Ire­na Žu­tau­tie­nė: „Gy­ve­ni­mas nei­šė­jo į pen­si­ją“

Tel­šių ra­jo­no švie­ti­mo bend­ruo­me­nė į už­tar­nau­tą poil­sį – pen­si­ją – iš­ly­dė­jo il­ga­me­tę Ne­va­rė­nų pa­grin­di­nės mo­kyk­los di­rek­to­rę Ire­ną Žu­tau­tie­nę.

Su ja kal­ba­mės apie pra­bė­gu­sius dar­bo me­tus, įstai­gos ir vi­sos bend­ruo­me­nės la­bui nu­veik­tus dar­bus, pa­tir­tus sun­ku­mus, su­tik­tus mo­ki­nius ir ko­le­gas bei atei­ties pla­nus.

Au­re­li­ja SER­VIE­NĖ

– Ko­kia bu­vo Jū­sų dar­bo pra­džia Ne­va­rė­nuo­se?

– Ne­va­rė­nų mo­kyk­lo­je pra­dė­jau dirb­ti 1978-ai­siais – ma­te­ma­ti­kos mo­ky­to­ja. Tai yra prieš 44 me­tus. Iš jų dar 6 me­tai – už­kla­si­nio dar­bo or­ga­ni­za­to­re, 22 me­tai – di­rek­to­re.
Bu­vau ir kla­sės auk­lė­to­ja. Iš­lei­dau tris abi­tu­rien­tų lai­das. Man vi­sa­da no­rė­jo­si or­ga­ni­zuo­ti, veik­ti ko­man­do­je. To­dėl su­pra­tau, kad dirb­da­ma di­rek­to­re ga­lė­siu įgy­ven­din­ti tai, ką ma­čiau rei­ka­lin­ga ir nau­din­ga švie­ti­mo įstai­gai. O ji kei­tė­si net ke­lis kar­tus. Iš pra­džių vi­du­ri­nė, pa­skui pa­grin­di­nė ir vėl vi­du­ri­nė. O nuo 2013 m. – pa­grin­di­nė mo­kyk­la.

– Per il­gus dar­bo me­tus ma­tė­te ne­ma­žai re­for­mų. Kaip pa­vy­ko jas įgy­ven­din­ti?

– Švie­ti­mo re­for­mos pa­lie­tė mo­kyk­los eg­zis­ta­vi­mą. Nuo M. Luk­šie­nės lie­tu­viš­kos mo­kyk­los iki ge­ros mo­kyk­los kon­cep­ci­jos. Ir tai truk­da­vo tik po ke­le­rius me­tus.

Pas­ku­ti­nio­ji re­for­ma da­vė ge­rų re­zul­ta­tų mo­kyk­lai. Įgy­ven­di­no­me vi­sos die­nos mo­kyk­lą. Jei kas nors gal­vo­ja, kad tai tas pa­ts kaip pail­gin­tos die­nos gru­pė, tai ne­tie­sa. Vi­sos die­nos mo­kyk­lo­je dau­giau dir­ba pa­gal­bos mo­ki­niui spe­cia­lis­tai. Pa­gal šią kon­cep­ci­ją bu­vo leng­viau pla­nuo­ti mo­ky­mo įstai­gos veik­lą.

Pa­si­kei­ti­mai pra­si­dė­jo dėl mo­kyk­los reor­ga­ni­za­ci­jos ir re­konst­ruk­ci­jos, ku­ri tru­ko be­veik 4 me­tus. Prie mo­kyk­los bu­vo pri­jung­ti ir Mit­kai­čių bei Ne­rim­dai­čių bu­vu­sių mo­kyk­lų sky­riai. Šį lai­ko­tar­pį pri­si­me­na­me kaip iš­šū­kio me­tus. Rei­kė­jo iš­si­kraus­ty­ti iš mo­kyk­los su vi­sais mo­ki­niais į sky­rius. Lau­ki­mo me­tai bu­vo sun­kūs, bet su­grįž­ti į re­no­vuo­tą mo­kyk­lą bu­vo be ga­lo sma­gu.

– Kas dar­be bu­vo sun­kiau­sia?

– Sun­ku­mai pra­si­dė­jo, kai pra­dė­jo trūk­ti mo­ky­to­jų. Pas­ta­ruo­sius 10 me­tų be­veik kas­met rei­kė­jo iš nau­jo for­muo­ti pe­da­go­gų ko­man­dą. Vi­sos mo­kyk­los prieš rug­sė­jo 1-ąją „vi­lio­ja“ mo­ky­to­jus. Tuo la­biau kad mies­te­ly­je gy­ve­nan­čių mo­ky­to­jų ne­be­li­ko. Ir iš 20 pa­sku­ti­niais me­tais at­va­žiuo­jan­čių jau bu­vo 18. Bet la­bai džiau­giuo­si, kad vi­si sėk­min­gai įsi­lie­jo į ko­man­dą. O ir „su­vi­lio­ti“ nuė­jo dirb­ti į mo­kyk­las bei ki­tas aukš­tes­nes pa­rei­gas. Nie­ko nė­ra svar­biau kaip ko­man­di­nis dar­bas.

Be to, per tuos me­tus at­si­ra­do daug po­pie­riz­mo. Kar­tais sun­ku su­pras­ti, kam rei­ka­lin­gos vi­sos for­mos, len­te­lės, skai­čia­vi­mai. Dirb­ti te­ko ir ten­ka kaip ko­kio­je star­tuo­lių kom­pa­ni­jo­je.

– Pe­da­go­gų ma­žė­ja. Kaip pri­trauk­ti jau­nus žmo­nės rink­tis šią pro­fe­si­ją?

– Aš vi­sa­da sa­kiau, kad yra mo­ky­to­jai ir yra „ne­ty­čiu­kai“. Pas­ta­rų­jų vi­lio­ti ir ne­rei­kia. Mo­ky­to­ju ar­ba esi, ar­ba ne. Yra ma­nan­čių, kad mo­ky­to­jo dar­bas yra leng­vas: dir­ba iki pie­tų, ato­sto­gau­ja va­sa­rą. Jiems vi­sa­da pa­siū­lau – leis­ki­te sa­vo vai­kus mo­ky­tis šios pro­fe­si­jos. Jau­ni žmo­nės nei­na dirb­ti į mo­kyk­lą dėl di­de­lės biu­rok­ra­ti­jos. Iš mo­ky­to­jų rei­ka­lau­ja­ma dirb­ti kū­ry­biš­kai, o re­zul­ta­tų rei­ka­lau­ja­ma pa­gal stan­dar­tus.

– Sa­ko­ma, kad šiuo­lai­ki­nis mo­ki­nys yra la­bai „ne­pa­to­gus“. Ko­kia Jū­sų nuo­mo­nė?

– Šiuo­lai­ki­niai mo­ki­niai yra jau vi­siš­kai ki­to­kie. Skait­me­ni­nis pa­sau­lis yra jų na­tū­ra­li gy­ve­ni­mo ap­lin­ka. Jie tei­kia pir­mu­mą sa­vo as­me­ni­niams po­rei­kiams. Yra ne­kant­rūs, ti­ki­si re­zul­ta­tą gau­ti „čia ir da­bar“. Svar­bu su šiais vai­kais tar­tis ir kal­bė­tis. Su jais rei­kia bend­ra­dar­biau­ti. Jie no­ri pa­tir­ti, iš­ban­dy­ti. Jiems ky­la klau­si­mas, „kam to rei­kia“. Bet jiems rei­kia bu­vi­mo ša­lia, pa­lai­ky­mo, o kar­tais ir ap­ka­bi­ni­mo.

– Per il­gus dar­bo me­tus su­ti­ko­te ir iš­lei­do­te daug mo­ki­nių. Ko­kie pri­si­mi­ni­mai?

– Per dar­bo me­tus su­ti­kau tik­rai daug mo­ki­nių. Su dau­ge­liu bend­rau­ju. Jie suau­gę žmo­nės, tu­rin­tys dar­bą, šei­mas. Vi­sa­da sten­giau­si, kad jie bū­tų ne tiek iš­si­la­vi­nę, kiek iš­siauk­lė­ję. Ži­nau, kad pa­sie­kė to, ko no­rė­jo.

Ne­se­niai per­skai­čiau vie­nos sa­vo auk­lė­ti­nės ra­šy­tą la­pe­lį, kuo no­rė­tų bū­ti. Tai ji ra­šė: „Jei ne­bū­siu dak­ta­re, tai bū­siu dai­ni­nin­ke.“ Tai štai ji – te­le­vi­zi­jos „gel­bė­to­ja“ Sand­ra ir dai­nuo­ja…

– Ko­kia bu­vo pa­sku­ti­nė Jū­sų dar­bo die­na: džiaugs­min­ga ar liūd­na?

– Pas­ku­ti­nė dar­bo die­na bu­vo nei džiaugs­min­ga, nei liūd­na, o jau­di­nan­ti. Aš jau lie­pos mė­ne­sį ap­si­spren­du­si bu­vau, kad atė­jo lai­kas leis­ti dirb­ti jau­nes­niems. Ir dar nė kar­to ne­pa­si­gai­lė­jau. At­sis­vei­ki­ni­mui bu­vau pa­si­ruo­šu­si, to­dėl li­ko tik ge­ri pri­si­mi­ni­mai.

– Ko pa­lin­kė­tu­mė­te sa­vo ko­lek­ty­vui?

– At­sis­vei­ki­nau su sa­vo my­li­mais bend­ra­dar­biais ži­no­da­ma, kad pa­lie­ku sa­vo dar­bo vie­tą pa­ti­ki­mo­se ran­ko­se. Lin­kė­jau ir lin­kiu bū­ti vie­nin­giems.

– Kaip gy­ve­na­te šian­dien? Ar il­gi­tės dar­bo, kuo už­sii­ma­te?

– Šian­dien jau praė­jo dau­giau nei mė­nuo. Tvar­kau sa­vo na­mų ar­chy­vą. Skai­tau kny­gas. Jau se­niai ke­tu­rios pra­dė­tos ir ne­baig­tos. Tai da­bar iš nau­jo skai­tau. Ir vi­sai ne­liūd­na. Gy­ve­ni­mas nei­šė­jo į pen­si­ją… Lau­kiu sau­lės.