miesto – į kaimą
S. Brasienė gimė Plungės rajone. O baigusi mokyklą, atvyko gyventi į Telšius. Čia ir prabėgo visa jos jaunystė.
Nenusisekus asmeniniam gyvenimui, moteris nusprendė iš miesto persikelti į kaimą. „Darbo nebuvo – kitos išeities taip pat, tad netoli Viešvėnų, Getautės kaime, močiutės valdose pradėjau ūkininkauti“, – pasakojo Stanislava.
Pašnekovė sakė, kad kaimo gyvenimas nebuvo lengvas – keliesi 5 val. ryte ir pradedi: karvės, kiaulės, vištos, daržai, pievos, ir, žiūrėk, jau vakaras…
„Augo vaikai. Vyresnioji dukra baigė mokyklą, pradėjo studijuoti, mažoji lankė Viešvėnų vidurinę mokyklą. Pinigų reikėjo, o kokios mano tos pajamos iš nedidelio ūkio – melžiau penkias karves ir parduodavau pieną“, – kalbėjo Stanislava.
Sunki pradžia
Sunkiai dirbdama ir nesudurdama galo su galu, S. Brasienė nusprendė vieną dieną ieškoti kitos išeities. Pardavusi savo mylimas karvutes ir nieko daug negalvodama, susikrovė lagaminą, sėdo į autobusą maršrutu Kaunas–Londonas ir išvyko.
„Galvoju tada: padirbėsiu keletą mėnesių, užsidirbsiu pinigų, o grįžusi atsinaujinsiu savo sodybą ir toliau gyvensiu Getautėje“, – tikino kraštietė.
Deja, svečioje šalyje nebuvo viskas taip paprasta, kaip tikėjosi Stanislava, savo gyvenimą pirmomis dienomis Londone pavadinusi košmaru: „Nebuvo lengva gauti darbą ir net gyventi neturėjau kur. Dabar kai apie viską galvoju, manau, kad tik didelio vargo spiriamas žmogus gali iškęsti viską.“
Laikui bėgant, moteris išmoko kalbą, pakeitė darbą, gyvenamąją vietą, atsivežė į Angliją savo mažąją dukrą, kuriai šiandien jau 21-eri.
Gyvenimas gerėjo
Užsienyje Stanislavos gyvenimas vis gerėjo.
Aplankyti savo sodybos moteris sako parvykstanti kone kasmet. „Kai dabar sugrįžtu į savo Getautę, mano trobelė atrodo tokia maža ir susmukusi. Galvoju, ką aš čia palikau – savo purvinus kaliošus ir sunkaus darbo prakaitą. Didžiausias malonumas liko tik susitikti su kaimynais ir pažįstamais, aplankyti Viešvėnuose palaidotos močiutės kapą, parapijos bažnyčią, drauges“, – tikino pašnekovė.
Apgailestauja moteris, jog sugrįžusi į gimtąjį kraštą pastebi, kad žmonių gyvenimai nesikeičia, ir vis girdi iš jų tuos pačius žodžius: „Gyvenu ir vargstu.“
„Nors Telšių miestas išgražėjo, tačiau mano Viešvėnai per 10 metų niekuo nepasikeitė: keliai duobėti ir tas pastatas šalia apylinkės liko išdaužytais langais. Nesuprantu, kaip valdžios žmonėms akių nebado ir sarmatos nedaro“, – stebėjosi S. Brasienė.
Prisiminimai
Dabar vaikštinėdama išgražėjusiomis Masčio ežero pakrantėmis, moteris teigia dažnai pagalvojanti, kur esanti: Kipre ar Ispanijoje. Ji vis negalinti atsigėrėti, jog tai tas pats jaunystės miestas Telšiai. „Prisimenu, kaip ežero pakrantėje stovėjo sukrypusios medinės trobelės, vandenyje plūduriuodavo tušti buteliai, šiukšlės, dumblas, žolės, o dabar gražus pėsčiųjų takas, žalia veja, vaikų žaidimo aikštelės ir kt. Žengdama per Turgaus aikštę, pamenu čia žygiavusius paradus. Demonstracijos man buvo privalomos, nes tuomet dirbau fabrike „Mastis“ ir buvau darbo pirmūnė“, – prisiminimais dalijosi kraštietė.
Praėjusiais metais Stanislava į Telšius buvo parvykusi kaip tik per Kalėdų šventes ir dalyvavo miesto eglutės įžiebimo šventėje. „Klausau lietuviškai dainuojančių vaikų ir verkiu. Tokie momentai mane pastato ant svarstyklių: kodėl aš čia tik svečias, aplankantis savo kraštą tik kartą metuose? Kita svarstyklių pusė sako, jog aš ten, Anglijoje, turiu viską: gerą gyvenimą, mėgstamą darbą, draugų“, – atvirai kalbėjo moteris.